sekmadienis, gruodžio 20, 2009

Kurti

Kaip man kilo mintis pradėti kurti nepasakosiu - nieko originalaus ir įdomaus toje istorijoje nėra. Tik faktas tas, kad jau gal nuo 2 metukų griebdavau tušinuką visiems iš rankų, o trejų metų jau savarankiškai mokėjau parašyti skaičius ir daugumą raidžių.
Vėliau prasidėjo begalinė piešimo stadija: piešiamos buvo pūstos balinės suknios ir šiaip "modeliai". Dabar tiek fantazijos nebeturiu, kiek turėjau tada.
Dar vėliau buvo siuvami drabužiai lėlėms, taigi adata su siūlu mano gyvenime atsirado irgi anksti.
Na o dabar, prieš keletą metų, atsirado noras daryti kažką daugiau, kažką įdomesnio ir reikalingo ne tik man.
Taip atsirado ir pirmieji mano kurti papuošalai. Nieko ypatingo ten nebuvo, bet tai buvo MANO! :) Su daug kritikos, daug bandymų, daug spyrių į subinę aš jau jaučiuosi geriau išsiųsdama papuošalą kokiai pirkėjai :) Nes pradžioje, pasižiūrėjus į darbus, negaliu patikėti, kad maniau, kad jie yra geri...
Na o naujausi nėra tragiški. Eksperimentuoju, bandau naujas technikas ir naujus būdus sukurti ką nors įdomesnio :)
Mūzos dažniausiai laukiu sutemus... kai aplink tylu... ir ramu...






Dabar klausomės: Air Traffic - Empty Space ♫ ♫ ♫

antradienis, gruodžio 15, 2009

Jau kvepia Kalėdomis!

Kalėdas aš myliu, nes man patinka, kad tai vienintelis laikas, kai būti šeima galima be pykčių, barnių, visi vieni kitiems geri ir rūpestingi. Norėtųsi, kad taip būtų ne tik per Kalėdas... 
Kadangi iki švenčių liko vos daugiau negu savaitė, surašau sąrašą visko, ko reikia joms...

Vanilė.
Cinamonas.
Eglutė ir dovanos po ja.
Žvakės.
Mandarinai! (be jų neįsivaizduoju Kalėdų!)
Smilkalai.
Namuose keptos bandelės.
Gera nuotaika.
Kalėdinės dainos.
Šeima.
Jaukumas.
Raudonas vynas.
Kučiukai.
Vilnonės kojinės, kai už lango šalta...
Sniegas, pusnys, snaigės...
Rogutės, kad ir kaip tai būtų vaikiška!
Mažų vaikų prikarpytos snaigės, ir prikabinėtos ant langų. Miela!


penktadienis, gruodžio 04, 2009

Mano gyvenimo žuvis

Naujas įrašas bus apie filmus. Manau vos apie porą tų, kurie privertė susimąstyti, nusišypsoti, nubraukti ašarą ir po seanso dar ilgai neatsigauti.

Prieš porą dienų pasižiūrėjau filmą apie magus, The Prestige. Įstrigo, sužavėjo. Sužinojau daug triukų paslapčių, nes filme nemažai kas parodoma. Filmo pabaiga dar ilgai laikė pribloškusi, nes mintyse teko nemažai laiko painioti susiraizgiusį minčių kamuolį.
Atrodo filmas ne apie tai, bet nerealiai gerai pabrėžiami brolių santykiai (kad tikri broliai turi aukoti gyvybę dėl vienas kito), ir puikus siužetas, nors ir kiek ištęstas.

Na o antrasis filmas, tai mano mylimiausio režisieriaus kūrinėlis (ko gero vienas iš stipriausių) - Big fish.
Labai patiko idėja, kad kuo mažesnė žuvis, tuo mažesnio vandens telkinio jai pakanka, kuo didesnė, tuo didesnio ir reikia. Bet interpretuoti reikia tikrai ne apie žuvis. Būtų per daug paprasta. Nors... atsiras tokių, kurie pamanys, kad čia fantastiška pasakėlė vaikams, ir daugiau nieko... na bet kas norės, tas įžvelgs ir giliau. O per tą pasakos motyvą išryškinami labai puikūs gyvenimo epizodai, motyvai ir apibrėžiami puikūs santykiai tarp šeimos narių, svetimos bendruomenės ir naujoko.

Idėja su batukais nuostabi! Gal dėl šio filmo mūsų gatvėse kartais galima pamatyti ant elektros laidų kabančius batus? 

Pagrindinis filmo herojaus tėvas gyvena fantazijų pasaulyje, kaip vėliau paaiškėja, (sūnus bando aiškintis, kas tiesa, o kas ne) kad ne visai, nes jam mirus, susirenka visi jo fantazijų herojai.

Kai pagalvoji kaip to norėtųsi gyvenime...
Gal labai pasistengus, galima pagauti savo gyvenimo žuvį? (Interpretuokit kaip norit, o matę filmą suprasit...)

trečiadienis, lapkričio 25, 2009

Laiškas Tau...

Mielas ...,

Staiga sustoju. Bijau ir įkvėpti, (nors plaučiai jau po kelių sekundžių prašosi oro) tačiau labai nenoriu nutraukti tylos. Ne spengiančios. Kitokios. Šįkart tos, kuri leidžia mąstyti be didelių pastangų. Kuri leidžia susivokti pasaulyje, ir suprasti, kad gyvenu ne sapne, ne Viduramžių romane, o savo gyvenimą, kuris visgi yra unikalus.

Ant stalo jau keletą mėnesių guli peiliukas. Ne, ne mano darbams, o tiesiog tam, kad tomis tylos akimirkomis pradėčiau svarstyti ar beverta gyventi toliau. Bijau, kad vieną dieną jį panaudosiu. Tik savęs nekaltink, prašau. Nes kaltės jausmas daug stipresnis negu sielvartas. Nereikia.

Nebausk savęs. Tiesiog prisimink, kiek gražių akimirkų buvo kartu (nors ir mano įsivaizduotų ir susapnuotų)... tiesiog žinau, kad kažkada susitiksim. Sapne. Gal neramioje svajonėje, kai vėjas kedens mano plaukus parke supantis ant sūpuoklių ir dainuojant kvailą ispanišką dainą, o Tau, galbūt sėdint namie ir gurkšnojant alų prie televizoriaus...

Jaučiuosi kaip chaose... susikaupė per daug minčių... tiesiog...

Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei tą pavasario dieną nebūčiau pradėjus galvoti apie Tave... deja, nesulaukiu pagalbos, nes dar vis galvoju...

Prašau, išeik. Dink iš mano minčių ir sapnų.

Gana...

Su meile,
Ji.

Klausomės:
Fray - How To Save A Life

antradienis, lapkričio 17, 2009

Kvepėjimas

Taigi, nusprendžiau parašyti apie dar vieną savo pomėgį -  turėti kvepalus ir skaniai kvepėti. 
Dabar turiu apie 30 buteliukų, žinoma, SM parfumerijos maniakės pasakytų, kas čia tėra, bet... man metų ne 50, ir ir ne kiekviena 18-metė sau galėtų leisti turėti tokį kiekį originalių kvepalų. Košės iš jų neverdu, sriubos irgi. Tiesiog labai gera rytą atsibusti, atsiverti dureles ir negalėti apsispręsti kuo kvepintis. 


Dabar mano favoritai:

Chanel Coco Mademoiselle


Givenchy Ange ou Demon 


 Kenzo Amour




Labai smagu dėl gerų kvepalų susilaukti komplimentų, ir tiesiog kvepėti skaniai SAU. 


Yra žmonių, kurie nesupranta kam TIEK kvepalų, tačiau sunku paaiškinti. Tiesiog man:
* gera skaniai kvepėti...
* gera matyti tiek kvepalų savo namuose...
* gera kartais viską peržiūrėti, perrūšiuoti ir perstatyti...
* gera ryte nesugebėti apsispręsti ko noriu...
* gera norėti dar daugiau, nes atsiranda tikslas...


Labai patinka stebėti buteliukus ir jų dizainą. Kiekvienas jų yra individualus, išskirtinis, ir atitinka kvapą...

Šios savaitės daina:
 Nouvelle Vague  -  In  A  Manner  Of  Speaking