šeštadienis, gruodžio 25, 2010

Pasaulio operos

Tiesiog gražu.

Teatro di San Carlo, Naples, Italy


 Metropolitan Opera House, New York, New York


 Opera de Monte Carlo, Monte Carlo, Monaco


 Oslo Opera House, Oslo, Norway


 Palais, Garnier, Paris, France


 Palau de Musica Catalana, Barcelona, Spain


 Royal Opera House, Covent Garden, London


 Royal Swedish Opera, Stockholm, Sweden


 Romanian Antheneum, Bucharest, Romania


 Teatro Amazonas, Manaus, Brazil

ketvirtadienis, gruodžio 23, 2010

Torey L. Hayden ● Mergaitė

Oficiali anotacija:
Šešiametė Šeila nekalbėjo, neverkė, o jos akys liepsnojo neapykanta visam pasauliui. Motinos palikta greitkelio pakelėje, koneveikiama alkoholiko tėvo, patyrusi košmarišką seksualinę prievartą Šeila patenka į protiškai atsilikusiųjų klasę po to, kai panaudoja smurtą prieš kitą vaiką. Visiems atrodo, kad Šeila – amžiams prarastas vaikas. Visiems, išskyrus mokytoją Tori Heiden. Tori deda visas pastangas, kad prasiskverbtų į Šeilos sielą, kad grąžintų užguitą vaiką iš jos slapto košmaro atgal į gyvenimą, nes po nuožmiu įniršiu Tori pastebi mergaitės talento kibirkštis. Kartu jos leidžiasi į nuostabią kelionę, kurioje vaikui nušvinta naujas, kupinas meilės pasaulis.


Jautri mažos mergaitės istorija, pateikta jaunos mokytojos akimis. Iš pat pradžių buvo aišku, kiek mergaitė turėjo iškęsti, nes visgi taip nenutinka, kad šešiametis staiga nustoja kalbėti ir destruktyviai reaguoja į kiekvieną smulkmeną. Arba tiesiog, lyg koks laukinis žvėrelis, bijo žmonių. Tiesiog kraupu skaityti ir įsivaizduoti kaip mokytoja turi susidoroti su visu tuo. Ypač, kai Šeila toje klasėje viena iš maždaug dešimties vaikų. Vienas jų aklas, pora autizmu sergančių, kiti tiesiog turintys psichinių sutrikimų. Nepaisant to, visa istorija papasakota su tokia atjauta ir meile, kad tiesiog žaviesi mokytojos kantrybe ir atsidavimu savo darbui. Istorijos eigoje keičiantis Šeilai, pasikeičia ir kiti veikėjai: mergaitės tėvas, mokyklos direktorius, kiti vaikai. Ir, žinoma, visi į gerąją pusę. Knygai įpusėjus, atrodo viskas ritasi į gerumo pusę, tačiau vėl incidentas su tėvo broliu, kuris mane šokiravo. Visa istorija tiesiog juoda - balta, juoda - balta... Daug meilės, daug rūpinimosi vienas kitu ir jaukumo. Rekomenduoju pasiilgusiems žmogiškos šilumos.

Kaina: apie 20lt
Puslapiai: 320
Leidykla: Jotema
Išleista: 2010 m., Kaunas

sekmadienis, gruodžio 19, 2010

Vincas Mykolaitis-Putinas ● Altorių šešėly

Oficiali anotacija:
Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys - psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku.









Skaičiau tikrai ilgai, na o trečiąją dalį pribaigiau per pusdienį. Skaitėsi labai lėtai, sunkiai, tačiau įdomiai.  Jei romane nebūtų meilių, o tik seminarijos ir kunigų gyvenimas, vargu ar būčiau romaną skaičiusi. Skaičiau ir krizenau iš kunigų išgertuvių, juk visi, (išskyrus davatkas) puikiai suvokiam, kad tokie reiškiniai egzistuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje, ypač kai visas religinis kultas yra taip garbinamas ir aukštinamas. Per daug ištempta pasirodė ir Liudo Vasario svarstymai: mesti kunigystę ar ne. Žinau, kad kūrinys yra labai autobiografiškas, ir suprantu, kad ir pats Putinas tikriausiai apie savo gyvenimo kelio pasirinkimą tikriausiais svarstė ne metus ir ne dvejus. Sužavėjo moterų portretai, ypač  Liucės, kuri su savo „Pavasarėli!“ man labai pakeldavo nuotaiką. Taip pat Baronienė, suaugusi moteris, tačiau pasiutusi nemažiau už Liucę. Na o brandžiausia ir sudėtingiausia, ir ko gero, verčiausia Liudo, pasirodė Auksė. Skaitant šį romaną labai jaučiasi Liudo vasario brendimas kaip žmogaus, kaip kūrėjo, kaip vyro. Taip pat, jaučiau ir paties Putino pasikeitimą, nes vis gi jis romaną rašė ne trumpą laiką. Na ir pritrenkė pabaiga. Tikrai tokios nesitikėjau. Sugraudino. Knygą tikrai rekomenduoju, nes netgi man, neskaitančiai lietuvių autorių knygų, ji labai patiko.

Kaina: knygyne naujas leidimas apie 40lt.
Puslapiai: 614
Leidykla: Šviesa
Išleista: 1983 m., Kaunas

Mark Haddon ● Tas keistas nutikimas šuniui naktį

Oficiali anotacija:
Romanas apie penkiolikos metų paauglį Kristoferį Buną, kuris yra ne toks kaip kiti: dėl Aspergerio sindromo, vienos iš autizmo formų, jam sunku užmegzti kontaktą su aplinkiniais ir bendrauti. Tačiau vieną dieną jis aptinka nužudytą kaimynų šunį ir sumano tapti detektyvu. Šis įvykis Kristoferio gyvenimą apverčia aukštyn kojom ir įrodo, kad net ir veikdamas pagal savitas taisykles jis sugeba pasiekti tikslą. 






Tikėjausi sudėtingesnės ir įdomesnės knygos. Maniau, kad mane paveiks iki ašarų, nes pagrindinio veikėjo situacija visgi skaudi... bet... nieko. Perskaičiau ir tiek. Nežinau, ko trūko. Gal sudėtingesnės kalbos, gal kažkokio kito cinkelio. Romane gausu iliustracijų, kurios mane sudomino, tačiau tuo pačiu ir suglumino... Nesigailiu skaičius, nes sužinojau šiaip įdomių mokslinių faktų apie žvaigždes, matematiką.  Ir, žinoma, nustebino tai, kad knyga yra priskirta paaugliams/vaikams. Gal dėl kalbėjimo stiliaus? Nes aš, jei būčiau mama, nenorėčiau, kad mano dešimties metų vaikas skaitytų apie neištikimybę... o gal tiesiog esu per daug naivi ir konservatyvi. Rekomenduoju norintiems lengvo skaitalo. 

Kaina: ~10lt
Puslapiai: 262
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2004 m., Vilnius

sekmadienis, gruodžio 12, 2010

Pasižadu nebepirkti knygų!

Dabar skaitau „Altorių šešėly“. Ir turiu susipirkusi dar kelias knygas... tai dabar viešai pasižadu, kad kol neperskaitysiu tų, naujų nepirksiu ir neimsiu iš bibliotekos:

George Orwell - „1984-ieji“ +
Truman Capote - „Kiti balsai, kiti kambariai“
James Herriot - „Kas nuostabu ir išmintinga“
Gail Sidonie Sobat - „Marijos knyga“
Torey  Hayden - „Mergaitė“ +
Esteban Martin, Andreu Carranza - „Gaudi mįslė“
George Orwell - „Gyvulių ūkis“ +
Ken McClure - „Veidmainių sala“
Bernard Werber - „Angelų imperija“



pirmadienis, gruodžio 06, 2010

Not waiting for Christmas at all



Nelaukiu Kalėdų. Na šįkart visiškai nelaukiu. Šalta, daug rūpesčių, mažai miego, ir dar tai, kad atsirado reguliavimas mano gyvenime, o aš nemėgstu, kai man šitaip viską įsakinėja.O ir šiaip nemėgstu šitų visų sukomercintų ir išpūstų švenčių, kurios yra svarbios tik mažiems vaikams, kurie bent jau nuoširdžiai jomis džiaugiasi ir tiki Kalėdų seneliu... 

Pagaliau įsivažiavau su „Altorių šešėly“, tai dabar spirkit man į užpakalį, kad nepasiimčiau „1984“, nors taaaaaaip noriu.

sekmadienis, gruodžio 05, 2010

Stella Braam ● Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija

Oficiali anotacija:
Knyga "Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija" - sukrečiantis, graudinantis, o drauge - nepaprastai blaivus dokumentas apie šia liga sergančio žmogaus tikrovę. Stella Braam be pagražinimų rašo apie kasdien silpstančią savo tėvo, garsaus mokslininko, atmintį, apie sveikatos priežiūros sistemą, menkai prisidedančią prie ligonių gerovės, apie kasdienybę, kurios temstančioje atmintyje lieka vis mažiau. Visų mėgstamas ir gerbiamas R. van Neeras nebepajėgia gyventi vienas; perkeltas į globos namus, ima rūpintis, ar pakaks pinigų užsimokėti už viešbutį, į kurį jis nežinia kaip pateko, ir puola slaugytoją, norintį nusegti jam piniginę.
Tai tik pradžia; liga progresuoja, padėtis darosi vis liūdnesnė, priežiūra - vis griežtesnė, vaistai - vis stipresni. Dar liūdniau, kad herojus suvokia savo bejėgiškumą... Dukra švelniai, su meile ir pagarba, tačiau blaiviai atveria duris į sergančio tėvo pasaulį, iš kurio tėra vienas išėjimas... 


Sudėtinga, skaudu ir kelia gailestį. Gal ne tiek pačiam sergančiam, o tam, kuris jį turi prižiūrėti.  Be galo sunki liga, kai žmogus vidury sakinio pasimeta, nebežino ką norėjo pasakyti... kai nebesugeba atidaryti durų ir nueiti iki tualeto, arba kai tiesiog nebemoka atsisėsti... Knygoje apstu faktų, statistikos, terminų, tačiau buvo be galo įdomu skaityti. Biurokratijos pinklės, kai 10 žmonių yra prižiūrima vieno žmogaus, kai jie visiškai nieko nesugeba padaryti patys, o kartais net nemoka pasakyti... privertė susimąstyti, kad aš turbūt nebūčiau tokia stipri kaip Stella... ir nežinau, kaip elgčiaus jos vietoje, kurioje atsidurti nenoriu ir niekam nelinkiu. Liūdna istorija, ir iš tiesų, šįkart visai be jokių prošvaisčių... Rekomenduoju visiems, kad pamatytų kaip gali būti blogai, o mes tiesiog skundžiamės dėl menkniekių; kad šiaip žinotume kaip elgtis su tokiais žmonėmis susidūrus realybėje, ir perskaityti tiesiog dėl savęs, nes manau kiekvienam ši istorija duos skirtingus dalykus.

Kaina: ~10lt
Puslapiai: 230
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2009 m., Vilnius

šeštadienis, gruodžio 04, 2010

Javier Sierra ● Mėlynoji dama

Oficiali anotacija: 
Romanas “Mėlynoji dama”, apdovanotas JAV Latino Book Award premija kaip geriausias 2007-aisiais išleistas istorinis romanas, skirtas paslapties gaubiamai istorijai apie XVII a. vienuolę Mariją Chesus de Agredą, kuri, pasakojama, stebuklingu būdu sugebėdavusi vienu metu būti savo vienuolyne ir Naujojoje Meksikoje. Tikrais faktais paremta mistinė istorija – apie XVII a. Ispaniją, XX a. pabaigoje Venecijos vienuolyne paslaptingus tyrimus atliekantį vienuolį, Los Andžele gyvenančią moterį, reginčią keistus sapnus, apie tai, kaip naudojant garsus galima perkelti žmones už daugelio mylių… Iš tiesų tai – pasakojimas apie netikėjimą ir šventumą, žmones, atveriančius savo sielas ir jusles už juos didesnėms paslaptims. Pasakojimas, balansuojantis ant realybės ir mistikos ribos, kur klausimų daug daugiau negu atsakymų.


Sunku pasakyti, ką manau apie šį romaną. Kai rašiau apie „Pernakt“, minėjau, kad mėgstu knygas su neaiškia pabaiga, na bet tik ne tokias! Ne ale detektyvus, kur viskas turėtų išsirišti. Daug religinių faktų, gal net kiek per daug -  ir nė nežinai kuriais iš jų tikėti, kurie tėra rašytojo fantazija. Žinoma, galima pasidomėti viskuo labiau ir perskaičius knygą, bet vargu ar man pačiai atsiras noro. Na tikrinau tik tai apie bilokaciją - žmogaus buvimą dviejose vietose vienu metu, bet nelabai ką radau. Na o rašytojo iškeltoji teorija apie Marijos apsireiškimus mane gal net įtikino. Ir sužavėjo ta fantazija, kad kai kuriuos antgamtinius reiškinius, pasirodo, galima paaiškinti moksliniais faktais. Daug siužetinių linijų pradžioje labai maišėsi, bet vėliau viskas labai nuosekliai susidėliojo, tačiau pabaiga ir angelai manęs neįtikino... Buvo įdomu skaityti, bet iš šio romano tikėjausi gerokai daugiau, nes knygyne akys užkliuvo ne kartą ir ne du, kol ją nusipirkau.

Kaina: radau ją akcijų lentynoje už maždaug 15lt.
Puslapiai: 408
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2009 m., Vilnius

ketvirtadienis, gruodžio 02, 2010

Antique jewellery

Vis pamirštu sukelti nuotraukas iš parodos, kurioje buvau gegužės mėnesį Berlyne. Senoviniai, antikiniai papuošalai ir akmenėliai. Viešpatėliau, kaip aš mielai juos visus priglausčiau ir kažkaip dar vis sunkiai tikiu, kad prieš tiek metų kažkas sugebėjo daryti tokius dalykus. Kalbu ne apie fantaziją, o apie techninę pusę.





 









 




























Haruki Murakami ● Pernakt

Oficiali anotacija:
Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas... pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai, miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje - ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu - tikroji realybė? Romano „Pernakt“ pavadinimas - aliuzija į taip Haruki Murakami mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt veikėjus vedžiojantį vienatvės labirintais... 



Sužavėjo. Muzikalu, jauku. Labai rami, graži sklandi kalba, palyginti mažai veikėjų ir neaiški atomazga. Patinka man visgi tokio tipo istorijos. Labai patinka. Murakamis mėgsta muziką ir naktį - tai labai jaučiasi jo kūryboje. (Juk romane „Mylimoji Sputnik“ pagrindinė veikėja taip pat veikė labiau naktį, nei dieną...).  Net nustebau, kad visas romanas gali pasakoti apie vieną vienintėlę naktį - nuo maždaug vidurnakčio ligi aušros... labai įsimenantys veikėjai ir jų charakteriai. Tiesą sakant, galvojau, kad vienu prisėdimu neįveiksiu ir užmigsiu, tačiau kažkaip nesugebėjau knygos padėti kol neužverčiau paskutinio puslapio. O man taip būna gana retai. Ir nors Murakamis šiuo metu yra neva labai populiarus, nusileidžiu savo principams ir jo romanus skaitau. Ypač kai pagrindiniai veikėjai yra tokie panašūs į mane. Labai rekomenduoju. Atsipalaidavimui ir susimąstymui tikrai puikus kūrinys.

Kaina: apie 26lt, aš skolinausi. Tiksliau sakant, įbruko ir liepė perskaityt.
Puslapiai: 168
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2009 m., Vilnius

ketvirtadienis, lapkričio 25, 2010

Pascal Mercier ● Naktinis traukinys į Lisaboną

Oficiali anotacija:
Vienos Berno gimnazijos klasikinių kalbų mokytojas Raimundas Gregorijus, nuspėjamas tarsi šveicariškas laikrodis, ant tilto sutinka moterį raudonu paltu, kalbančią portugališkai. Nuo to viskas ir prasideda – 57 metų vyriškis tiesiog per pamokos vidurį išeina iš gimnazijos ir netrukus atsiduria Lisabonoje. Čia jis viliasi rasti netikėtai Berno antikvariate aptiktos portugališkos knygos – originalių apmąstymų apie žmones ir gyvenimą – autorių, gydytoją Amadėją de Pradą. Lisabonoje Raimundas Gregorijus sužino, kad jį sukrėtusio kūrinio autorius miręs daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet sutinka šį genijų pažinojusius žmones ir iš jų pasakojimų tarsi iš mozaikos akmenėlių pamažu sudeda kilmingojo gydytojo portretą. Genialaus, nerimastingo, prieštaringo gydytojo, į kurio gyvenimą tvarkingąjį mokytoją taip netikėtai atvežė naktinis traukinys. Staiga išvažiavęs ieškoti gyvenimo, kurį būtų galėjęs turėti, jis nukeliavo į praeitį, savo paties sielą ir įsitraukė į dramatišką svetimos šalies istoriją.


Šio romano norėjau ilgai.  Tikėjausi kiek daugiau negu gavau. Bendras įspūdis neblogas, tačiau pirmoje pusėje romano labai piktinausi pagrindinio veikėjo verkšlenimais ir savigrauža. Tiesiog siutino, kaip žmogus gali būti toks viskuo nepatenkintas. Man asmeniškai trūko miesto aprašymų, nes atsiminus knygą „Vėjo šešėlis“, kuri buvo ganėtinai panaši ir patiko labiau, tai joje jų buvo gerokai daugiau. Šioje vyrauja begalė apmąstymų, minčių ir savianalizės. Labai sužavėjo tėvo laiškai sūnui ir sūnaus laiškai tėvui, juose buvo labai įdomių apmąstymų, kurie man pasirodė gerokai vertesni nei paties Gregorijaus mintys. Taipogi begales nuostabių minčių atradau ir garsiojoje knygos kalboje apie Dievą. Skirtingi, žavūs veikėjai, įdomios asmenybės... patiko man ši istorija, nors vietomis atrodė tikrai nelogiška ir Gregorijaus nesupratau. Tikrai ne ramaus vakaro skaitalas, nes bent jau man skaitėsi sunkiai. Kad skaičiau nesigailiu ir tikrai rekomenduosiu kitiems.

Kaina: mokėjau 14.99lt su akcija.
Puslapiai: 452
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2008 m., Vilnius

antradienis, lapkričio 23, 2010

Sometimes it hurts so much

Kažkada seniai seniai, rašiau labai rimtą įrašą apie rimtą romaną ir apie bibliją, dievą bei panašius dalykus. Taip jau pasitaikė, kad knygą į savo nagus gavau tik dabar, beveik po metų laiko ir skaitau ją su pasimėgavimu. (Jei kam įdomu, radau OZO Vagoje, kainavo tik 15lt.) Kažkodėl romanas labai sunkiai skaitosi, pagrindinis veikėjas iki vidurio knygos beprotiškai erzino... dabar jau nebe. Bet aš ne apie tai, nes atsiliepimas apie visą šią istoriją bus vėliau, kai jau pabaigsiu knygą, o tai bus greitai. 
Tiesiog knyga vėl privertė susimąstyti... ne apie Dievą šįkart, nes juo netikiu, bet apie žiaurumą. Apie žmonių žiaurumą vieni kitiems. Ir apie įstatymus, kai visi turėtume būti žiaurus vieni kitiems. Ne tiesiogiai, bet juk Dievas moko, kad reikia atleisti savo priešui. O kam nuo to bus geriau? Tau pačiam? Nemanau. Priešas vienu ar kitu atveju atsiims savo, nes lazda turi du galus... bet atkeršijus palengvėja, oj kaip palengvėja. O ir keršyti galima ne tokiu dideliu mastu, kaip iš pradžių  norėtum... 
Apie meilę, kuria nelabai tikiu taip pat. Tikiu rūpinimusi, susižavėjimu... o tas žodis „myliu,“ kuriuo visi taip švaistosi šiame moderniame pasaulyje, jau yra bepradedąs prarasti prasmę. Man meilė yra tada, kai žmogų gerai pažįsti, kai nesiskelbi visam pasauliui, kad myli ir elgiesi kaip subrendęs žmogus. Šiuolaikinis jaunimas ypač mėgsta feisbuke vis kaitalioti savo draugysčių ir meilių statusus. Na jau net nebemoku  stebėtis. Rimtai, nuostabos jau nebeliko, liko tik pasipiktinimas dėl tų žmonių, kurie viešumoj džiausto savo apatinius... esu visiškai garantuota, kad jei dabar staiga atsirastų mano riteris (čia ironija, jei ką, riterių šiais laikais nebėra irgi...), tai skelbimas feisbuke būtų paskutinis dalykas ką daryčiau gyvenime... apskritai, jei jau turi riterį, tai būk su juo, o ne kabėk prie kompiuterio. Vat tai ir skaudina, kad žmonės neišnaudoja savo galimybių ir nesiekia savo tikslų taip, kaip turėtų - iš visų jėgų!


sekmadienis, lapkričio 21, 2010

Krapštinėjimai

Na vat, grįžtu prie rankdarbių... lėtai, bet grįžtu. Ir noriu pasirodyti su vienais darbais, prie kurių krapštausi ilgai, bet tikrai ne nuobodžiai:
O šiaip man patinka juos daryti :)






Jei ką domina, rašykite į el. paštą, susisieksim :)
gretasjewelry@yahoo.com

pirmadienis, lapkričio 15, 2010

Agota Kristof ● Storas sąsiuvinis

Oficiali anotacija:
Vengrų kilmės šiuolaikinės šveicarų rašytojos Agotos Kristof trys romanai, išgarsinę ją visame pasaulyje, – pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą. Ši trilogija vadinama negailestingiausia praėjusio šimtmečio knyga.  Broliai dvyniai Klausas ir Lukas iš karo nualintos sostinės atvažiuoja į mažą pasienio miestelį pas senelę. Kad išgyventų, jie netikėčiausiais pratimais grūdina kūną ir sielą, o viską, ką patiria, rašo į storą sąsiuvinį. Rašo net ir tada, kai likimas nubloškia juos į skirtingas šalis ir jie nieko nežino vienas apie kitą. Bet gal šis savotiškas dienoraštis ir nuties tiltą per žiojinčią prarają?



Knyga, šokiruojanti nuo pačių pirmųjų puslapių. Po pribuvėjos maniau, kad nieko baisesnio skaityt neteks, o klydau, labai klydau. Vietomis knyga ganėtinai normali (normalumo lygis irgi nestandartinis dėl veiksmo laiko ir vietos, kurią galima numanyti - karas ir kariaujanti valstybė), vietomis - skaitai ir kažkaip nesitiki, kad tokie dalykai gali vykti iš tikrųjų. Pirma knygos dalis, „Storas sąsiuvinis“, nors pati šlykščiausia, persiskaitė lengviausiai. Buvo įdomu versti puslapius, skaityti trumpus skyrelius ir spėlioti, kaip visa tai gali būti matoma gana jauno paauglio akimis. Antroji dalis - „Įrodymas“ bent jau man apvertė visas mintis ir visą suvokimą apie knygą. Pradėjau nebesusigaudyti iš kieno pusės yra pasakojama, kas buvo tiesa, o kas ne pirmoje dalyje. Labai įtaigiai autorė sumaišė visas kortas, kad net pati pradėjau tikėti, jog viskas yra atvirkščiai nei maniau iš pradžių. Paskutinėje dalyje „Trečiasis melas“ pateikiama versija, kaip viskas galėjo būti, bet perskaičius ją, bent jau aš užsimaniau, kad realus būtų pirmosios dalies variantas; nors ir su visais šlykštumais, tačiau tikrai laimingesne pabaiga... nežinau ką manau apie šį romaną. Kad labai patiko - faktas. Ar skaityčiau dar kartą? Nė velnio!

Kaina: knygyne apie 32lt, aš ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2004 m., Vilnius

šeštadienis, lapkričio 13, 2010

Sabine Ebert ● Pribuvėjos paslaptis

Oficiali anotacija:
1167 m. Vokietijos imperija, valdoma imperatoriaus Barbarosos. Lordo Volfharto sūnus gimsta negyvas. Viduramžiais tai reiškia viena – pribuvėja ragana. Valdovas įsako jaunutei Martai nukapoti plaštakas ir kojas. Laimė, ji spėja laiku pabėgti iš kaimo ir prisidėti prie naujakurių, traukiančių į neapgyvendintus kraštus rytuose, kad pradėtų naują, laisvą gyvenimą.
Klajūnai pasiekia atokų kaimą girioje, kur nedideliam riterių būreliui vadovauja kilmingasis riteris Kristianas. Jis tuoj pat susižavi Marta ir nusprendžia nugabenti ją į pono Oto fon Meiseno dvarą. Ten paaiškėja, kad atklydusi mergina apdovanoja ne tik grožiu, bet ir stebuklinga gydymo galia…


Man tikrai labai patinka istorijos, kurios yra paremtos tikrais istoriniais faktais, veikėjai, iš tiesų kažkada egzistavę... žavi ir to gyvenimo aprašymai, kai negali atsistebėti, jog prieš ~800 metų kažkas galėjo taip gyventi. Labai patiko veikėjų vardai, o viena labiausiai patikusių veikėjų buvo mano bendravardė. Visą romaną (na gerai, gal antrąją jo dalį) negalėjau atsistebėti žmonių žiaurumu: iš filmų ir istorijos pamokų žinojau apie kankinimus įkaitinta geležimi, apie nagų nutraukimus, apie sukaustymus grandinėmis ir kitus panašius dalykus, apie kuriuos skaitant šiurpas eina per nugarą ir kažkaip sunku suvokti, kad tokie dalykai darydavosi taip dažnai. Ačiū Dievui, kad nebuvo labai didelių seilėjimųsi, kad visa meilės istorija buvo pateikta gana subtiliai, kad pabaigoje tapo gana vulgaru, bet patiko, nes aistra yra ganėtinai natūralus dalykas. Pasirodė šiek tiek per daug smurto prieš pačią Martą, o tie išprievartavimai manęs neįtikino... Šiaip labai norėsiu skaityti kitas dalis, nes kai jau prisėdau susiskaitė labai greitai ir labai patiko. 

Kaina: mokėjau 25lt.
Puslapiai: 513
Leidykla: Obuolys
Išleista: 2009 m., Kaunas

pirmadienis, lapkričio 08, 2010

I need patience, luck and good ideas

Dar niekada nebuvau tokia pasimetusi ir nervinga. Dar niekada nemaniau, kad gyvenime reiks priimti tokius sprendimus ir daryti tokius dalykus, kai nepadeda niekas. Kai turi tikėti tik savimi, o tai daryti irgi nėra lengva. Nors ir labai noriu studijuoti užsieny, nors žinau, kad sugebėčiau, bet bijau beprotiškai.
Laikas bėga pasiutusiai greitai, motyvacinis laiškas nesirašo - taip, motyvacijos turiu, bet vėl ta suknista baimė, kad viską darau ne taip... o kur dar darbai, kuriuos reiktų susirankioti iš visų pakampių... ir išsiųsti kartu su paraiškomis į univerus...
Labiausiai nervina tai, kad visuose geriausiuose univeruose nėra specialybės, kurios noriu... atrodo, bus lengviau apsispręsti, bet vėl, norisi geriau... o panašu, kad nebesigaus... 
Tiesiog, reikėjo pasiguosti...

antradienis, lapkričio 02, 2010

Say it's possible

Ką jaučiu, kai eilinį kartą padarau kvailystę. Ne ne, ne tokią, kad reiktų gailėtis. Tikrai ne. Bet kažkodėl mintys vis sukasi ir pradedu mąstyti - o jei nebūčiau to dariusi?! Ir šiaip tai yra smulkmena, ir net pačiai atrodo kvaila, kad apie tai mąstau ir dar rašau tai čia.
Spalio mėnesį pabaigėm su trenksmu. Su labai daug šokių, su be galo daug gėrimų (stebiuosi, kaip man nenutiko nieko, nors kokteiliukai gėrėsi vienas po kito... o buvau viena blaiviausių visą naktį...).
Kaip visada teko atsikratinėti kai kurių personų, bet manau yra ganėtinai normalu, ypač žinant faktą, kad buvau su nepadoriai trumpu sijonu, kokių paprastai nedėviu, ir su gana gilia iškirpte, ką paskutiniu metu pamatytum ganėtinai retai. Bet savimi vis tiek labai didžiuojuosi, nes atsiminus kai kuriuos faktus iš praeities, ir palyginus viską su dabartimi, tai kaip diena ir naktis. Toks geras vaikas pasijaučiu paskutiniu metu.


Šią dainą labai myliu. Pirmą kartą išgirdau per Private Practice serialą, kurį dievinu!

Beje, ką manote apie naują mano blog'o įvaizdį? Ir čia šiaip kaltas ne tik ruduo, bet ir jaukios mintys, atėjusios į galvą. Jei pavyks viską įgyvendinti, taip kaip esu suplanavusi - pasipasakosiu :)

antradienis, spalio 26, 2010

William Golding ● Musių valdovas

Oficiali anotacija:
„Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.
Iš pirmo žvilgsnio gana neįtikėtinai skambanti „Musių valdovo“ istorija apie vaikų tarpusavio žiaurumus, pasirodo, turi visai nemenką pagrindą realiame pasaulyje.
Autorių neabejotinai paveikė kita smurto apraiška – antrasis pasaulinis karas. Istorija irgi yra šito vaisius: pamuštas lėktuvas, pilnas vaikų, savo mažuosius keleivius palieka negyvenamoje saloje. Vaikai patys išsirenka vadą, tačiau neilgam. Greit būrelis pasidalija į dvi nesutariančias grupeles ir viena jų - „medžiokliai“ - pradeda naikinti kitą, remdamiesi principu „arba prisidėsite prie mūsų, arba jus nudėsime“.


Pasakojimas labai paprastas, kalba savo nesudėtingumu kartais netgi erzinanti, tačiau pati istorija sudėtinga. Pradžioje, prisipažinsiu, nepatiko, nes mistika ir tai, kad saloje yra „baubas“ - manęs nejaudina. Tačiau istorijai apsiverčiant, vadams besikeičiant, pradėjau mėgti ar nemėgti vienų ar kitų veikėjų. Dabar man atrodo  nesuprantama, kaip galima šitaip elgtis tokiom valandom, kai reikia tiesiog išgyventi, bet žinau, kad atsidūrusi tokioje situacijoje, nebūčiau kitokia. Tik, nežudyčiau, žinoma. 
Berniukų situacija jau iš pat pradžių atrodė sudėtinga, kai būdami maži, jie staiga turi išgyventi vienui vieni, be suaugusiųjų, ypač, kai visą savo gyvenimą jie buvo mylimi ir lepinami. Ypatingai koks Kriuksis, kuris negali ištverti ilgesnį laiko tarpą be maisto, kuris negali greitai eiti, bėgti, kopti; daug kalba  ir niekas jo nesiklauso, nors ir vertėtų... o vėliau iš jo atima ir matymą. 
Pabaiga pritrenkia, nesuvokiama ir beprasmiška atrodo mirtis.
Sukrėtė. Žinojau, kokie vaikai gali būti žiaurūs, tačiau...
Rekomenduoju tikrai. Paprastai, bet kartu ir sudėtingai papasakota istorija.

Kaina: mokėjau 15lt per mugę, šiaip knygyne apie 27lt.
Puslapiai: 264
Leidykla: Vaga
Išleista: 2010 m., Vilnius

trečiadienis, spalio 20, 2010

Anita Amirrezvani ● Gėlių kraujas

Oficiali anotacija:
Anitos Amirrezvani pirmojo romano puslapiuose atgyja XVII a. Persija: tarsi iš pasakos nužengia miestas, jo turgūs, lindynės ir prabangūs namai. Tai laikas, kai klestėjo kultūra ir prietarai, tai laikas, kai moterims nebuvo leidžiama gyventi savarankiškai. Netikėtai mirus mylimam tėvui, anksti dūžta keturiolikmetės mergaitės viltys ištekėti. Mergaitė tampa tarnaite pas turtingą dėdę, nuostabių šacho kilimų kūrėją. Dėdė padeda jai perprasti puikiųjų kilimų amatą, meną ir verslą. Nors mergina priversta priimti visiškai nepageidautiną laikinų vedybų sutartį, tačiau atsiskleidžia jos gabumai piešti ir kurti. Tviskėte tviskantį pasakojimą puošia su siužetu susipinančios Irano liaudies pasakos ir įstabaus persiškų kilimų meno elementų gausa. Istorija sumegzta taip pat išmoningai, kaip ir merginos audžiami kilimai. Romano tekstas žavi poetiškais vaizdiniais ir kupinais gyvybės personažais.


Labai nustebau, kai šį romaną atradau bibliotekoje. Pačiupau iškart, nors puikiai mačiau, kaip kita moterėlė viltingai nužvelgė viršelį, bet nebespėjo. Kadangi seniai norėjau jį perskaityti, tai vos pabaigusi „Puikybę ir prietarus“ čiupau šią. Perskaičiau trim prisėdimais. Man asmeniškai labai patinka knygos apie kitas kultūras, papročius, aprangą, rankdarbius... taigi ir ši nenuvylė. Romane vystosi motinos ir dukros gyvenimo istorija mirus tėvui ir moterims atsikrausčius į kitą miestą pas tolimus giminaičius... viskas būtų puiku, tačiau dukrai laikas tekėti, o giminaičio namuose jos tėra tarnaitės, neskaitant to, jog  mergina, padedama dėdės, mokosi rišti kilimus. Istorijoje įsivelia ir šiek tiek meilės, keršto,  prakeikimų ir burtų motyvų. Labai keisti pasirodė santuokos papročiai XVII a. Persijoje, kai galima sudaryti laikiną santuoką, trims mėnesiams, su galimybe ją pratęsti... o jaunikis ne tik mėgaujasi „laikina“ žmona, bet ir moka jos šeimai pinigus. Sužavėjo motinos ir dukros santykiai, dukters noras mokytis ir tobulėti.
Labai patiko aplinkos ir kilimų kūrimo aprašymai, viskas skaitant buvo tarsi užuodžiama ir matoma. Knygą tikrai rekomenduoju, nes ji labai subtili, jauki, o kiekvieno skyriaus pabaigoje yra tarsi po pasaką-apysaką, kuri suteikia knygai paslaptingumo, nes tuos pasakojimus galima labai ryškiai pritaikyti veikėjams. 

Kaina: apie 40lt, aš ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 424
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

sekmadienis, spalio 17, 2010

N'est-ce pas?

Šiomis dienomis mąstau apie labai keistus dalykus ir tai mane vargina. Ne pats mąstymas, o žinojimas, kad nelabai ką galiu pakeisti. Tie keisti dalykai net nėra tiksliai įvardijami, bet kažkodėl, kažkaip... na čia kaip su užsienio kalba - žinai žodį, žinai ką jis reiškia, bet tuo metu kai reikia, niekaip nesugebi jo išversti. Juk būna šitaip? 
Įvykdžiau praeitame įraše minėtą tikslą - perskaičiau tą nelemtą knygą: „Puikybė ir prietarai“. Muilo burbulas, kitaip neįvardinsiu. Bent jau dar keliais procentais pasiugdžiau kantrybę. Valio. Net nežinau, ar gailiuosi, kad skaičiau ar ne.
Noriu noriu pastovumo. Noriu to, apie ką pastaruoju metu nekalbu su niekuo. Tiesiog.

trečiadienis, spalio 06, 2010

Noriu daugiau laiko!

Na tai kaip buvau žadėjusi, kad piešiu, tai pagaliau pradėjau. Užtat kaip gera. Jei dar sijoną pradėčiau siūti, minutei save palaikyčiau heroje! 
Labai labai trūksta laiko knygų skaitymui, o taip noriu pabaigti „Puikybė ir prietarai“, nes patinka, o ir šiaip įdomu kaip ten viskas baigsis. 
Per mokytojų dieną vedėm chemijos pamoką devintokams. Buvo smagu. Bet kad devintokai, kurie dvejus metus mokėsi fiziką, nežino kaip apskaičiuoti masę, labai nustebau... žiopli, maži, ant jų reikia rėkti, o aš, pasirodo, rėkti nemoku... draugė parėkė už mane. Bet buvo labai linksma. Ir pačiai daug naudos buvo: pasikartojau chemiją ir dar procentu nugalėjau scenos baimę (visgi prieš ~26 laukinukų gaują teko stovėti)...
Gerai bent tiek, kad dar nesijaučiu labai pavargusi nuo mokyklos, nors po pamokų jau miegu kone kasdien... bet čia dar nieko. Ypač lyginant su pernai. 
Idėjų pilna galva, tik reikia laiko. Kas nors, pailginkit parą, kąąąą....

Taigi mano piešinukas, kuriuo esu šiek tiek patenkinta :)

penktadienis, rugsėjo 17, 2010

I wish

Noriu žinoti ką daryti. Noriu nebijoti pasirinkti. O pasirinkti irgi bijau, nes nenoriu įžengti į neteisingą kelią. Netgi jei pasirinksiu teisingą kelią, tai jo bijau labiau nei neteisingojo. Noriu kažkokio princo, kuris mane nusitemptų nuo kompiuterio, nusivestų ant kokio namo stogo ir mes gertume raudoną vyną, kalbėtume apie smulkmenas ir stebėtume saulėtekį. Noriu raudonų aukštakulnių. Noriu atsikratyti scenos baimės. Noriu lankyti šokius ir papildomas dailes pamokas. Noriu į New York ir į Paryžių. Noriu keliauti. Noriu, kad nuo manęs niekada nebepabėgtų mūza. Noriu nesipykti su tėvais. Noriu vasaros, nes užknisa lietus ir sušlampantys batai vos išėjus iš namų. Noriu, kad žmonės nebevaikščiotų su tais baisiais ale Burberry šalikėliais. Noriu perskaityti knygą „Altorių šešėly“. Noriu nebeturėti abejonių. Noriu pagaliau pasisiūti sijoną. Noriu neprarasti savo asmenybės, kad ir kiek visi mėgina mane pakeisti. Tiesiog labai noriu išlikti tokia, kokia esu dabar, na, gal praverstų truputis daugiau atsakomybės. 


sekmadienis, rugsėjo 05, 2010

I got you

Kodėl žmonės elgiasi taip skirtingai? Na, esu su žmogumi, jis elgiasi vienaip, bet kai tik su juo atsiduriu kompanijoje, žmogaus nebeįmanoma atpažint. Čia pavydas, bandymas pasirodyti kažkuo, kuo tikrai nėra, bandymas išspaust kažką iš savęs? Apie dviveidiškumą ir bandos jausmą jau esu rašiusi prieš tai, bet tai susiję, taigi tiesiog iškilo minčių po pastarųjų dienų įvykių.
Pvz. turiu draugę (?) jau nemažai metų, bendraujam gana nemažai. Kai dviese-trise, viskas puiku, galima ir pakalbėt, ir pasijuokt... bet kai tik mudvi atsiduriam kompanijoje... viskas subyra, nes ji pradeda kažką iš savęs statyti ir nebesuprasi... gal tik man taip atrodo, bet būna labai nemalonu... o sakyt jau nebenoriu, nes matau, kad jai vis tiek neberūpi. Žinau žinau, lengviausi būtų tiesiog nebendrauti, bet jeigu neišeina?
Tiesiog dabar labai norėčiau kažkur dingti... nuo šios Žemės paviršiaus, toli toli, pasielgti kaip tikra bailė ir pradingti nuo visų problemų... ech... 
Man dar vis skaitymo periodas. :) Labai juo džiaugiuosi.




Atsibodo keistis dėl kitų, kai kiti dėl manęs nesikeičia ir net neketina to daryti...

ketvirtadienis, rugpjūčio 12, 2010

Hate Hate Hate

Shit happens. Sapnavau, kad mylėjausi su draugės/pažįstamos vaikinu. Ir velnias velnias, nervina mane tokie sapnai. Na o žinant faktą, kad aš sapnus pamenu labai retai, tai nustebino. Atsibudau, apsidairiau, ir suvokiau, kad man jau visai pavažiavo. Pirma, tai realybėje negalėtų vykti niekaip, nes jis man nepatinka kaip vaikinas, antra, jis turi paną, ir rasčiau dar 1001... priežastį, tačiau tingiu  jas čia rašyti. Nervina mane sapnai, kad ir kokie jie būtų.

Beje, siaubingai nelaukiu savo gimtadienio (taip taip, esu iš tų panų, kurios nemėgsta Velykų, gimtadienių, ir visų kitų šeimos pasisėdėjimų). Bet gimtadienio nelaukiu ypatingai, nes atsiminus praeitą, sugniaužia skrandį, nes ten buvo toks nesusipratimas. Na nieko, šiuo bandysiu kompensuotis, nes bus visai kiti žmonės, kas yra nuostabu. Na tik vaikystės draugę, kurią pažįstu kokius... hmm... 11 metų, pasiimsiu kartu pašvęst. O daugiau iš senųjų dviveidžių žmonių nieko nenoriu matyti. Visai. Tai vat - gimtadieniai ir sapnai užknisa.

Aj dar nervina, kad niekaip neprisiverčiu paskaityti knygos. Darau papuošalus vėl (Ačiū, Mūūūza, kad atsivilkai atgal, bet labai ne laiku).
O dabar pagalvoju, būtų labai gera pakartoti pirmadienį. Buvo tobula savijauta. Tik iki šiol kaltė kažkiek slegia sąžinę. Ir tai irgi užknisa.  

*Perskaičiau įrašą pati, ir suvokiau, kokia šizova atrodau iš šalies. Smagu.*

sekmadienis, rugpjūčio 01, 2010

Namams. Ir kai nežinai ką daryti.

Kodėl man reikia dėl visko apsispręsti pačiai? Juk būtų tobula, jei atsirastų kas nors, kas tiesiog ateitų, trenktų per stalą ir pasakytų - „Daryk taip ar anaip!“. Ech. Bet taip nebūna, nes taip jau yra, kad kiekvienas esame už save atsakingas.
Idėjų nulis, niekas nesidaro... seniai taip nebuvo, kai paimu į rankas pieštuką, teptuką, reples ar kitą belenkokį daiktą, o niekas nesidaro. Reikia man matyt įsimylėti (nors taip nenoriu...).

***

Slankiodama internete (taip taip, kai nesidaro niekas, belieka internetas ir knygos, na dar kartais filmai) atradau vieną dizainerį ir jo keramikas. Ypatingai sužavėjo vazos.

Jaime Hayon vazos: