sekmadienis, sausio 24, 2010

Changes (Dėl didesniojo gėrio...) I dalis

Nors dienos ir ilgėja, bet aš nejaučiu. Laukiu pavasario kaip išganymo, tik bijau, kad jis gali ateiti kiek per vėlai. Noriu pasikeisti kardinaliai, taigi jau nuo rudens pradėjau - pirma vidus, išorė paskui, nes ją pakeisti paprasčiau.

Pagalvojau, kad pradėjus rodyti daugiau dėmesio sau, nei kitiems, pradėjau pastebėti dėsningumus, žmonių elgesį, tikslus, požiūrį, lengviau pamatau siekiančius naudos, ir dabar jų nepasigendu (na o kai aš tai suvokiau, jie suprato, kad viskas... ir... dingo iš mano gyvenimo... ). Dar pradėjau turėti tvirtesnę nuomonę. Dėl visko. Labiau pasitikiu savimi daugelyje sričių.

Netyčia atsisijojo draugai-pažįstami ir tik šiaip žmonės. Seniau maniau, kad turiu bent penkias geras drauges. Nė velnio! Gal dvi. Daugiau turėti neįmanoma, nes negalima ir nerealu visais pasitikėti. O vakar dar draugė paklausė, kodėl aš manau, kad ja negaliu pasitikėti. Neturiu kaip atsakyti, tiesiog, negaliu, nes yra per daug žmonių aplinkui, kurie norėdami to ar ne, bet viską sužino. O to man dabar mažiausiai reikia. Dar netyčia iš mano gyvenimo dingt pradėjo ir pavyduoliai (bet čia tie patys, kurie su manimi bendravo dėl naudos!). Keista. Kelis metus buvau įsitikinusi, kad jie yra Draugai. O... klydau... labai klydau...

Kažkokiu būdu teliko susitaikyti, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas, ir kad ne visi jame sutikti žmonės yra tokie, kokiais mes (aš) norime, kad būtų. Kol kad viskas vyksta labai skaudžiai. Bet priprasiu, nes nesu silpna. Žmonių man reikia, man reikia bendravimo, tačiau turiu pasikelti kartelę, žinoti ko iš jų noriu, ir ko jie nori iš manęs, nes ne visi yra vienodi...

Galų gale, reikia pačiai pagaliau suvokti, ko noriu siekti gyvenime!

Žinau tiek: norėsiu dirbti kokį nors su menu susijusį darbą, sėdėti naktimis su kavos puodu palėpėje ir tapyti ar kažką lituoti...




šeštadienis, sausio 09, 2010

Untitled

Galvojau taip greit naujo įrašo nedaryti, bet ištraukos iš „Naktinis traukinys į Lisaboną“ ir pradėta skaityti „Miegančių drugelių tvirtovė“ kažkaip apvertė mano mąstymą.
Labai keistai (gal su tikslu iš aukščiau?) per tris dienas į mano akiratį pateko dvi knygos, kuriose yra akivaizdžiai niekinamas Dievas. Jau kelis metus nebuvau karštai tikinti, į bažnyčią beveik nevaikščiojau, apie meldimąsi išvis nebekalbu. Tiesiog labai keista, kad šios knygos, turėjusios mane nuraminti, jog ne viena mąstau, kad Dievas nebuvo toks jau gėris, mane šokiravo. Bet patiko. Galbūt „Naktinis traukinys į Lisaboną“ knygoje viskas buvo daug žiauriau/tiesmukiau pateikta? Nes Ivanauskaitė savo knygoje apie Apokalipsę ir žudymus kalba tiesiog depresiškai, kas manęs nestebina nei kiek.
Tačiau vistiek, kaip dabar atsirinkti, kas tiesa o kas ne, kai staiga atrandi, kad bene seniausias Biblijos (ne visos!) rankraštis buvo rastas IVa. Tai kada jis buvo parašytas?
Ir dar sužinojau labai įdomių dalykų apie Bibliją, kad visgi yra aprašyti Jėzaus amžininkai, kad Bibliją Lietuviai išsivertė kone paskutiniai visame pasaulyje (!). Tai, kad Naujojo Testamento rankraščiai buvo rasti parašyti Graikų kalba! (Visada galvojau, kad jis buvo rašomas Lotynų kalba.)
„Miegančių drugelių tvirtovė“ labai aiškiai kalba apie Pasaulio pabaigą (Ir kad neva cunamis, buvęs prieš kelerius metus Indijos vandenyne, tebuvo Apokalipsės repeticija). Graudoka, žinant, kad tai visgi galėtų būti tiesa.

O čia optimistiškesnės mintys, kurias parašiau vakar gal per penketą minučių (sakinių pradžias turėjau).

Negalėčiau gyventi pasaulyje, kuriame nėra meilės, šiltų jausmų, šeimos bei draugų.
Man reikia ramių naktų, kad triukšmas neišvytų mano mūzų.
Man reikia jų kaip vandens, nes man tiesiog gera gyventi.
Trokštu žvelgti į pasaulį paprasčiau ir įžvelgti daugiau grožio.
Man reikia jų, kad galėčiau įgyvendinti savo idėjas.
Reikia kaip saulės, kad būtų kur sušilti, nes pavėsis per tamsus ir per šaltas.
Trokštu, kad žmonės būtų geresni ir pakantesni vieni kitiems.
Man reikia muzikos.
Reikia kaip paukščiui dangaus, nes tik tada jis pasijunta laisvas.
Trokštu klausytis vandens čiurlenimo, vaikų krykštavimo ir savo mamos ramaus kvėpavimo.
Man jos reikia kaip globėjos, kaip apsaugos, kaip Žmogaus.
Aš mylių gamtą.
Man reikia kelionių, kad pamatyčiau tai, kas išliktų ilgam atminty.
Man jų reikia kaip laisvės, nes ji man leistų pasijusti laimingai.
Aš trokštu skaityti tai, kas priverstų nusišypsoti, nubraukti ašarą ir įstrigtų širdy.
Man reikia jausmų ir optimizmo, kad viskas bus geriau, nei yra dabar.
Man jų reikia kaip oro gurkšnio po skendimo.
Pasaulis be visų šių dalykų, būtų pasaulis, kuriame nenorėčiau gyventi.

trečiadienis, sausio 06, 2010

Nauji metai - viskas tęsiasi....

Kažkaip atsibodo. Nuoširdžiai - užkniso visos šventės. Kalėdos jau baigės, o per TV, (kurį vakar atsitiktinai pažiūrėt teko) dar vis rodo visokias eglutes. Kas per daug, tas nesveika.
Nors reiktų laukti 3 Karalių, bet vėlgi, dėl tos pačios priežasties vakar bandžiau sušluoti paskutinius eglių spyglius nuo grindų. Bet garantuoju, kad dar gal pusmetį vienas kitas į kojas durs. Užknisa.
Pačiai keista, nes švenčių taip laukiau. Kūčios buvo labai smagios, Kalėdos nebuvo niekuo ypatingos, o Naujuosius sutikome labai puikai! Kol kas geriausiai per mano gyvenimą. Per jas ir tarp jų įvyko tiek daug gerų dalykų (jų užuomazgų!), apie kuriuos papasakosiu, kai įsivažiuos. :) Ir kai jau bus pasėkmės. O kol kas dėl to esu LABAI laiminga ir tiek.
Galiu pasakyti tik tiek, kad jei vienas dalykas pavyks, tai bus labai gražių nuotraukų kitą mėnesį :)
Šiaip sako, nauji metai - nauja pradžia. O man ne. Man tiesiog viskas tęsiasi. Dabar dienų dienas tiesiog klausausi muzikos ir žiūriu filmus, kol vėl reiks pradėt kankintis su chemija...
Norisi kažko naujo. Ir žinau ko. Tik ne nuo manęs vienos tai priklauso. Ir vėlgi, tai yra vienas iš tų gerų dalykų, kurie įvyko tarp švenčių, taigi pasakoti negaliu :) Gal reikia pradėt paslaptis laikytis sau? :) Planus taip pat.

Atradau gerą dainą:

Gary Jules - Falling Awake
Kažkuo man ji patinka. Žodžiai mieli širdžiai.



Taigi, būkim laimingi šiemet, pakantesni kitiems ir labiau pamylėkim save :) ♥