penktadienis, vasario 12, 2010

Dėkingumas

Visada buvau žmogus, kuris vadovaujasi tokiais dalykais, kad su žmonėmis reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Bet būna ir taip, kad tu su žmonėmis elgiesi gerai, darai, kad jiems būtų kuo geriau, o jie to tarsi nė nepastebi, arba bando apsimesti, kad nemato, ir elgiasi nerodydami jokio dėkingumo. Pastaruoju metu su tuo susiduriu per daug dažnai, kas mane stebina. Kartais pačią nervina, kad visur viską noriu ir siekiu matyti pro rožinius akinius, bet juk taip norisi mokėti sutarti su žmonėmis, jiems padėti. Deja, ne visada jie tą pagalbą nori priimti, nes bijo pasijusti silpnesni, arba, nepripažįsta, kad jiems tos pagalbos reikia.
Dar manau, kad žmonės turėtų dažniau vieni kitiems dėkoti, šypsotis. Gal tikrai mūsų tauta tokia, kad visi visada turi būti susiraukę ir pikti, o gal tai tiesiog nusistatymas? Ateini į parduotuvę, pardavėja nutėškia grąžą ir nepasako nė žodžio. Taip, jos pavargsta, bet ir laikas greičiau eitų, manau, bendraujant, ir pačiai maloniau būtų kai klientas nusišypsotų ir padėkotų. Manau dėkingumo reikia išmokti. Reikia norėti jo išmokti. Kartais reikia norėti nusišypsoti, tai susiraukusiai pardavėjai palinkėti geros dienos ir apsisukant link išėjimo pačiam išgirsti "dėkui" arba "jums taip pat". Ir 8 iš 10 atveju tai pasitvirtina. Išbandyta!
Reikia parodyti žmonėms daugiau gerumo, daugiau dėmesio, nes kažkodėl tikiu, kad gerų žmonių yra daug daugiau nei blogų. Ir nors geram žmogui blogu tapti yra daug greičiau ir lengviau, tačiau pasitaisius ir tapus geresniam rezultatas būna gerokai įspūdingesnis ir vertesnis visų įdėtų pastangų.
Dažniau vieni kitus paskatindami tik įkvepiam kitiems noro stengtis ir tobulėti, taigi nereikėtų nustoti tą daryti, nes galbūt tada sulauksime dėkingumo... tai kaip užburtas ratas, jei tik nori, padėsi vienam, jis tau padėkos, ir pats to nesuvokdamas bandys palengvinti būtį kitam žmogui...

Taigi ačiū... tiesiog... ačiū jei nors kam įdomu ką aš čia kartais rašinėju, ačiū tiems kas užsuka čia pasiskaityti mano, kartais visai beviltiškų rašliavų...

antradienis, vasario 09, 2010

Where to go now?

Sugrįžau sekmadienį iš savo išsvajotosios Ispanijos. Aplankiau Barseloną - miestą, kuriame balkonų mačiau daugiau negu žmonių... Viskas patiko be galo be krašto, išvažiuoti būtų nesinorėję, jei ne peršalimas ir skaudantis kūnas nuo non-stop ėjimo. Aplankiau beveik visas norėtas vietas ir dar daugiau. Nemaniau, kad per tris dienas tiek įmanoma pamatyti. Vaisiai pigūs, gėrimai irgi. Įvairios skulptūros kas keli žingsniai, negali atsigrožėti. Miestas nuostabus. Visos jaukios mažos kavinukės ir parduotuvėlės taip ir vilioja užeiti. Mieste daug simbolikos, daug įvairių koplytėlių, vandens kolonėlių, ant kurių kažkas stovi (skulptūra).
Deja, grįžus iš ten, negaliu sugalvoti kur noriu keliauti toliau, kad būtų nebrangu, reiktų kokių 5 dienų daugiausiai ir kad būtų įspūdinga (Egiptai, Turkijos ir t.t. netinka, nes man neįdomu...). Tiesiog, vėlų pavasarį ar vasarą aš vėl kažkur keliausiu... Dabar buvo taip verta, taip įdomu, kad atsiminus, norisi ten grįžti dar vienai dienai...
Daug nepasakoju, nes nieko ypatingo nenutiko, tiesiog... vaikščiojau, grožėjausi, domėjausi ir gerai leidau laiką. Įspūdis iš visur vienas - gražu, nuostabu; nematau prasmės aprašinėti kiekvieną muziejų ar objektą atskirai...


  
  
 

Beje, keliaujant tomis gatvėmis galvoje visą laiką skambėjo: 
LOUIS ARMSTRONG - What a wonderful world