trečiadienis, gegužės 26, 2010

Relax, take it easy

Būna akimirkų kai susimąstau, kad man reikia poilsio, daugiau miego, sveiko maisto ir tiesiog kažkiek laiko gerai knygai, serialų žiūrėjimui. Noriu galėti nebesirūpinti kaip įveikti „Nusikaltimas ir bausmė“ ar panašiai.
Šiandien su draugėmis žaidėme kortomis ir plepėjom valandų valandas... gera... turėčiau tą daryti dažniau.
Man reikia poilsio, nes visas nuovargis labai atsiliepia mokslams, rezultatai tikrai nėra tokie, kokių aš norėčiau.
Man tiesiog reikia pailsėti ir mėgautis pavasario pabaiga. Noriu atostogų, Margaritos kokteilio ir draugų šalia. Jokios šeimos, kuri be galo erzina, jokių trenktų kaimynų ir miesto.
Kelios man labai patikusios nuotraukos, kurių karts nuo karto atrandu ir išsisaugau kompiutery... tiesiog gražu... tikiuosi, jums patiks :)

sekmadienis, gegužės 23, 2010

Feministiška ir talentinga

Būdama Berlyne aptikau ekspoziciją apie Fridą Kahlo, jos darbus, gyvenimą, kūrybą ir visa kita. Atrodo, nebūtų nieko ypatingo, tačiau faktai apie jos gyvenimą, nulėmę jos psichologinę būklę, labai atsispindi jos darbuose. Blogi santykiai su tėvu vaikystėje, santuoka su vienu vyru, berods, tris kartus; begalės meilužių, biseksualumas, vyro neištikimybė, persileidimai, abortai, avarija, po kurios Fridos sveikata blogėjo; jai buvo amputuota koja, šiaip įvairios ligos ir komplikacijos, tačiau ji vis tiek kūrė. Manau reta moteris visa tai ištvertų.
Jos siurrealistiški darbai tikrai puikiai visa tai atskleidžia. Tarp jos darbų labiausiai vyrauja autoportretai, portretai, natiurmortai, kuriuose vyrauja lytinė tematika. Taip pat mačiau ir daug kitokių smagių miniatiūrų, kurios buvo šmaikščios ir įdomios. 

Autoportretai:





Abortai:





Feministė, veikli, talentinga, populiari ir įdomi asmenybė. Išgyveno ji taip pat ne taip jau ilgai. Vaikų neturėjo. Man asmeniškai patinka kitokie žmonės, tačiau ji... ji jau buvo ne kitokia, o tikrai turėjo problemų. Didelių problemų... manau, iš jos atėmus talentą tapyti, nieko nebūtų likę...
Bet kuriuo atveju pasauliui liko jos darbai, tiek apčiuopiami, tiek ne, ir bent jau aš džiaugiuosi, kad ji buvo.

antradienis, gegužės 11, 2010

Bandos jausmas

Vakar gulėjau ir mąsčiau. Kažkodėl suvokiau, kad man nepatinka „bandos jausmas“. Žiauriai nervina kai praėjus Gedimino prospektu pamatysi (ir suskaičiuosi, įdomumo dėlei) gal dvidešimt ar daugiau ale 'Burberry' šalikėlių. Nesakau, jie gal ir būtų gražu, tačiau kai kas antra vaikšto juos pasirišusi... ir nesakykit, kad šita 'mada' nėra bandos jausmas!
Vis atsimenu vaikystę, kai tokie dalykai ypač galiojo: „Mano draugė turi tą lėlę, barbę, plakatą, ... , žaislą, o aš ne!“. Ir kas svarbiausia, iš to nelabai išaugama. Paauglystėje: "Mano draugė turi vaikiną, tuos batelius, ..., kompaktą, o aš ne!". Ir tada prasideda kivirčai, kurie vaikystėje apsiribojo mamos ir tėčio aplinkoje. Augant ir žaisliukai brangsta.
Suaugę (man asmeniškai suaugęs esi tada, kai pabaigi mokyklą, dirbi ir esi tik pats už save atsakingas...) vėliau bando pasiekti to, ką pasiekė jų pažįstami ir tuo pikdžiugiškai puikuotis. Ne visi, ne ne... tačiau, prisipažinkim, kad būna labai gera, kai kažkas pavyksta geriau nei kitam.
Kažkodėl norėtųsi matyti žmones, gyvenančius dėl savęs, sau, o ne norinčius įtikti ir patikti kitiems... kvailas jausmas, kai stengiesi viską daryti kaip ir visi, neverta. Juk tam ir esame sukurti/sutverti (čia pagal kiekvieno tikėjimą) tokie be galo skirtingi, kad ir gyventume skirtingai.



Klausausi: Dub Fx - Rain Is Gone

šeštadienis, gegužės 08, 2010

Tranquility

Kartais ateina tokie momentai, kai norisi pabūti vienai. Ne užsidaryti kambaryje, ir pasakyti namiškiams, kad neitų, bet mėgautis tomis valandomis, kai jų iš viso nėra namuose ir niekur aplinkui. Žinoma, taip būna pakankamai retai, nes galiausiai susipykčiau pati su savimi.
Kiek pastebėjau, visada yra tokių žmonių, kuriems to, atrodo, net nereikia. Jei kas palieka juos vienus, jie patys veržiasi pas žmones, kad tik nesijaustų apleisti... o man labai patinka likus vienai pasileisti kokias mielas širdžiai dainas ir gulėti ant grindų kol paskausta visus šonus. Kartais tiesiog yra labai gera kažkuo pasimėgauti, o man po visokių pasisėdėjimų, vakarojimų, galiausiai prireikia laiko sau ir minutėlės vienatvės...
Tyla ir tušti namai yra gėris. O jums?
Kelios gražios nuotraukos tos mano dabartinės būsenos tematika... grožėkitės!



trečiadienis, gegužės 05, 2010

Magic. And not about love this time.

Kažkodėl tikiu, kad yra kažkokia 'kita pusė', kurią mato ne visi, kuri yra be galo prieštaringai vertinama. Pati su bildukais, vaiduokliais ir kitais ateiviais iš kitur susidūrusi nesu, tačiau kai girdi pasakojimus iš artimų žmonių, kažkodėl negali netikėti, kad tokie dalykai egzistuoja. Tačiau kaip įrodyti, kad tie dalykai egzistuoja? Juk kuo toliau žmonės apie tai šneka, tuo greičiau mokslas viską bando paneigti.
Puikiai žinoma, kad būrėja iš kortų, delno ar kavos tirščių gali lengvai nustatyti praeitį, ir dažniausiai nesuklysti, tačiau, kaip, po galais, ji sugeba atskleisti ateitį? Porą kartų pas tokią buvau - vieną kartą kalbėjo labai išsamiai, įdomiai, bet į gana tolimą ateitį... taigi kol kas kaip ir mažai kas 'išsipildė'. Kita tiesiog šnekėjo, kad viskas bus gerai, kad nesijaudinčiau ir panašiai (ėjau prieš kelionę). Kadangi mano ėjimą motyvavo penkiasdešimt procentų tikėjimo paranormaliais reiškiniais, kita pusė buvo smalsumas, taigi jis buvo patenkintas.
Tačiau vis tiek manau, kad viskas yra nulemta, ir nuo to, kad kažkokia moterėlė mums pasakys vieną ar kitą detalė įvyksiančią ateityje, niekas nepasikeis.
Yra ir daug įvairių prietarų, kurie yra sugalvoti žmonių, kad būtų įdomiau gyventi, o kita jų dalis - daug kam pasitvirtinę faktai, kai viena ar kita smulkmena nulemia didelius ir svarbius įvykius ir pasirinkimus mūsų gyvenime.
Taip pat mane labai nervina miestu vaikščiojančios čigonės, kurios būtinai sugalvos prie manęs prisikabinti (kol kas šis 'malonumas' teko tik du kartus: pirmą kartą atsikračiau labai sunkiai, antrąjį jau iš karto nebesileidau į kalbas). Manau jos tikrai gali daug, ir netgi kažkodėl jų prisibijau...
Dar yra ir visokie nužiūrėjimai, kai maži vaikai vėliau eina ir kitus veda iš proto...
Galėčiau vardinti ir vardinti kuo tikiu, kuo ne, tačiau, kaip ir minėjau, manau, kad mes patys turime pasirinkti kuo tikėti - kuo ne, nes galima labai skaudžiai nudegti... ir manau mes tikrai turime viską nulemta iš aukščiau: kažkokios Moiros verpia, matuoja, o galiausiai kerpa mūsų gyvenimus tarsi siūlą....



Labai labai graži daina :)