pirmadienis, birželio 28, 2010

Tahir Shah ● Kalifo rūmai. Metai kasablankoje

Oficiali anotacija:
Vaikystėje autorių žavėjo tėvo pasakojimai apie Maroką, apie senelį, kuris paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Tanžere. Ieškodamas vietos, kur svarbiausia – šeima ir laisvė, kur nėra europietiško smulkmeniškumo ir saugumo, kur galima būti savimi ir kur viskas nutvieksta išsiilgtos saulės, o ne persmelkta angliškos drėgmės, Tahiras Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą. Tačiau jis nė nenumanė, kad nuostabiuose kalifo rūmuose jo lauks tarnai, kurie tvarkys šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikės daugybės egzorcistų... Kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Tahiras Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime.


Pati istorija atrodytų, nėra labai kažkuo ypatinga: šeima iš Europos atsikelia gyventi į Maroką, nusiperka rūmus Dar Khalifa ir pradeda juose įsikurdinėti. Kartu su rūmais autorius (knygoje jis pasakoja apie save ir savo patirtis) paveldi ir tris tarnus, kurie netrukus pradeda paistyti vėjus apie džinus, baraka (gerąją namų dvasią) ir t.t. Tahiras iš karto pradeda ieškotis pagalbininkų, kurie padėtų jam susirasti meistrus, sutvarkysiančius apleistus rūmus. Skaitant vis labiau ir labiau atrodo, kad tai tarnai krečia visokias aibes, kad tik atsikratytų naujųjų šeimininkų, viską dangstydami džinais. Labai stebina marokiečių požiūris į mums tokius elementarius dalykus: daiktų pirkimą, maisto gaminimą, remontą... Taip pat labai nustebino tas visko valdymas pinigais. Maroke turistas atėjęs į turgų, pasak autoriaus, kainas išgirs pasakomas keturiskart didesnes, nei išgirstų vietinis. Pati knyga labiau primena kelionių reportažą su lyriniais nukrypimais nei romaną, bet iš esmės labai patiko. Puikiai aprašyti smagūs ir nelabai įvykiai, įvykę per metus, vos šeimai įsikėlus į rūmus.

Kaina: knygyne apie 28lt, aš ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 374
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2009 m., Vilnius

trečiadienis, birželio 23, 2010

Locked In

Visgi man reikia labai labai mažai, kad pasiekčiau savo, kad išvažiuočiau iš Lietuvos, kad galėčiau mokytis tai, ką labiausiai noriu, kad turėčiau tą, ko neturi kiti, kad gyvenčiau tokį gyvenimą, kurį susikuriu pati, be niekeno pagalbos... Noriu dingti iš to kalėjimo, kuriame esu dabar. Ir kas kvailiausia, tai tik aš viena suvokiu, kaip man iš tiesų yra blogai. Ir tikrai neketinu kažkam visko išlieti, išsakyti, nes jau atsibodo prieš kitus atrodyti kaip amžiais žliumbiančiai kalei. Gana.  Tiesiog jau susikaupė per daug visko: jausmų, emocijų, išgyvenimų, nuoskaudų... negaliu visko ilgiau laikyti savyje... nebegaliu... jei užlaikysiu, vėl pradėsiu ieškotis peiliuko (o esu garantuota, kažkur ant stalo jis tikrai tebėra...). Nors visai to nenoriu. Nenoriu prieš kažką atrodyti silpna. Nenoriu verkti, nenoriu gerti, nenoriu miegoti, apskritai, nebenoriu nieko, ir manau, kad tai nėra gerai, nes tai tiesiog parodo silpnumą, tas akimirkas, kurių metu žmogus pats to nesuvokdamas, degraduoja... Tiesiog... per daug emocijų, jausmų... aš atostogose, protas irgi.

trečiadienis, birželio 16, 2010

New start (Finally!)

Viskas. Laisvė. Prie televizoriaus, žiūrint futbolą. Negi čia atostogos? Velniava, juk aš vasarą planavausi visai kitokią. Turėjau vėl varyti į JAV (kaip ir pernai), tik nežinia, ar bepavyks... nors labai norėčiau, o vien norėti nepakanka. Skaitau knygas, bliaunu be jokios priežasties ir vis mąstau, kad man jau derėtų pasirodyti psichiatrui. Bent jau nebesiuntinėju žmonių. Vis kokia paguoda. Aj ir nebetrankau daiktų kaip ir išprotėjus. Ir nelekiu gert kažko su laipsniais, vos tik kas negero nutinka. Pažanga. Sakiau, kad pasikeisiu, lyg ir pavyksta. Kol kas. Tik šiaip keista. Kad ir dabar - 5 valanda ryto, o aš dar nemiegojusi. Klausausi Katie Melua dainų ir prisimenu praeitus pavasarius. Ne šį. Šį buvau per daug... hmm... apsvaigusi, palaida bala. Praeiti buvo bohemiški, ramūs, su draugais. 
Jetus, kaip anksti švinta. Beje, šiąnakt buvau išlindus pasivaikščioti, kaip vampyras išlindau jau po vidurnakčio. Gaila, labai nesimatė žvaigždžių - debesuota. Ko gero pati labai puikiai suvokiu savo nuotaikų kaitos priežastis. Ir dėl to darosi kiek baugu, nes nenoriu vėl to išgyventi. Išgyventi, tikrai. Ne tik kad vėl apturėti tokį etapą, bet ir jį ištverti jeigu vėl iš visko gausis tik elementarus fail. Beje, nusprendžiau visiškai atsisakyti tikėjimo, krikščionybės ir visi kito. Tik kol kas neaišku, ar į gerą man tai išeis. Bet aš mėgstu rizikuoti.  Visada mėgau. 

Nutiko šiomis dienomis ir geras dalykas, kuriuo negaliu nepasigirti - pagaliau sukurtas mano puslapis. Dar su šleivumais ir kreivumais, bet jau yra vaizdas, ir norintys jau galit per paypal susimokėti už papuošalą ir aš pasiųsiu Jums pašto karvelį. Jetus jetus kaip smagu :) Oj, pamiršau paminėti, kad jei paypal neturite, tai tiesiog per kontaktus parašykite man laiškutį - susitarsim ir susimokėsit paprastai, ir atsiųsiu, kaip Jums bus patogiau. Ir dar derėtų atsiminti, kad Vilniuje galiu ir atlėkti iki kokios nors vietos :) Nešvaistykite pinigėlių siuntimui dėl kelių stotelių troleibusu ;)
Taigi... tadaaaaaaammmmm: www.gretasjewelry.com


Visus bučiuoju ir apkabinu!

pirmadienis, birželio 07, 2010

Moments

Šįvakar su drauge įsikalbėjom apie tai, dėl ko verta gyventi. Rimtai, taip paprastai pamąsčius, juk šiais laikais viskas taip sukomercinta, į viską prikišta tiek politikos ir materialumo, kad nebežinai ką rinktis. Taigi, kaip geriau? Lengvesnį kelią, kurį atsiveri sau pinigais, ar tokį, kurį bandai susirasti talentu, bet pastangų turi įdėti dešimtį kartų daugiau nei dėtum anuo būdu. Draugė sakė, kad jai svarbiausi dalykai, dėl kurių jai verta gyventi yra vaizdai, peizažai ir akimirkos, per kurias juos pamatai, ir tai sujaudina; bei menas. Labai jai pritariu. Dar, bent jau man asmeniškai, labai verta gyventi atrodo dėl tų akimirkų, kai kažką pasieki pats, ir tai duoda labai gerų rezultatų. Bent jau aš tokiomis akimirkomis pasijaučiu tobula. Tik faktas tas, kad tokių minučių būna ne taip jau ir dažnai... nors, iš kitos pusės, gal tai suteikia laisvę labiau jomis džiaugtis.
Man asmeniškai menas taip pat gyvenime turi labai didelę reikšmę: kinas padeda atsipalaiduoti, paroda sudomina, muzika sujaudina, knyga įdiegia daugiau žinių... kaip ir dar daug daug įvairių kitų jos atmainų... juk jo tiek daug aplink mus!
Dėl ko dar verta gyventi? Dėl draugų? Nemanau, nes jie keičiasi, kaip ir mes. Dėl šeimos? Dėl jos neverta gyventi, reikia gyventi su ja, būti su ja, džiaugtis su ja...
Taigi, dėl ko, jūsų nuomone, yra verta gyventi?



antradienis, birželio 01, 2010

Childhood

Paskutiniu metu suvokiu, kad jau išžengiu iš vaikystės. Na iškėliau vieną koją jau prieš porą metų, antra dar kabo pariby... kažkur tarp noro kartais pažiūrėti kokį turbo kvailą filmuką, kurį būčiau žiūrėjusi prieš dešimt metų, tarp to, kad mane vis dar labai žavi pienių vainikai ir tai, kad kartais galiu užsispirti kaip tikrai mažas vaikas. Bet kuriuo atveju, vaikystės tikrai labai pasiilgstu. 
Kai pamatau kokius pradinukus, suvokiu, kad man gerai, nes aš mokyklos etapą jau gana greit pabaigsiu, o jiems... dar dešimtmetį ar ilgiau reiks drebėti mokyklos suole, kad tik mokytoja nepaklaustų to, ko jie neišmoko... bet juos pamačius, taip pat atsimenu ir plakatus, kuriais keisdavomės per pertraukas, šokinėjimą per gumytę, norą įtikti mokytojai ir tėvams. O dabar viskas kardinaliai pasikeitę: mokaisi kiek gali, per pertraukas tiesiog bandai pailsėti, eini į lauką pasivaikščioti, arba kur nors, apsėdus visą stalą valgykloje, masiškai nusirašinėji namų darbus. Kaip ir visi. Jeigu pradinukai bus protingi, per tuos metus įgis daug kantrybės, suvokimo, kad vien talento ne visada pakanka ir kad reikia įdėti labai daug darbo. 
Taip pat pamenu iš vaikystės visą tą nerūpestingumą, kai nereikėdavo galvoti ko dar šiandien nepadariau, nes daug ką už mane padarydavo mama.  O taip, buvau lepinama... kai važinėdavau savo mažu raudonu triratuku, o vėliau Prezidentūros aikštėje išmokau važiuoti ir normaliu dviračiu...
Kad ir kaip būčiau pasiilgusi tų dienų, grįžti nenorėčiau. Nenoriu vėl pereiti to etapo mokykloje iš naujo. Nemėgstu jos ir tikrai norėčiau kuo greičiau iš ten dingti...