antradienis, spalio 26, 2010

William Golding ● Musių valdovas

Oficiali anotacija:
„Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.
Iš pirmo žvilgsnio gana neįtikėtinai skambanti „Musių valdovo“ istorija apie vaikų tarpusavio žiaurumus, pasirodo, turi visai nemenką pagrindą realiame pasaulyje.
Autorių neabejotinai paveikė kita smurto apraiška – antrasis pasaulinis karas. Istorija irgi yra šito vaisius: pamuštas lėktuvas, pilnas vaikų, savo mažuosius keleivius palieka negyvenamoje saloje. Vaikai patys išsirenka vadą, tačiau neilgam. Greit būrelis pasidalija į dvi nesutariančias grupeles ir viena jų - „medžiokliai“ - pradeda naikinti kitą, remdamiesi principu „arba prisidėsite prie mūsų, arba jus nudėsime“.


Pasakojimas labai paprastas, kalba savo nesudėtingumu kartais netgi erzinanti, tačiau pati istorija sudėtinga. Pradžioje, prisipažinsiu, nepatiko, nes mistika ir tai, kad saloje yra „baubas“ - manęs nejaudina. Tačiau istorijai apsiverčiant, vadams besikeičiant, pradėjau mėgti ar nemėgti vienų ar kitų veikėjų. Dabar man atrodo  nesuprantama, kaip galima šitaip elgtis tokiom valandom, kai reikia tiesiog išgyventi, bet žinau, kad atsidūrusi tokioje situacijoje, nebūčiau kitokia. Tik, nežudyčiau, žinoma. 
Berniukų situacija jau iš pat pradžių atrodė sudėtinga, kai būdami maži, jie staiga turi išgyventi vienui vieni, be suaugusiųjų, ypač, kai visą savo gyvenimą jie buvo mylimi ir lepinami. Ypatingai koks Kriuksis, kuris negali ištverti ilgesnį laiko tarpą be maisto, kuris negali greitai eiti, bėgti, kopti; daug kalba  ir niekas jo nesiklauso, nors ir vertėtų... o vėliau iš jo atima ir matymą. 
Pabaiga pritrenkia, nesuvokiama ir beprasmiška atrodo mirtis.
Sukrėtė. Žinojau, kokie vaikai gali būti žiaurūs, tačiau...
Rekomenduoju tikrai. Paprastai, bet kartu ir sudėtingai papasakota istorija.

Kaina: mokėjau 15lt per mugę, šiaip knygyne apie 27lt.
Puslapiai: 264
Leidykla: Vaga
Išleista: 2010 m., Vilnius

trečiadienis, spalio 20, 2010

Anita Amirrezvani ● Gėlių kraujas

Oficiali anotacija:
Anitos Amirrezvani pirmojo romano puslapiuose atgyja XVII a. Persija: tarsi iš pasakos nužengia miestas, jo turgūs, lindynės ir prabangūs namai. Tai laikas, kai klestėjo kultūra ir prietarai, tai laikas, kai moterims nebuvo leidžiama gyventi savarankiškai. Netikėtai mirus mylimam tėvui, anksti dūžta keturiolikmetės mergaitės viltys ištekėti. Mergaitė tampa tarnaite pas turtingą dėdę, nuostabių šacho kilimų kūrėją. Dėdė padeda jai perprasti puikiųjų kilimų amatą, meną ir verslą. Nors mergina priversta priimti visiškai nepageidautiną laikinų vedybų sutartį, tačiau atsiskleidžia jos gabumai piešti ir kurti. Tviskėte tviskantį pasakojimą puošia su siužetu susipinančios Irano liaudies pasakos ir įstabaus persiškų kilimų meno elementų gausa. Istorija sumegzta taip pat išmoningai, kaip ir merginos audžiami kilimai. Romano tekstas žavi poetiškais vaizdiniais ir kupinais gyvybės personažais.


Labai nustebau, kai šį romaną atradau bibliotekoje. Pačiupau iškart, nors puikiai mačiau, kaip kita moterėlė viltingai nužvelgė viršelį, bet nebespėjo. Kadangi seniai norėjau jį perskaityti, tai vos pabaigusi „Puikybę ir prietarus“ čiupau šią. Perskaičiau trim prisėdimais. Man asmeniškai labai patinka knygos apie kitas kultūras, papročius, aprangą, rankdarbius... taigi ir ši nenuvylė. Romane vystosi motinos ir dukros gyvenimo istorija mirus tėvui ir moterims atsikrausčius į kitą miestą pas tolimus giminaičius... viskas būtų puiku, tačiau dukrai laikas tekėti, o giminaičio namuose jos tėra tarnaitės, neskaitant to, jog  mergina, padedama dėdės, mokosi rišti kilimus. Istorijoje įsivelia ir šiek tiek meilės, keršto,  prakeikimų ir burtų motyvų. Labai keisti pasirodė santuokos papročiai XVII a. Persijoje, kai galima sudaryti laikiną santuoką, trims mėnesiams, su galimybe ją pratęsti... o jaunikis ne tik mėgaujasi „laikina“ žmona, bet ir moka jos šeimai pinigus. Sužavėjo motinos ir dukros santykiai, dukters noras mokytis ir tobulėti.
Labai patiko aplinkos ir kilimų kūrimo aprašymai, viskas skaitant buvo tarsi užuodžiama ir matoma. Knygą tikrai rekomenduoju, nes ji labai subtili, jauki, o kiekvieno skyriaus pabaigoje yra tarsi po pasaką-apysaką, kuri suteikia knygai paslaptingumo, nes tuos pasakojimus galima labai ryškiai pritaikyti veikėjams. 

Kaina: apie 40lt, aš ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 424
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

sekmadienis, spalio 17, 2010

N'est-ce pas?

Šiomis dienomis mąstau apie labai keistus dalykus ir tai mane vargina. Ne pats mąstymas, o žinojimas, kad nelabai ką galiu pakeisti. Tie keisti dalykai net nėra tiksliai įvardijami, bet kažkodėl, kažkaip... na čia kaip su užsienio kalba - žinai žodį, žinai ką jis reiškia, bet tuo metu kai reikia, niekaip nesugebi jo išversti. Juk būna šitaip? 
Įvykdžiau praeitame įraše minėtą tikslą - perskaičiau tą nelemtą knygą: „Puikybė ir prietarai“. Muilo burbulas, kitaip neįvardinsiu. Bent jau dar keliais procentais pasiugdžiau kantrybę. Valio. Net nežinau, ar gailiuosi, kad skaičiau ar ne.
Noriu noriu pastovumo. Noriu to, apie ką pastaruoju metu nekalbu su niekuo. Tiesiog.

trečiadienis, spalio 06, 2010

Noriu daugiau laiko!

Na tai kaip buvau žadėjusi, kad piešiu, tai pagaliau pradėjau. Užtat kaip gera. Jei dar sijoną pradėčiau siūti, minutei save palaikyčiau heroje! 
Labai labai trūksta laiko knygų skaitymui, o taip noriu pabaigti „Puikybė ir prietarai“, nes patinka, o ir šiaip įdomu kaip ten viskas baigsis. 
Per mokytojų dieną vedėm chemijos pamoką devintokams. Buvo smagu. Bet kad devintokai, kurie dvejus metus mokėsi fiziką, nežino kaip apskaičiuoti masę, labai nustebau... žiopli, maži, ant jų reikia rėkti, o aš, pasirodo, rėkti nemoku... draugė parėkė už mane. Bet buvo labai linksma. Ir pačiai daug naudos buvo: pasikartojau chemiją ir dar procentu nugalėjau scenos baimę (visgi prieš ~26 laukinukų gaują teko stovėti)...
Gerai bent tiek, kad dar nesijaučiu labai pavargusi nuo mokyklos, nors po pamokų jau miegu kone kasdien... bet čia dar nieko. Ypač lyginant su pernai. 
Idėjų pilna galva, tik reikia laiko. Kas nors, pailginkit parą, kąąąą....

Taigi mano piešinukas, kuriuo esu šiek tiek patenkinta :)