ketvirtadienis, lapkričio 25, 2010

Pascal Mercier ● Naktinis traukinys į Lisaboną

Oficiali anotacija:
Vienos Berno gimnazijos klasikinių kalbų mokytojas Raimundas Gregorijus, nuspėjamas tarsi šveicariškas laikrodis, ant tilto sutinka moterį raudonu paltu, kalbančią portugališkai. Nuo to viskas ir prasideda – 57 metų vyriškis tiesiog per pamokos vidurį išeina iš gimnazijos ir netrukus atsiduria Lisabonoje. Čia jis viliasi rasti netikėtai Berno antikvariate aptiktos portugališkos knygos – originalių apmąstymų apie žmones ir gyvenimą – autorių, gydytoją Amadėją de Pradą. Lisabonoje Raimundas Gregorijus sužino, kad jį sukrėtusio kūrinio autorius miręs daugiau nei prieš trisdešimt metų, bet sutinka šį genijų pažinojusius žmones ir iš jų pasakojimų tarsi iš mozaikos akmenėlių pamažu sudeda kilmingojo gydytojo portretą. Genialaus, nerimastingo, prieštaringo gydytojo, į kurio gyvenimą tvarkingąjį mokytoją taip netikėtai atvežė naktinis traukinys. Staiga išvažiavęs ieškoti gyvenimo, kurį būtų galėjęs turėti, jis nukeliavo į praeitį, savo paties sielą ir įsitraukė į dramatišką svetimos šalies istoriją.


Šio romano norėjau ilgai.  Tikėjausi kiek daugiau negu gavau. Bendras įspūdis neblogas, tačiau pirmoje pusėje romano labai piktinausi pagrindinio veikėjo verkšlenimais ir savigrauža. Tiesiog siutino, kaip žmogus gali būti toks viskuo nepatenkintas. Man asmeniškai trūko miesto aprašymų, nes atsiminus knygą „Vėjo šešėlis“, kuri buvo ganėtinai panaši ir patiko labiau, tai joje jų buvo gerokai daugiau. Šioje vyrauja begalė apmąstymų, minčių ir savianalizės. Labai sužavėjo tėvo laiškai sūnui ir sūnaus laiškai tėvui, juose buvo labai įdomių apmąstymų, kurie man pasirodė gerokai vertesni nei paties Gregorijaus mintys. Taipogi begales nuostabių minčių atradau ir garsiojoje knygos kalboje apie Dievą. Skirtingi, žavūs veikėjai, įdomios asmenybės... patiko man ši istorija, nors vietomis atrodė tikrai nelogiška ir Gregorijaus nesupratau. Tikrai ne ramaus vakaro skaitalas, nes bent jau man skaitėsi sunkiai. Kad skaičiau nesigailiu ir tikrai rekomenduosiu kitiems.

Kaina: mokėjau 14.99lt su akcija.
Puslapiai: 452
Leidykla: Tyto alba
Išleista: 2008 m., Vilnius

antradienis, lapkričio 23, 2010

Sometimes it hurts so much

Kažkada seniai seniai, rašiau labai rimtą įrašą apie rimtą romaną ir apie bibliją, dievą bei panašius dalykus. Taip jau pasitaikė, kad knygą į savo nagus gavau tik dabar, beveik po metų laiko ir skaitau ją su pasimėgavimu. (Jei kam įdomu, radau OZO Vagoje, kainavo tik 15lt.) Kažkodėl romanas labai sunkiai skaitosi, pagrindinis veikėjas iki vidurio knygos beprotiškai erzino... dabar jau nebe. Bet aš ne apie tai, nes atsiliepimas apie visą šią istoriją bus vėliau, kai jau pabaigsiu knygą, o tai bus greitai. 
Tiesiog knyga vėl privertė susimąstyti... ne apie Dievą šįkart, nes juo netikiu, bet apie žiaurumą. Apie žmonių žiaurumą vieni kitiems. Ir apie įstatymus, kai visi turėtume būti žiaurus vieni kitiems. Ne tiesiogiai, bet juk Dievas moko, kad reikia atleisti savo priešui. O kam nuo to bus geriau? Tau pačiam? Nemanau. Priešas vienu ar kitu atveju atsiims savo, nes lazda turi du galus... bet atkeršijus palengvėja, oj kaip palengvėja. O ir keršyti galima ne tokiu dideliu mastu, kaip iš pradžių  norėtum... 
Apie meilę, kuria nelabai tikiu taip pat. Tikiu rūpinimusi, susižavėjimu... o tas žodis „myliu,“ kuriuo visi taip švaistosi šiame moderniame pasaulyje, jau yra bepradedąs prarasti prasmę. Man meilė yra tada, kai žmogų gerai pažįsti, kai nesiskelbi visam pasauliui, kad myli ir elgiesi kaip subrendęs žmogus. Šiuolaikinis jaunimas ypač mėgsta feisbuke vis kaitalioti savo draugysčių ir meilių statusus. Na jau net nebemoku  stebėtis. Rimtai, nuostabos jau nebeliko, liko tik pasipiktinimas dėl tų žmonių, kurie viešumoj džiausto savo apatinius... esu visiškai garantuota, kad jei dabar staiga atsirastų mano riteris (čia ironija, jei ką, riterių šiais laikais nebėra irgi...), tai skelbimas feisbuke būtų paskutinis dalykas ką daryčiau gyvenime... apskritai, jei jau turi riterį, tai būk su juo, o ne kabėk prie kompiuterio. Vat tai ir skaudina, kad žmonės neišnaudoja savo galimybių ir nesiekia savo tikslų taip, kaip turėtų - iš visų jėgų!


sekmadienis, lapkričio 21, 2010

Krapštinėjimai

Na vat, grįžtu prie rankdarbių... lėtai, bet grįžtu. Ir noriu pasirodyti su vienais darbais, prie kurių krapštausi ilgai, bet tikrai ne nuobodžiai:
O šiaip man patinka juos daryti :)






Jei ką domina, rašykite į el. paštą, susisieksim :)
gretasjewelry@yahoo.com

pirmadienis, lapkričio 15, 2010

Agota Kristof ● Storas sąsiuvinis

Oficiali anotacija:
Vengrų kilmės šiuolaikinės šveicarų rašytojos Agotos Kristof trys romanai, išgarsinę ją visame pasaulyje, – pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą. Ši trilogija vadinama negailestingiausia praėjusio šimtmečio knyga.  Broliai dvyniai Klausas ir Lukas iš karo nualintos sostinės atvažiuoja į mažą pasienio miestelį pas senelę. Kad išgyventų, jie netikėčiausiais pratimais grūdina kūną ir sielą, o viską, ką patiria, rašo į storą sąsiuvinį. Rašo net ir tada, kai likimas nubloškia juos į skirtingas šalis ir jie nieko nežino vienas apie kitą. Bet gal šis savotiškas dienoraštis ir nuties tiltą per žiojinčią prarają?



Knyga, šokiruojanti nuo pačių pirmųjų puslapių. Po pribuvėjos maniau, kad nieko baisesnio skaityt neteks, o klydau, labai klydau. Vietomis knyga ganėtinai normali (normalumo lygis irgi nestandartinis dėl veiksmo laiko ir vietos, kurią galima numanyti - karas ir kariaujanti valstybė), vietomis - skaitai ir kažkaip nesitiki, kad tokie dalykai gali vykti iš tikrųjų. Pirma knygos dalis, „Storas sąsiuvinis“, nors pati šlykščiausia, persiskaitė lengviausiai. Buvo įdomu versti puslapius, skaityti trumpus skyrelius ir spėlioti, kaip visa tai gali būti matoma gana jauno paauglio akimis. Antroji dalis - „Įrodymas“ bent jau man apvertė visas mintis ir visą suvokimą apie knygą. Pradėjau nebesusigaudyti iš kieno pusės yra pasakojama, kas buvo tiesa, o kas ne pirmoje dalyje. Labai įtaigiai autorė sumaišė visas kortas, kad net pati pradėjau tikėti, jog viskas yra atvirkščiai nei maniau iš pradžių. Paskutinėje dalyje „Trečiasis melas“ pateikiama versija, kaip viskas galėjo būti, bet perskaičius ją, bent jau aš užsimaniau, kad realus būtų pirmosios dalies variantas; nors ir su visais šlykštumais, tačiau tikrai laimingesne pabaiga... nežinau ką manau apie šį romaną. Kad labai patiko - faktas. Ar skaityčiau dar kartą? Nė velnio!

Kaina: knygyne apie 32lt, aš ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2004 m., Vilnius

šeštadienis, lapkričio 13, 2010

Sabine Ebert ● Pribuvėjos paslaptis

Oficiali anotacija:
1167 m. Vokietijos imperija, valdoma imperatoriaus Barbarosos. Lordo Volfharto sūnus gimsta negyvas. Viduramžiais tai reiškia viena – pribuvėja ragana. Valdovas įsako jaunutei Martai nukapoti plaštakas ir kojas. Laimė, ji spėja laiku pabėgti iš kaimo ir prisidėti prie naujakurių, traukiančių į neapgyvendintus kraštus rytuose, kad pradėtų naują, laisvą gyvenimą.
Klajūnai pasiekia atokų kaimą girioje, kur nedideliam riterių būreliui vadovauja kilmingasis riteris Kristianas. Jis tuoj pat susižavi Marta ir nusprendžia nugabenti ją į pono Oto fon Meiseno dvarą. Ten paaiškėja, kad atklydusi mergina apdovanoja ne tik grožiu, bet ir stebuklinga gydymo galia…


Man tikrai labai patinka istorijos, kurios yra paremtos tikrais istoriniais faktais, veikėjai, iš tiesų kažkada egzistavę... žavi ir to gyvenimo aprašymai, kai negali atsistebėti, jog prieš ~800 metų kažkas galėjo taip gyventi. Labai patiko veikėjų vardai, o viena labiausiai patikusių veikėjų buvo mano bendravardė. Visą romaną (na gerai, gal antrąją jo dalį) negalėjau atsistebėti žmonių žiaurumu: iš filmų ir istorijos pamokų žinojau apie kankinimus įkaitinta geležimi, apie nagų nutraukimus, apie sukaustymus grandinėmis ir kitus panašius dalykus, apie kuriuos skaitant šiurpas eina per nugarą ir kažkaip sunku suvokti, kad tokie dalykai darydavosi taip dažnai. Ačiū Dievui, kad nebuvo labai didelių seilėjimųsi, kad visa meilės istorija buvo pateikta gana subtiliai, kad pabaigoje tapo gana vulgaru, bet patiko, nes aistra yra ganėtinai natūralus dalykas. Pasirodė šiek tiek per daug smurto prieš pačią Martą, o tie išprievartavimai manęs neįtikino... Šiaip labai norėsiu skaityti kitas dalis, nes kai jau prisėdau susiskaitė labai greitai ir labai patiko. 

Kaina: mokėjau 25lt.
Puslapiai: 513
Leidykla: Obuolys
Išleista: 2009 m., Kaunas

pirmadienis, lapkričio 08, 2010

I need patience, luck and good ideas

Dar niekada nebuvau tokia pasimetusi ir nervinga. Dar niekada nemaniau, kad gyvenime reiks priimti tokius sprendimus ir daryti tokius dalykus, kai nepadeda niekas. Kai turi tikėti tik savimi, o tai daryti irgi nėra lengva. Nors ir labai noriu studijuoti užsieny, nors žinau, kad sugebėčiau, bet bijau beprotiškai.
Laikas bėga pasiutusiai greitai, motyvacinis laiškas nesirašo - taip, motyvacijos turiu, bet vėl ta suknista baimė, kad viską darau ne taip... o kur dar darbai, kuriuos reiktų susirankioti iš visų pakampių... ir išsiųsti kartu su paraiškomis į univerus...
Labiausiai nervina tai, kad visuose geriausiuose univeruose nėra specialybės, kurios noriu... atrodo, bus lengviau apsispręsti, bet vėl, norisi geriau... o panašu, kad nebesigaus... 
Tiesiog, reikėjo pasiguosti...

antradienis, lapkričio 02, 2010

Say it's possible

Ką jaučiu, kai eilinį kartą padarau kvailystę. Ne ne, ne tokią, kad reiktų gailėtis. Tikrai ne. Bet kažkodėl mintys vis sukasi ir pradedu mąstyti - o jei nebūčiau to dariusi?! Ir šiaip tai yra smulkmena, ir net pačiai atrodo kvaila, kad apie tai mąstau ir dar rašau tai čia.
Spalio mėnesį pabaigėm su trenksmu. Su labai daug šokių, su be galo daug gėrimų (stebiuosi, kaip man nenutiko nieko, nors kokteiliukai gėrėsi vienas po kito... o buvau viena blaiviausių visą naktį...).
Kaip visada teko atsikratinėti kai kurių personų, bet manau yra ganėtinai normalu, ypač žinant faktą, kad buvau su nepadoriai trumpu sijonu, kokių paprastai nedėviu, ir su gana gilia iškirpte, ką paskutiniu metu pamatytum ganėtinai retai. Bet savimi vis tiek labai didžiuojuosi, nes atsiminus kai kuriuos faktus iš praeities, ir palyginus viską su dabartimi, tai kaip diena ir naktis. Toks geras vaikas pasijaučiu paskutiniu metu.


Šią dainą labai myliu. Pirmą kartą išgirdau per Private Practice serialą, kurį dievinu!

Beje, ką manote apie naują mano blog'o įvaizdį? Ir čia šiaip kaltas ne tik ruduo, bet ir jaukios mintys, atėjusios į galvą. Jei pavyks viską įgyvendinti, taip kaip esu suplanavusi - pasipasakosiu :)