šeštadienis, gruodžio 24, 2011

Jaukių švenčių!

Slidu slidu, einu įtempus kojas, kad tik neparvirst. Visur švieselės, lemputės, eglių ir mandarinų kvapas... vakar keptas obuolių pyragas ir draugų sveikinimai ar šiaip buvimas kartu; kai dieną prieš didžiąsias metų šventes geri vynelį ant kalno ir klausaisi kalėdinių dainų. Dar niekada šios šventės nebuvo tokios jaukios. Rodos, net nieko netrūksta. Pagalvojus kitaip, trūksta... Taigi šių švenčių proga linkiu Jums atrasti tai, ko labiausiai trūksta. Jei nepavyks to padaryti šiais metais, tai bent jau spėkite kitais. Ramių ir jaukių Kūčių, gražaus ir šilto Kalėdų ryto ir stebuklingo jų vakaro!

pirmadienis, gruodžio 12, 2011

Antanas Vienuolis ● Viešnia iš šiaurės

Oficiali anotacija:
Pasakodamas tragišką savo herojės Aldonos istoriją, rašytojas palietė skaudžias tuometines Italijos ir Lietuvos gyvenimo socialines ir moralines problemas, įtaigiai atskleidė ano meto Kauno, Vilniaus politinę, kultūrinę atmosferą, "spindesį ir skurdą".
 




Istorija apie jauną mergaitę Aldoną, kuri po tėvo mirties yra vėtoma mėtoma po svetimą Italijos žemę: visą laiką stebi kalnus, „už kurių yra jos gimtinė“, gyvena pamestinukų namuose, po to yra priversta beveik vergauti, kiek vėliau netgi elgetauti. Žmonės jos nesupranta, nesuvokia kiek brangūs jai yra tėvų atminimai ir daiktai, todėl kai kuriuos tėvo daiktus atsiima jau suaugusi. Kartais skaitant labai ryškėja Aldutės vaikiškas naivumas, dėl kurio ji dažnai nukenčia, bet juk pagalvojus, kad ir gyvenime viskas taip ir vyksta, suvokiu, kad nieko net ir norėdama nekeisčiau. Istorija labai graži, jauki, įkvėpianti gerumui (kaip tik prieš šv. Kalėdas). Skaitydama žinojau kaip istorija baigsis, buvau prisižadėjusi neverkti, tačiau nesusilaikiau, nes Vienuolis taip puikiai sugebėjo aprašyti visas emocijas ir atmosferą, kad net gniaužia kvapą. „Viešnia iš šiaurės“ pervadinčiau į „Viešnią iš pietų“. Tiesiog jos nusivylimas atvykus į Lietuvą labai pakeitė jos mąstymą apie tėvynę. Našlaitė, netikėtai tapusi milijoniere, laimingai įsimylėjusi ir gyvenanti gražiuose namuose. Atrodytų beveik pasaka, jei ne pabaiga, kurios vis tiek nekeisčiau. Romaną tikrai rekomenduoju ir įsirašau į labai patinkančių knygų sąrašus.

Kaina: seno leidimo galite rasti už kelis litus :)
Puslapiai: 410
Leidykla: Vaga
Išleista: 1989 m., Vilnius

šeštadienis, gruodžio 10, 2011

Fake show / Nusiskandinčiau, bet vargu, ar išdrįsiu

Kažkodėl stebuklingai šiąnakt atsiminiau Mūsų planą apie bunkerius. Iškasti kelis, paskleisti žinią apie pasaulio pabaigą ir visus įtikinti, jog išsinuomavę mūsų sukurtus bunkerius išgyvensite. Neva toji Pasaulio pabaiga ten jūsų nepaveiks. Juk  pelnas. O pagalvojus iš kitos pusės, ar būtų kokia nors vieta iš tikrųjų, jei užkluptų ta paskutinė akimirka? Beje, jei su Tavimi suktume šitą verslą, išnuomotume bunkerius, kurie iš tiesų nieko neapsaugotų, turėtume kalnus pinigų, užkluptų tikroji Pabaiga... mes ko gero mirtume? Bet jei ir mirtume, tai tik valgydami mišrainę naktį palapinėje, po to mylėtumėmės, o po visoto gulėtume ir tylėtume. Net nesibučiuotumėme, nes tu esi tu, o aš esu per didelė romantikė. Po to vėl pasimylėtume, bet, dėkui Dievui spėtume apsirengti kol keli vaikėzai mėgintų slėptis Mūsų pasaulyje. Arba iki tol, kol kažkas pradėtų bėgioti aplink su prožektoriais ir gerėtųsi Kamasutros siluetais iš išorės. Tokiu atveju man jau net prireiktų vieno iš to Mūsų bunkerių. Pasislėpti iš gėdos.
Aš geras žmogus, visada tvarkingai nupoliruoju namų sidabrą ir sulankstau drabužius. Tik ne tą kartą, kai tau pasakiau, kad tu man rūpi, o tu tik sumykei ir toliau žaidei soliteirą. „Šiaip man labai sunku kalbėti apie tokius dalykus“... o kam lengva? Subręsti laikas. Ar irgi esi iš to tipo vaikinų, kurie permiega, o po to gatvėje apsimeta, kad nepažįsta? Pirmą kartą gyvenime tada skraidė daiktai. Nuo tada praėję jau visi šimtmečiai, aš save bandau įtikinti, kad tu man neberūpi, taip ir yra. Neberūpi, tik kažkodėl atsisėdu kažkurį šeštadienio rytą ir apie tave rašau. Beje, negalvok, kad tik apie tave. Juk žinai, kad čia ne viskas yra tiesa. Jau nebepamenu, kaip atrodė puodelis, kuris skriejo per tvorą. Prisimenu tik soliteirą, naktinius pokalbius apie bunkerius ir sapnus apie virtuvines spinteles ir nėštumo testus. Ir vis pagaunu save mąstant: ar kada nors tai pamiršiu?

ketvirtadienis, gruodžio 01, 2011

2012m. knygų iššūkis

Mūsų šaunuolė Sandra sugalvojo labai puikų projektą kaip prisiversti ir įveikti knygas, kurių paprastai neįveikiame: arba jos užsiguli lentynoje, arba vis nori perskaityti, tačiau kažkas priverčia persigalvoti ir pan. Plačiau apie projektą rasite čia.

Knygų sąrašas:
 1. Michail Bulgakov - Meistras ir Margarita
 2. Jean-Christophe Grande - Miserere
 3. Harper Lee - Nežudyk strazdo giesmininko
 4. Ana Frank - Dienoraštis
 5. Ray Bradbury - Pienių vynas
 6. Thomas Mayne Reid - Baltoji pirštinė
 7. Hermann Hesse - Sidharta
 8. Peter Hoeg - Panelės Smilos sniego jausmas
 9. Herbjorg Wassmo - Stiklinė pieno
10. Daniel Keyes - Gėlės Aldžernonui
11. Ana Gavalda - Tiesiog drauge
12. Arto Paasilinna - Kaukiantis malūnininkas

Alternatyva:
1. George Orwell - Katalonijai pagerbti
2. Haruki Murakami - Dansu dansu dansu

Palinkėkite man sėkmės ;)

sekmadienis, lapkričio 27, 2011

Fuckin' Perfect

The girls with the prettiest smiles seem to tell the saddest stories...  

 

Vis apima labai nekoks jausmas, kad pradėjau gyventi nereikšmingą gyvenimą. Arba čia tik toks periodas, kai niekas nesidaro, nieko nesinori, su visais pykstuosi. Paprastai tokiomis akimirkomis pati sau tampu negraži, nepasitikinti savimi, tačiau dabar - nieko panašaus. Penktadieniais atsipalaiduoju kaip reikalas - prisišoku iki valiai, prisiflirtuoju (tai paskutiniu metu ypač sekasi, matyt, veikia mano neseniai nutrumpėję plaukai...), gerai sutariu su draugais. Su šeima irgi sutarčiau, bet, kaip sakoma, negalima visko norėt vienu kartu. O man, deja, visada taip ir būna: arba gerai sutariu su vienais, arba su kitais. 

Dabar dar vis susimąstau kodėl žmonės taip nevertina vienas kito? Sako vienus dalykus, o elgiasi visiškai atvirkščiai? Myliu - darau ką noriu? T.y. pasisavinu žmogų ir laikau jį savo nuosavybe? Šlykštu žiūrėti. Tiesiog apgailėtina. O baisiausia tai, kad „nuosavybė“ skundžiasi, tačiau leidžiasi pasisavinama. Gerai pagalvojus - sadomazochistai. Gal jiems taip geriau? Bet bent jau tenkintų savo poreikius ne viešumoje, kur turi kištis visi (yra priversti...). Negaliu pakęsti visokių savanaudžių egocentrikų ir tiek. Žinau žinau, aš cinikė. Tiesiog kuo toliau, tuo įdomiau gyventi.  

Labai liūdna, kad knygų recenzijas įkeliu vis rečiau ir rečiau, tiesiog dabar filmų, o ne knygų periodas. Man pačiai labiau patikdavo anas, tačiau nieko negaliu padaryti, tikrai niekas nesiskaito.



pirmadienis, lapkričio 07, 2011

Batukai batukai

Sveiki, mąsčiau mąsčiau ir sumąsčiau, kad gal kartais pasirodysiu ir su skudurynų lobiais :) Žinokit labai fainai prieš kelias dienas pasivaikščiojau, tai va kokius batukus vos nešiotus nuroviau.


Ir mokėjau juokingai, vos 7lt. Labai patogūs, lakstau jau antra diena ir nepavargstu.

Beje, jums nebūna taip, kad einat miestu, pamatot kokį žmogų, kuris atrodo, na, atsiprašant, visiškai be skonio. Mane tai dažniausiai suima juokas pamačius kokią peroksidu persidažiusią plaukus, pas kurią būtinai stirkso „D&G“ diržas su daug blizgučių ir būtinai matosi pilvas, nesvarbu, kad lauke arti 0 laipsnių. Kažkurią dieną sėdėjau stotelės ir prunkščiau. Pasijutau nesubrendus mažvaikė, tačiau iš kitos pusės gerai, pakelė nuotaiką iš pačio ryto. 
Arba treningiukai. Vilniuje jų ne tiek daug, bet nuvykus 20km toliau jie jau pradeda dygti kaip grybai, nors kokiam Kaune ar Klaipėdoje (tiesą sakant nepamenu kada ten ar ten buvau, mano kelionėse vyrauja užsienis...) manau kiekvienas pasijaustų lyg juostelių rojuje. Pasitaikė labai keistas savaitgalis, kai einu miestu ir visur matau keistenybes, tai pamaniau, reikia pasidalinti ir pasitikrinti ar man nesivaidena.

sekmadienis, lapkričio 06, 2011

William Somerset Maugham ● Dažytas vualis

Oficiali anotacija:
Moteris, ištekėjusi už mokslininko, Honkonge įsimyli žavų donžuaną. Vyras, sužinojęs apie žmonos meilės ryšį, primygtinai reikalauja, kad ji vyktų kartu su juo į choleros apimtą kolonijos sritį, ir šioje atšiaurioje atgailos kelionėje ji suvokia skirtumą tarp iliuzijų ir realybės.





Knygos anotacijai vis gi nepritarčiau, nes jokio skirtumo nesuvokia. Arba bent jau veiksmais to neparodo. Maža plona knygutė, bet vėl gi, ne kiekis ar apimtis parodo kokybę. Pradžioje bent jau manęs neįtikinanti istorija virsta vis didesne muilo opera, ypač tada, kai apie meilužių „meilę“ sužino vyras ir viskas apsiverčia - meilės nebėra, o vargšę Kitę vyras priverčia su juo vykti į Mei-tan-fu, tuo metu choleros epidemijos epicentrą. Ko gero pats ryškiausias romano veikėjas Vadingtonas tikrai įneša kažkokio šarmo ir žiubsnelį druskos visa istorijai: užimantis aukštas pareigas žmogus, be galo mėgsta viskį, o vėliau paaiškėja, jog gyvena susimetęs su viena mandžiūrų kilmės moterimi. Kitei atvykus į choleros siaubiamą provinciją ji visko mirtinai bijosi, niekur neina, tačiau vėliau nusprendžia, jog jai niekas neberūpi ir įsiprašo savanore vienuolyne, kurio vienuolės gydo užkrėstuosius, prižiūri našlaičius ir visaip kitaip bando pagelbėti visuomenei. Nežinau kodėl, bet visą knygą pagrindinė veikėja man atrodė labai naivi ir kvaila: patikėjo meilužio šnekomis, o vėliau paaiškėja, jog jam gerokai svarbesnė žmona... vėliau ji šiek tiek reabilituojasi mano akyse, o po to vėl smunka. Bet jei ilgiau pagalvočiau, manau, kad ir pati panašiai elgčiausi. Labai gražūs knygos aprašymai neleidžia atitrūkti nuo istorijos; veikėjai sudomina, o istorijos vingiai skatina spėlioti, ir po to nuvilia, nes bent jau aš tikėjausi visiškai kitokios pabaigos. 

Kaina: seno leidimo galite rasti už kelis litus :)
Puslapiai: 216
Leidykla: SATA
Išleista: 1994 m., Vilnius

pirmadienis, spalio 31, 2011

Sparnuota

Šitas pakabukas mano namuose mėtėsi jau kelis mėnesius... niekaip neprisiruošdavau jo pabaigti, kol vakar naktį tiesiog prisėdau ir gimė šis vėrinys. Sparnai piešti mano pačios, viskas nulakuota ir suverta ir sulankstyta taip pat mano rankomis.


šeštadienis, spalio 29, 2011

Religijos galia arba Kaip plaunamos smegenys

Šiandien turėjau progą sudalyvauti vaikiškoje „Vilties festivalio“ versijoje „Dėlionė“. Na ir ką galiu pasakyti - baisu. Esu kažkiek tikinti, tėvai mane užaugino kaip krikščionę, esu krikštyta, ir pirmąją komuniją priėjau. Netgi išpažinties kažkada vaikščiodavau. Bet aš ne apie save. Esmė tame, jog apie šį renginį visiškai nesidomėjau. Tiesiog nebuvo kam nuvesti mano sūnėno, kuriam septyneri. Ant kvietimo rėkiančiom raidėm parašyta, jog tai neva „Pats didžiausias metų renginys vaikams“. 
Šeštadienio rytas, renginio vietoje minios žmonių, įeiti greitai nepavyksta - renginys, žinoma, nemokamas. Visur pilna klounų (taip, vaikams turėtų patikti...), visi vaikus kalbina, klausinėja. Įėjus į areną - didžioji dalis vietų užimtos. Na ir pradžia: linksmi vedėjai, klounai, linksmybės, gražus renginys. O, bet, tačiau. Viskas jame apie Dievą. Vaikams absoliučiai plaunamos smegenys, tėvai, kiek apsidairiau, sėdi abejingomis veido išraiškomis, tik, žinoma, bobulytės išsišiepusios. Na tos pačios davatkos.
Blogiausia renginio dalys(-ys) pasirodė tos, jog buvo dainuojančių. Dainavo gražiai, kai kurie tiesiog pasakiškai, tačiau vėl gi - visos dainos apie Dievą. Viena kita pasitaikė apie kokius voveriukus ar panašiai. Nepamenu, kada paskutinį kartą tiek kartų girdėjau minimą aukščiausiojo vardą, ir stebėjausi, kaip iš jo daromas farsas. Geriausia dalis buvo, kai renginio vedėjas paklausė „Ar patiko?“, visi surėkė „Neeee...“, vedėjas pasimetęs tenumykė  „Šaunu.“ ir apsimetė, jog visiems patiko.
Galų gale prasideda ir visų ilgai lauktas spektaklis, lygiai tokiu pačiu pavadinimu kaip ir renginys - Dėlionė. Kadangi pusantros valandos prisiklausiau to paties, buvau visiškai įsitikinusi, jog ir šis kūrinys bus ta pačia tema. Neklydau. Viskas surepetuota ir atlikta puikiai, įtraukiama ir publika, tačiau ji jau labai vangi. Vienu žodžiu, dėlionėje pavaizduotas Jėzus, kryžius, žmonės, gamta ir panašiai, spektaklio metu pasakojama kažkiek motyvų iš Biblijos. 
Pabaigoje vaikams pažadamos dovanėlės (kurios, beje, tikrai padorios ir neapsiriboja saldainiais).
Mano išvada ko gero būtų tokia, kad renginys buvo absoliutus smegenų plovimas, mano mažasis sūnėnas išėjo išsišiepęs iki ausų, sakė, jog patiko, vadinasi, veikia. O man asmeniškai atrodo, kad tikėjimas neturi būti peršamas, perduodamas tėvų ir kitaip bandomas įdiegti. Manau žmonės patys turėtų pasirinkti, suaugs, pradės domėtis istorija, kultūra, žinoma, mokykloje irgi kalba apie Bibliją ir panašius dalykus, taigi kai turės bendrą suvokimą, galės pasirinkti kuo tikėti ir kuo ne. Bet bandymai šitaip paveikti mažus vaikus man atrodo tiesiog apgailėtinai. 
Nenorėjau tokio neigiamo įrašo, ir dar tokia tema, tačiau šiandien man sukilo visos emocijos, taigi norėčiau bent jau pasidalinti savo nuomone su kitais; be to, labai įdomu ar bus su manimi sutinkančių.

trečiadienis, spalio 26, 2011

Apie Mūzas

Jos grįžo. Labai sėkmingai, nors keliavo su daug kliūčių ir persėdimų, o ir naktinio traukinio bilietus buvo pametusios...
Ir dar jos man leido padaryti tokias nuotraukas, kokiomis pati esu visai patenkinta. 



trečiadienis, spalio 19, 2011

Françoise Sagan ● Sveikas, liūdesy

Oficiali anotacija:
Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancūzų romanistė ir dramaturgė. Būdama 19 metų, F. Sagan sukėlė sensaciją, kai jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ žaibiškai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, santykis su turtingų žmonių gyvenimo nuobodžiu.



Ši knygutė, atvirai pasakius, manęs niekada neviliojo, mėtėsi namuose tarp didžiosios dalies knygų, kurių neketinau skaityti. Bet kaip sakoma - niekada nesakyk niekada. Jei būtų buvusi didesnės apimties, vargu ar būčiau ėmusi, o kai šiąnakt nesimiegojo, pradėjau skaityti, ir... užkabino. Visą pusdienį prasitampiau su romanu ir autobuso sustojimų ir puškavimo eigoje ją įveikiau. Istorija paprasta, niekuo neypatinga tiems laikams: nelabai senas našlys su beveik pilnamete dukra smagiai leidžia laiką, mėgaujasi moterų draugija, kol staiga į jo gyvenimą grįžta jo mirusios žmonos gera draugė ir jie nusprendžia susituokti. Dukrai Sesilei vos 17 metų, o naujoji mama jai pradeda nepatikti, nes, kaip gi kitaip, reguliuoja gyvenimą. Viskas romane apsiverčia bent kelis kartus. Sesilės meilė jaunam vaikinukui vėliau kardinaliai pasikeičia ir iš visko lieka tik aistra. Iš psichologinės pusės - istorija suregzta labai stipriai, labai įdomūs veikėjai. Iš meninės, būtų buvę labai smagu atrasti daugiau įvairių aprašymų, juk knyga apie Prancūziją! Patiko pabaiga, stiprus įspūdis. Ne dėl situacijos, o jausmo.

Kaina: net nenumanau, radau namuose :)
Puslapiai: 126
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius

pirmadienis, spalio 17, 2011

Diane Setterfield ● Tryliktoji pasaka

Oficiali anotacija:
Vida Vinter – visiems žinoma romanų rašytoja, tačiau savo praeitį ji itin slepia. Prieš daugel metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Artėjant mirčiai moteris ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes.





Adelina ar Emelina? Visą romaną vis iškylantis klausimas ko gero taip ir lieka neatsakytas. Pasakojimas perkelia mus į mirštančios rašytojos Vidos Vinter namus, kuriuose ji Margaretai Lea pasakoja apie savo gyvenimą. Vida Vinter - traumuota tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl prieš pat savo mirtį nusprendžia atskleisti visas savo paslaptis. Moters pasakojimas, tai kartų istorija apie Angelfildo dvarą ir jo gyventojus. Istorija prasideda dvynių - Adelinos ir Emelinos senelių gyvenimais, o vėliau priartėja ir prie jų pačių. Tada viskas pradeda atrodyti painiau ir painiau, nes gilinamasi į visokias smulkmenas. Nuo romano pradžios tvyro nejauki, slogi nuotaika, vis kalbama apie vaiduoklius... nepaisant to, viską atperka labai stiprūs ir gražūs aprašymai, motyvai, kurie nepaleidžia ir nepasotina iki pačios atomazgos. Be galo daug kartų knygoje minimos seserys Brontė ir jų kūryba. Knyga stebina ir stebina kas keliasdešimt puslapių... sužavi lyg iš niekur atsiradęs naujas personažas milžinas Aurelijus, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra labai glaudžia susietas su dvynėmis ir jų likimais. Viskas romane yra labai netikėta, tačiau kartu taip tikra, jog net gniaužia kvapą. nuostaba dėl veikėjų likimų ir charakterių auga sulig kiekvienu puslapiu; o aš vis mąstau: kaip galima taip besąlygiškai mylėti žmogų, kuriam pats nerūpi? Autorė tiesiog tobulai supina visus likimus, kad kažkuriuo metu skaitydama jau nebesusigaudžiau, tačiau po kurio laiko vėl viską sudėlioja į savas vietas ir nutapo ryškų Angelfildo šeimos istorijos paveikslą. Buvau labai pasiilgusi tokio ryškaus, spalvoto ir daugiasluoksnio romano.

Kaina: ~47lt (ėmiau iš bibliotekos...)
Puslapiai: 472
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

šeštadienis, spalio 08, 2011

Somaly Mam ● Prarastos nekaltybės kelias

Oficiali anotacija:
Kiekvieną dieną visame pasaulyje daugybė moterų ir vaikų parduodama į sekso vergiją. Somaly Mam buvo penkiolika, kai ją pardavė jos netikras senelis. Gūdžioje Kambodžos girioje gimusi mergaitė visą dešimtmetį buvo verčiama dirbti viešnamiuose, tarnaujančiuose galingam Pietryčių Azijos sekso verslui. Ji patyrė neapsakomą žiaurumą ir iškentė tokių baisybių, kad nepamirš jų visą gyvenimą. Tik sulaukusi dvidešimt kelerių, Somaly Mam įstengė ištrūkti. Nepajėgdama užmiršti nelaimėje paliktų mergaičių, ji pradėjo atkakliai ir narsiai kovoti su prekyba žmonėmis, gelbėti sekso verslo aukas – kai kurioms tebuvo penkeri ar šešeri metai. Ši moteris suteikė joms prieglobstį, reabilitaciją, gydymą ir meilę, prikelsiančią naujam gyvenimui. Iki skausmo tikroviška Somaly Mam istorija atskleidžia, kaip žmogus gali nusiristi į patį dugną, tačiau kartu šis atviras pasakojimas liudija, kad prievartai pasipriešinti įmanoma.


Keičiami vardai, nesugebėjimas pabėgti, jausmas, jog esi niekam nereikalinga... gyvenime nieko panašaus nejutau, todėl tikrai negaliu suprasti, ką jautė knygos autorė, kai ją pardavė į prostitucijos liūną. Tokios istorijos be galo įkvepia ir pradedi didžiuotis kai kuriais žmonėmis, kurie vaikšto šia žeme. Suprantu, kad autorė tiesiog norėjo pasidalinti patirtimi, papasakoti pasauliui koks jis yra žiaurus ir negailestingas, kiek mažų vaikų yra kankinama ir išnaudojama vardan skatiko, tačiau man labai trukdė rašymo stilius (arba vertėja pasitaikė labai nekokia)... pradžioje knygos viskas atrodė gerai - pasakojama apie mažą mergaitę, tačiau vėliau, Somaly augant stilius nekito. Dar galiu pasakyti, jog man labiau patiko pirmoje knygos pusė, nes ji man pasirodė realesnė ir įdomesnė, bei sukrėtė gerokai labiau nei dauguma mano skaitytų knygų. Aš suprantu, jog gyvenant tokio tipo šalyse negauni nieko, ką žmonės gauna kitur, tačiau tam tikrose knygos vietose viskas atrodė išpūsta. Pradžioje rašė, kaip ji eina su klientais į viešbučius, o vėliau, kad išsigąsta dušo ar panašiai. Taip pat labai pasibaisėjau vyrais ir kankinimo būdais. Apie vinis niekada nė pagalvojusi nebūčiau. Žiauri istorija su ganėtinai laiminga pabaiga, o Somaly tebetęsia savo gerus darbus, yra pelniusi įvairias premijas ir tikrai yra žinoma tarp moterų. Pasaulyje turėtų būti kuo daugiau žmonių, kurie po tokių dalykų nepalūžta, o po to dar sugeba gelbėti kitus. Rekomenduoju, nes labai įdomiai atskleidžiama Kambodžos kultūra.

Kaina: ~20lt
Puslapiai: 232
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2010 m., Vilnius

pirmadienis, rugsėjo 26, 2011

Apie drebėjimus

tyliai mėginu prisidegti vis prigęstančią cigaretę...
negaliu, nes rankos dreba, o žiebtuvėlis sugedęs.
rankos dreba ne nuo šalčio. nuo šalčio jos nedreba niekada.
Tu praeini, stengiesi neprisiliesti, o jei netyčia prisilieti
vėl virpu
ir tie sapnai...
kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?
tik tak.
the Final Count-down.
4...
3...
2...
ne, ne, vieno nebus, nes vėl praeini neprisilietęs.
atimi paskutinę viltį, o rytoj... rytoj vėl tas pats - vėl egoistiškai tikiuosi, tikiuosi kažko, ko puikiai žinau, kad negausiu...
ech, nekenčiu viso šito...
ir vėl virpu.
4...
3...
2...
...

pirmadienis, rugsėjo 19, 2011

Jodi Picoult ● Paprasta tiesa


Oficiali anotacija:
Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikametė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina.
Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei.
Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų.
Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.


Mergina, kuri atrodo nekalta ir paprasta, sukelia įtarimus visam miesteliui, kai vieną rytą jos tėvų ūkyje aptinkamas kūdikio lavonas. Iš jos pusės atsiranda visapusiškas neigimas – ji nesilaukė, vaiko nepagimdė bei juo labiau jo nežudė. Netrukus į nusikaltimo vietą atvažiuoja Elė: nuo savo nuobodaus  gyvenimo mėginanti pabėgti advokatė, tolima Keitės, įtariamosios, giminaitė. Absoliučiai visi įkalčiai rodo, kad vaikas jos, o ji tą neigia. Kas vaiko tėvas, neaišku, nes vaikinas, su kuriuo ji paskutiniu metu draugavo, teigia, jog jie nė nesimylėjo. Viskas eina painyn ir painyn, o mazgas susiriša atvykus senai Elės meilei, kuris yra psichiatras ir ją pažįsta nuo koledžo laikų – beveik dvidešimt metų. Teismo proceso metu Elė tampa tarsi Keitės globėja ir auklė: mergina visur turi būti tik su ja. Visos miestelio gyventojų tradicijos yra be galo keistos, trukdančios Elei dirbti savo darbą, nes niekas name nesinaudoja elektra, telefonais, ką jau kalbėti apie kompiuterius.  Vėliau paaiškėja, jog šeimoje yra daug slepiamų dalykų, ypač nuo tėvo. Įdomiausia skaitant buvo tai, kaip visuomenė reaguoja į jų uždarą bendruomenę: jausmas, lyg visi žinotų, kad šie žmonės nenuskriaustų nė musės, tačiau kartu ir nori sensacijos, kraujo ir skandalų. Skaitant knygą akivaizdžiai matosi kaip visi mokosi vieni iš kitų, nes yra be galo skirtingi ir vertybių, ir buities plotmėse, kas leidžia tiek vieniems, tiek kitiems patirti naujus dalykus. Elė per daug prisiriša prie Keitės, kuri savo parodymus keitinėja kaip jai patinka ir galiausiai teisme nusprendžia prisipažinti nužudžiusi savo vaiką, kad tik jai būtų atleista... vaikiškas mąstymas galėtų ją įkišti į kalėjimą visam gyvenimui, o ji tiki Dievu todėl mano, kad jai bus atleista. Elės ilgamete patirtis ir mokėjimas išsisukti viską išgelbsti ir Keitė kalėjime neatsiduria. Tačiau esmė ne tame. Privertė susimąstyti apie tai, kaip mes neįvertinam to, ką duoda kiti, ir kaip patys nemokam duoti. Perskaičius kilo begalės klaustukų, o labiausiai man rūpintis klausimas ko gero liko: kiek daug motina gali padaryti dėl savo vaikų?

Kaina: 0,2£
Puslapiai: 305
Leidykla: Hodder and Stoughton
Išleista: 2004 m., London

Kazuo Ishiguro ● Neleisk man išeiti

Oficiali anotacija:
„Neleisk man išeiti“ – dar viena įstabi istorija apie meilę ir giliai slypinčias tiesas. Tai naujausias vieno žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanas – rafinuotas ir subtilus, kaip ir kiti jo kūriniai. Keitė, Rūta ir Tomis mokėsi Hailšeme – idiliškoje mokymo įstaigoje, įkurtoje toliau nuo žmonių akių Anglijos provincijoje. Ten vaikai buvo rūpestingai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi, o visų svarbiausia – jų sveikata. Bet kaip jie išvydo pasaulį ir kam gyveno? Tik praėjus daugeliui metų Keitė, jau sulaukusi trisdešimt vienerių, pagaliau neatsispiria prisiminimams ir prabyla. Palengva atsiskleidžia kvapą gniaužianti istorija. Keitė, Rūta ir Tomis turi galų gale pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kokia iš tikrųjų buvo jų „laiminga“ vaikystė ir kas jų laukia ateityje. „Neleisk man išeiti“ – nepaprastai jaudinantis romanas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio persmelktas mūsų gyvenimo trapumo pajautos.


Paskutiniu metu visiškai nesiskaitė, šią knygą kankinau beveik du mėnesius. Nežinau, kas tai lėmė labiausiai – laiko trūkumas, ar tai, kad skaičiau ją anglų kalba. Iš tikrųjų gailiuosi, kad prieš tai  sužinojau visą esmę ir kas bus toliau, taigi nebebuvo tokio efekto, kokį gaudavo kiti ją skaitantys. Iš pradžių istorija atrodo niekuo neypatinga – atskirta nuo pasaulio mokykla ir labai keisti jos prižiūrėtojai. Po to viskas pasikeičia kardinaliai, kai vis atsiranda užuominos apie vaikus, apie tikrą pasaulį ar kitus žmones. Galų gale, knygoje niekada neminimi vaikų tėvai, tačiau mokykla taip pat nevadinama vaikų namais. Iš aprašymo tikėjausi, kad bus daug meilės ir ,,seilėjimosi”, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Iš karto buvo aišku, kas ką myli, tačiau iki pačių paskutinių skyrių nesupratau, kodėl jie taip atitverti nuo vienas kito. Visą knygą labai žiauriai skambėjo tam tikri įvardijimai: galiojimo laikas, pasibaigė… tiesiog keista tokius dalykus skaityti apie žmones (?). Nesupratau, kodėl knygoje buvo aprašoma kelionė, kurioje mokiniai ieškojo savo originalų, nes vėliau apie tai tebuvo užsiminama kaip apie nelabai reikšmingą įvykį. Labai skaudūs visų veikėjų likimai, bet, man patinka istorijos ne su laiminga pabaiga, taigi nesiskundžiu. Visoje knygoje jaučiasi be galo didelis atstūmimas ir neigimas paprastiems žmonėms. Kaip ir minėjau, gailiuosi, jog prieš skaitydama viską jau žinojau, tačiau knyga tikrai patiko. Paprasta, viskas aiškiai išdėstyta, tačiau prikausto iki paskutinių puslapių.

Kaina: 0,2£
Puslapiai: 282
Leidykla: Faber and Faber
Išleista: 2006 m., Kent

trečiadienis, rugpjūčio 24, 2011

Lovos dalybos

Praėjo labai daug laiko nuo paskutinio įrašo... ir skaudu, ir lengva, kai pagalvoju, kad nors kartą visai nepatikiu visų savo minčių... nauja pradžia sunki. Ne tokia sunki, kokios tikėjausi, tačiau ne lengva taip pat... norisi su visais sutarti, tačiau neišeina... labai gera išbandyti draugus pradedant su jais gyventi.
Daug rūpesčių, vieni jų malonūs, kiti jau atsibodę iki negalėjimo, tačiau esi priverstas vis bandyti juos išspręsti ir jais atsikratyti... vienu ar kitu būdu. Vengimas čia nepadės, nes nuo problemų bėgti jau nebepadoru. Jaučiuosi sumautai, tačiau kartu ir labai lengvai, nes nebegyvenu su tėvais, kas yra visiška atgaiva. Kita šalis, kitas miestas... ir kas galėjo pagalvoti, kad aš čia atsidursiu? Miegoti neramiai iš pradžių, atsipalaiduoti, o vėl viskam sugriūnant vartytis pusę nakties negalint užmigti arba verkiant per miegus... nežinau, kaip prie viso to priprasiu... ir lovos bendrasavininko gaila, nes per miegus vargšą aptrankau... kaip nors, lėtai, ramiai, stengiantis vengti bet kokio streso aš išgyvensiu ir susikursiu sau tokį gyvenimą, kokio visada norėjau. O dabar yra dėl ko gyventi. Čia nepasakosiu, nes tiesiog... tiesiog neaišku, kaip viskas išsirutulios.
Labai dideli bučkiai iš labai jaukios bibliotekos, aplink kurią laksto įdomūs paukščiai :)

sekmadienis, birželio 12, 2011

Plan for Summer

 Praeitą vasarą rašiau apie planus, parašysiu ir šios lūkesčius.

+ sėkmingai nuvykti į UK
+ susirasti kitą butą
+ susirasti darbą
- susirasti dailės studijas ar pan., kad derintųsi prie darbo
+ skaityti knygas
+ neapleisti rankdarbių
- susirasti žiauriai fainą britą, kad galėčiau kievieną rytą lydytis nuo jo akcento...
+ iš kiekvienos algos (kai susirasiu darbą) nusipirkti kažką sau.
- į blusturgį varyti tik tada, kai gausiu algą, o ne tik atvarius į Manchesterį!!!

---------------------------------------------------------------------------------

Last Summer I had written my expectations down in this blog, so I am doing this again.

+ Successfully reach UK
+ Find a new flat
+ Find a job
- Find an Arts course that would fit into my work schedule
+ Read books
+ Keep making jewellery
- Find a perfect British guy so I could melt every morning from his British accent
+ Buy something for myself from every wage
- Go to the antique market only after salary, not the same second I come to Manchester

ketvirtadienis, birželio 09, 2011

Joanne Harris ● Šokoladas

Oficiali anotacija:
Mažo Prancūzijos miestelio Lankenės gyvenimą netikėtai sujudina žavi atvykėlė Viana Rošė ir jos dukrelė Anuka. Jųdviejų šokoladinėje „Dangiškieji migdolai" miestelio gyventojai renkasi ne tik paskanauti šokolado, bet ir šiltai, elegantiškai pabendrauti, išlieti romantiškų jausmų...




Kažkada seniai seniai girdėjau kažką kalbant apie filmą „Šokoladas“. Po kelių metų pradėjau ieškoti filmų, kuriuose vaidina Johnny Depp ir atradau jį. Pažiūrėjau filmą ir... įsimylėjau. Be galo graži istorija, jaukiai pastatytas, nuostabūs aktoriai. Tada pasiėmiau iš bibliotekos knygą, tačiau neskaičiau. Bet, matyt, tai vis dėlto buvo lemta, nes knyga vėl atsirado mano rankose. Iš techninės pusės skaitant labai erzino klaidos, rašyba. Nesu lietuvių kalbos ekspertė, tačiau elementarias klaidas pastebiu net aš. Romanas puikus. Lėtas veiksmas, kvapų skonių, vaizdų aprašymai skaitant tik ir verčia viską įsivaizduoti bei žadina apetitą. Šiek tie privertė susimąstyti apie tai, kad skaitant toks jausmas, jog veikėjai valgo vien tik saldumynus: pyragėlius, sausainius, šokoladą, tortus bei labai retais atvejais vaisius. Pati istorija perteikta tikrai ne taip įdomiai kaip kad filme: nauji žmonės senoje, uždaroje bendruomenėje. O jei tie žmonės netekėjusi moteris su mažu vaiku, kuri atidaro neregėtą nematytą parduotuvę bei neina į bažnyčią – skandalas. Visą romaną mane siutino kunigas ir jo vaidmuo. Žmogus, kuris turėtų nešti gėrį, žmogiškumą ir džiaugsmą iš tikrųjų visus kursto ir bando sužlugdyti tikrai nieko bloga nedarančią moterį. Ir ypač romano pabaigoje, kai atrodo, kad viskas gerai... jis vėl savo. Visada žinojau, kad moterys gali būti bjaurios: pletkai, kurstymai... bet kad tiek?! Juolab, kai Viana tikrai nieko blogo nedarė. Taip pat romane man labai trūko Rudžio ir Vianos santykių, nes bent jau filme jie pavaizduoti tikrai ne kaip vienos nakties nuotykis. Pabaiga nustebino ir labai patiko, tokios tikrai nesitikėjau.
 
Kaina: ~40lt
Puslapiai: 305
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2004 m., Vilnius

pirmadienis, gegužės 30, 2011

Jodi Picoult ● Trapumas

Oficiali anotacija:
Šešiametė Šarlotės ir Šono O'Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga, dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų septynis - dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyksta - stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O'Kyfams apie galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti akušerę ginekologę - kartu ir Šarlotės geriausią draugę - kalta dėl to, kad nenustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo, kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save...
Ar pavyks šiai šeimai įveikti išbandymus?


Skaitydama pirmus knygos puslapius vos sulaikiau ašaras. Nesuprantu kodėl, bet vis gi esu labai jautri kitų nelaimėms, kad ir išgalvotoms. Žinau viena -  skaitant tokias knygas galime labiau suprasti savo tėvus... kai mamos liepia(-davo) dažnai valgyti sriubą (Kad skrandukas nestreikuotų...), kai mums būnant mažiems neleidžia kažkur aukštai lipti ar greit bėgti žiemą, kad nepaslystumėm. Ir taip elgiasi su mumis, sveikais žmonėmis. Kad ir kaip būtų neįtikėtina, tačiau vėliau tarsi suveikia autopilotas - patys  taip elgiamės su savo jaunesniais broliukais arba sesutėm, o vėliau ir vaikais. 
Mažylė Vilou nepaprastai protinga. Buvo labai įdomu paskaityti visokius neįtikėtinus faktus; netgi kilo pagunda kai kuriuos iš jų patikrinti enciklopedijose ar internete. Visame romane man buvo labai įdomi advokatės Marinos siužeto linija. Tarsi perkreiptas Vilou istorijos atspindys, kai tėvų nėra, jų ieškoma, o radus, nusiviliama... Labai įdomiai aprašytas visas teismo procesas. Beje, nusivyliau, kad čia nebuvo laimingos pabaigos draugystės atžvilgiu. Vis gi galėjo jos susitaikyti, galėjo viskas baigtis kitaip. Knygoje mane labai erzino visi receptai. Iš vienos pusės, gerai, kad jie buvo, vis gi susiję su Šarlote, tačiau vietomis atrodė visiškai beprasmiai. Ir, žinoma, pati pabaiga. Iš visų trijų mano skaitytų šios autorės knygų pasirodė pati teisingiausia. Galų gale, kiek gi galima?

Kaina: ~40lt
Puslapiai: 544
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2010 m., Vilnius

antradienis, gegužės 24, 2011

Again - new start

Negaliu patikėti, kad išvykstu po trijų savaičių. Naujas gyvenimas, seni draugai, kuriais aš pasitikiu... ko dar galėčiau norėti tokiu metu? Žinau, kad pasiilgsiu šeimos, miesto ir visų vietų, kurios man tiek daug reiškia ir kuriose aš praleidau visą savo vaikystę. Bet kuriuo atveju man viskas neatrodo labai sudėtingai. Be to, nesigailiu, kad praleisiu išleistuves, kas yra puiku, nes aš nesuprantu ir nemėgstu žmonių iš savo mokyklos. Tie dvylika metų, kuriuos aš ten praleidau geri nebuvo, nes aš nebuvau savimi.
Šiomis dienomis vis klausiu savęs ar man viskas bus gerai ir tuo pačiu sau iš karto atsakau, kad tikrai taip. Viskas turi būti gerai. Optimizmas skirtas kvailiams, o aš realistė. Žinau, kad kiekviena problema turi išeitį. Man tiesiog reikia kvėpuoti, nes pati puikiai suvokiu, kad pokyčiai tik į gera. Kitaip nė nebūtų verta ką nors keisti.


sekmadienis, gegužės 15, 2011

Speech(-less)

     Šiais laikais žmonės vis mažiau ir mažiau skaito knygas. Aš tikrai nesu iš tokių: kai tik atrandu laisvą minutę, mielai paskaitau arba bent jau pažiūriu kokį rimtą filmą. Dauguma tam randą pateisinimą, jog trūksta laiko, nors iš tiesų pusę dienos guli priešais televizoriaus ekraną ir apsimeta, kad tai gerokai prasmingiau nei gera knyga. bent jau aš pati visai neseniai atradau tarsi alternatyvą ilgiems romanams - esė žanrą. Juk labai dažnai pasitaiko, kai visų išgirtas romanas nepatinka ir neišpildo lūkesčių. Tiesiog, nesulaukiame ypatingos ir kabinančios pradžios, nebūna įtraukiančio istorijos vystymo ir nesulaukę nė atomazgos romaną numetame... 
     Skaitant esė pastebėjau, jog autoriai be galo skirtingi ir autentiški bei kiekvienas vis kažkuo išskirtinis ir įdomus. Vieni iš autorių teigia, jog vienatvė yra geriau nei meilė, kiti iš laidotuvių ar mirties sugeba padaryti šventę, dar kiti peikia Dievą ar religiją. Tokie pareiškimai ne tik, kad priverčia susimąstyti, bet ir prikausto dėmesį ir priverčia skaityti toliau, nes pasidaro įdomu, kad nutiks vienam ar kitam veikėjui, kad ir koks jis bebūtų fiktyvus. Nori nenori, pripažįsti, kad kai kurie dalykai, nors ir yra tiesa, tačiau jie yra nenoriai priimami mūsų pilkos visuomenės. O tokią tiesą juk kas nors turi pasakyti. Nors kur nors.
     Pavyzdžiui, Rimvydo Stankevičiaus esė rinkinys „Diktantai sielai“ man pasirodė be galo jaukus, tikras, išgyventas, išmąstytas... tiesiog trumpi, maži, smagūs ir artimi tekstai. Man labiausiai patikusios dvi esė: „Vilko žvilgsnis“, kurioje aprašomas žmogus, prašantis ugnies kito praeivio... o pabaigoje esė nupasakojamas jų žvilgsnis. Tiesiog jauku, įdomu, nupurto.; „Esu“ - kableliais atskiriami įvairūs veiksmai, žodžiai, kad nori nenori, bet susimąstai, ką esi daręs, o ko dar ne, ir tada suvoki, kad dar iš tikrųjų nė negyvenai...
     Labai skirtingai nūdienos visuomenės vertinamas Sigitas Parulskis manęs tikrai nesužavėjo kaip anksčiau minėtas autorius, bet man patiko tai, kad jo kūryboje gausu tiesos, sarkazmo, ironijos;, taip pat jis labai griežtai, tačiau teisingai kritikuoja visas šiandienines aktualijas, kad žmonėms yra svarbu, tačiau priimtina tik mažumoms.
     Ir paprastoji, tačiau ne ką prastesnė autorė Giedra Radvilavičiūtė, kurios esė gausu realių vietų, žmonių aprašymų. Skaitau, ir akyse iškyla jos aprašomi vaizdai, vietos, žmonės, gatvės. Tuo ir vilioja - santykiu su aplinka, labai šiltu, jaukiu, kasdieniu, tačiau į viską žvelgiant šiek tiek menišku, kritišku kampu. Taip pat, skaitant jos esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ iškilo tokia mintis, jog didžiąją dalį jos esė iš šio rinkinio būtų galima sujungti tarsi į romaną ar kitą didesnės apimties kūrinį. O gal nė nereikia, nes taip šie jaukūs tekstai prarastų bent pusę savo žavesio? 
     Taigi visiems žmonėms, kurie skaito, siūlyčiau nevengti ir šio žanro. O tiems, kurie bando pasiteisinti, jog nėra laiko, negaliu pasakyti nieko, tiesiog yra faktas, kad esė bent kartais paskaityti verta. Mane jie sužavėjo dėl tiesios, kurią ne visi išdrįsta pasakyti, dėl ironijos, sarkazmo, jaukumo, realybės ir santykio su ja... galbūt kitus skaitytojus eseistika sužavės dėl dar daugelio dalykų. Nenuvertinu, tikrai ne, ir tikrai skaitysiu daugiau.

pirmadienis, gegužės 02, 2011

Adelė

Mano pirmoji lėlė. Lipdžiau, minkiau, klijavau, siuvau, siuvinėjau... buvo be galo smagu ją kurti... jeigu dabar daryčiau kitą, daug ką daryčiau kitaip, nes užsikasiau ties rankyčių ir veido kūrimu... Bet rezultatu esu ganėtinai patenkinta.




sekmadienis, gegužės 01, 2011

Uola

Pagalvojus, niekas nesikeičia... per tiek metų, pagarba nedingsta, meilė nesilpnėja, noras apkabinti ar atnešti pirmųjų gėlių taip pat. Kartais labai smagu kartu ryte gulėti lovoje arba laukti, kol atneš blynų... tiesiog... visos mamos yra vertos pagarbos. Absoliučiai. Netgi tos, kurios savo vaikus palieka, nes, matyt, jaučia, kad jiems nuo to bus tik geriau... Taigi, šiandien už Mamas, Mamoms, Mamytėms :) Pabučiuojam, apkabinam ir pasakom, kad mylim!

trečiadienis, balandžio 27, 2011

Apie papuošalus, batus ir atsiminimus

Šiandien bendraklasė paklausė, kodėl aš nenešioju savo kurtų papuošalų. O draugė vakar pareiškė, jog jos mama mano vyniotų-voliotų auskarų nė neišsiima iš ausų. Mano sesuo taip pat amžiais vaikšto su mano pievom... ar tai reiškia, kad pati nemoku sau įtikti? Nes visgi aš mėgstu didelius sunkius auskarus, arba mažus ir labai subtilius. Šiuo atveju vidurkis man nepatinka ir netinka.
Arba tai, kad aš nenešioju apyrankių ar laikrodžių. Žiedų irgi. Tiesiog tarsi kažkokia liga; emocinė, žinoma. Negaliu pakęsti kai kažkas yra ant rankų. Trukdo judėti, mąstyti. 
O mano meilė visokie indiški barškantys auskarai, kurie taip pat man kelia problemų... pamenu, sėdžiu anglų kursuose, darome klausymo pratimus, o man vos pajudėjus paausiuose barškėjimas. Įsivaizduoju, kaip įdomiai turėjau atrodyti vidury pamokos išsiimdama auskarus. Na bet ką padarysi, juo labiau, kai man tikrai nerūpi ką mano kiti. (Bent jau tokiais nereikšmingais momentais).
Velniava, kai pagalvoju, pati kuriu papuošalus, o vaikštau kaip batsiuvys be batų. Vis skundžiuosi, kad neturiu kuo puoštis, nors aksesuarus taip mėgstu... ech... vis bandau rasti alternatyvų: kažkaip įdomiai susikelti plaukus,  užsidėti senus ir jau iki pažaliavimo atsibodusius auskarus ir apsimesti, kad man viskas gerai. O kas yra dar kvailiau, tai, kad nerandu nieko gražaus ir pirkti... nes dabar toks jausmas, kad ir maišą pinigų atiduočiau už kokius tooobulus auskarus.
Ir kaip įrodyti, kad aukštakulniai, raudonos lūpos ir milžiniški auskarai nėra dėvimi dėl kažko, ar kažkurio? Atvirkščiai, puikiai žinau, jog vaikinus žavi paprastumas. O aš tokia būti nemoku.
Įkeliu kelias man tikrai laaaabai patinkančių papuošalų nuotraukas. Kai kurie iš tų auskarų yra netgi vidutiniško dydžio, kas man netrukdytų, jei juos gaučiau...








trečiadienis, balandžio 20, 2011

Something for me

Visą naktį negalėjau užmigti, tad pasigaminau vintage spalvų segtuką :)
Manau jų darysiu daugiau, taigi jei bus norinčių, prašom pageidavimus surašyti arba komentaruose, arba rėkit el. paštu: gretasjewelry@yahoo.com :)

trečiadienis, balandžio 06, 2011

Live like music

Dainos pernakt, litrai arbatos ir kūryba per naktis... toks gyvenimas man patinka... patiktų dar labiau, jei savęs nealinčiau ir nesvyruočiau eidama gatve po dviejų parų nemiegojimo... klausomos tos pačios jaukios Marina & the Diamonds dainos, peštynės dėl žirklių ir įkvėpimas. Buvau jau išsiilgusi tokių akimirkų. Dabar puikiai suvokiu, kad savęs šitaip alinti nebegalima, reikia miegoti, ilsėtis, paskaityti knygą (kam paskutiniu metu tiesiog nėra laiko)... Dėl universitetų viskas, absoliučiai viskas, kas buvo mano valioje, jau padaryta... telieka laukti...
Na ir pasirodau su tų naktų rezultatais, na tik vienais jų, nes dar yra kalnas atviručių... Skirtukai knygoms.

sekmadienis, kovo 27, 2011

Ne tik girdėti, bet ir klausytis

Kažkodėl pati stebiuosi žmonėmis, kurie nesiklauso, nors prieš kelis metus buvo ta pati situacija su manimi, kai man rėkė, kad darau blogai, o aš buvau įsitikinusi savo teisumu ir nieku gyvu nenorėjau patikėti. Tuo metu buvo sunku, negalėjau prisipažinti, kad laikui bėgant pradedu tikėti kitų žodžiais, kad pradedu galvoti kaip ką keisti ar panašiai. 

O dabar mano gyvenime yra žmogus, kuriam šį sykį jau aš sakau, kad jaustų ribas, kad nesielgtų vienaip ar kitaip. Ir kol kas niekas neveikia, nes yra įjungtas „man niekas nerūpi“ rėžimas. Kartais pati pagalvoju - gal ne mano reikalas? O kartais suvokiu, kad tikrai turiu įsikišti, nes su tuo žmogumi būnu, ir jei kiti žmonės apie jį mano, kad jis trenktas ar panašiai, tai kodėl negali atsirasti jiems priežastis taip manyti ir apie mane?

Daug ką darome iš savanaudiškų paskatų, tačiau šįkart manau, kad tas žmogus gal kada nors man padėkos, kad tas pastabas duodu aš, o ne kokie svetimi žmonės.

Beje, tada tos žmonių pastabos mane labai pakeitė. Dabar darosi graudu, apie tai pagalvojus, tačiau vėl gi, kažkam, matyt, buvo labai blogai, dėl tam tikrų mano elgesio peripetijų. Dabar niekam nebeleidžiu savęs keisti, nes 90% atvejų jaučiu ribas ir nedarau nesąmonių... na o likę procentai parodo, jog ir aš kartais galiu per daug atsipalaiduoti ir padaryti kažką tokio, ko niekas nesitiki. 

ketvirtadienis, kovo 17, 2011

Zuikis

Pasivaidenu su mažu pasipaišaliojimu.

Ruošiu portfolio ir jis mane jau žudo. Skaitymui laiko nėra, apie kitokius malonumus nėra nė laiko pagalvoti... ech, vis save guodžiu, kad dar savaitėlę, dar kitą, bet taip jau užsitęsė nuo pačių Kalėdų... bet aš galiu. Išgyvensiu.

pirmadienis, kovo 07, 2011

Giedra Radvilavičiūtė ● Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Oficiali anotacija:
„Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“
Danutė Kalinauskaitė 


Patiko tikrai, tik mažiau nei Parulskis. Bet čia matyt, nuo nuotaikos priklauso. 
Kaip pastaruoju metu elgiuosi, ką kalbu, ką mąstau, tai, matyt, tokios ir literatūros norisi... Radau labai gražių, jaukių vietų, taip pat buvo daug pastraipų, kad krizenau ir negalėjau sustoti. Ir kad ir kaip būtų, ir kad ir kas sakytų, jog ten atskirų esė rinkinys, nesutiksiu, nes kažkoks eiliškumas, ale siužetas lyg ir buvo. Šiaip patiko ir tikrai rekomenduoju. Gerėja mano nuomonė apie lietuvių rašytojus.

Kaina: ~27lt
Puslapiai: 228
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2010 m., Vilnius

trečiadienis, kovo 02, 2011

Sigitas Parulskis ● Doriforė

Oficiali anotacija:
Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.



Romanas labai greitai įtraukia nors praktiškai visame pirmame trečdalyje nevyksta joks veiksmas. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi, mintys įdomios, visapusiškos. Parulskis bent jau mane privertė krizenti balsu kai skaičiau apie darbą morge ir kaip draugai lažybų metu turėjo per 45 sekundes nurengti lavoną, per tiek pat aprengti. Arba labai įdomus pasimatymas, kai atsiduri už įstatymo ribų, nes netyčia numuši policininką nuo žirgo. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti tam tikromis situacijomis... ir nors viskas pateikta su tokia cinizmo kauke, tačiau tuo pačiu, taip teisinga, kad net baisu darosi. Patiko autoriaus požiūris į tikėjimą, Dievą... Nežinau kodėl, bet beveik neskaitau lietuvių rašytojų kūrybos. Tiesiog. Erzina mane lietuviški vardai, vietos, o šiame romane visko buvo tiek, kiek reikėjo. Nepersistengiant paminimi kiti rašytojai, vietos, istoriniai faktai... kas keisčiausia, romanas iki vidurio skaitėsi be galo greitai, įdomiai, intriguojančiai, tačiau pabaiga mane nuvylė. Ten buvo gerokai mažiau ironijos, ciniško požiūrio į visą mūsų gyvenimą... visiškai ne to tikėjausi iš šio Parulskio romano, tačiau esu patenkinta ir tuo, ką gavau. Kad dar kažką šio autoriaus skaitysiu - neabejoju. Kad negreit, irgi, nes draugė dabar skaito jo romaną „Trys sekundės dangaus“, ir kiek kalbėjom, tai stilistika, temos ir veikėjai gana panašūs, o aš nenoriu persisotinti. Šiaip romaną tikrai drąsiai rekomenduoju.

Kaina: ~19lt
Puslapiai: 259
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2004 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 28, 2011

Jodi Picoult ● Mano sesers globėjas

Oficiali anotacija:
Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.


Skaičiau kitų atsiliepimus, neva ši autorė rašo pagal tą patį šabloną. Argumentuoti nemoku, tai labai neprieštarausiu, tačiau su ta nuomone nesutinku.  Žinoma, čia tik antroji šios autorės skaityta knyga. Vos pradėjus skaityti, iš karto pradėjau nekęsti tėvų. Juk kokie tėvai gali dėl vieno vaiko aukoti kito vaiko sveikatą, gyvybę, vaikystę? Arba tas faktas, kad šeima pasidalina į dvi stovyklas: tėvas palaiko tą, kuri yra skriaudžiama, o motina bando nagais ir dantimis išgelbėti vėžiu sergančią dukterį. Ir negalima pamiršti namų gyventojo, kuris yra nepastebimas - sūnaus, kuris iš to dėmesio troškimo padeginėja pastatus mieste, vartoja narkotikus ir ritasi visaip kaip tik įmanoma žemyn. Ironiška, tačiau tėvas, būdamas gaisrininku, o sūnus tuo kenkėju, vis tiek yra panašios nuomonės apie visas donorystes. Skaitant romaną susidaro įspūdis, jog mamai vienintelei rūpi išgelbėti Keit, kuriai pasak visų, šansų nebėra. Patinka man Picoult knygos, labai patinka. Žavi jos gebėjimas įtikinti skaitytoją, užburia visų kortų sumaišymas, kad iki paskutinio puslapio negali suprasti, kas teisus, o kas ne... na ir tai, kad sukuriama tokia atomazga, kokios tikrai nesitikėjau. Ir manau labai neteisinga šiuo atveju. Bet akivaizdu - mirtis nesirenka. Rekomenduoju. 

Kaina: ~40lt
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 21, 2011

Musė

Visiškai tobulai gera nuotaika, nepaisant fakto, kad sugebėjau susipykti su vienu žmogumi. Tiesiog... šiandien buvo lietuvių kalbos bandomasis egzaminas. Nors nusišauk. Bet nieko, išgyvensim. Visi tai pereina ir įveikia, tad galiu ir aš.

Pasižiūrėjau į romano „Valymas“ viršelį ir užsimaniau nupiešti musę. Nežinau kodėl, bet toks greitas pasipaišymas. Man patinka.

antradienis, vasario 15, 2011

Nostalgia

Žinokit kuo toliau tuo labiau mąstau apie tai, kaip pasiilgau Floridos... gyventi ten nenorėčiau, bet ten taip gera  -  oras, žmonės, aplinka, palmės, vandenynas, maistas... labai miela karts nuo karto tas dienas atsiminti ir peržiūrėti nuotraukas... pasidalinu ir su jumis. Visgi tai tarsi mažas rojaus gabalėlis. Prieš važiuojama į JAV visiškai nesitikėjau, kad vyksime į Floridą - norėjo man padaryti staigmeną ir jiems tai puikiai pavyko... o dabar, praėjus jau daugiau kaip dviems su puse metų, kartais pamąstau, ar tik nebūsiu sapnavusi visos tos kelionės ir ar visi tie įspūdžiai nėra tik déjà vu.
Grįžus iš JAV labai norėjau į Ispaniją, o paskui - tiesiog keliauti... nelabai svarbu kur, tiesiog pabėgti nuo kasdienybės, kad ir pigiai, negyvenant 5* viešbučiuose, kaip kad buvo Floridoje, o vaikštant jaukiomis gatvelėmis ir lankant muziejus... 

Gatvės, kurias matydavau tik filmuose...


Vandenynas...


Saulėlydžiai...


Majamio žiburiai (jame nebuvau, bet maliausi kažkur visur aplinkui...)


Ir šiaip grožiai...


O ar jūs esate radę vieta, kuri jums būtų tarsi rojus... kurioje jaustumėtes taip gerai ir saugiai?

pirmadienis, vasario 14, 2011

Laurent Gaudé ● Skortų saulė

Oficiali anotacija:
Romano “Skortų saulė” veiksmas vyksta pietinėje Italijoje ir pasakojama apie penkias Skortų šeimos kartas, kurios vienaip ar kitaip bando įsitvirtinti savo krašte.
Skortų giminę persekioja gėdos dėmė. Nedideliame kaime Montepuče Skortos gyvena vargingai ir nesusikrauna turtų, bet prisiekia iš kartos į kartą perteikti savo gyvenimo patirtį. Išskyrus kuklią šeimos įmonę – tabako krautuvėlę, kurią pasistatė už vadinamuosius “Niujorko pinigus”, – jų turtas toks pat nematerialus kaip ir patirtis, susidedanti iš prisiminimų, išminties prošvaisčių, džiaugsmo kibirkštėlių...Ir paslapčių. Visą istoriją buvusiam Montepučo klebonui pasakoja senutė Karmela, nes bijo, kad netrukus viską pamirš.
 


Nesitikėjau tokios jaukios istorijos, kuri prasideda ne visai jaukiai, kai vienas tvarkos pažeidėjas supainioja moteris ir taip pradeda Skortų giminę. Vienas po kito gimsta įdomūs žmonės, asmenybės su savomis vertybėmis ir savais nusistatymais. Kiekvieno skyrelio gale pasakojami dalykai šiek tiek nukelia į ateitį, o iki vidurio knygos nesupratau, kas yra pasakotoja. Labai paprastas santykis su mirtimi - tiesiog - taip turi būti ir niekas nieko negali pakeisti... juodas darbas, prakaitas, motyvacija - akivaizdžios Skortų giminės vertybės. Taip pat aptikau ir labai jaukių ir gražių minčių apie šeimą, darbą, gamtą. Tikrai jaukesnė ir įdomesnė knyga, nei tikėjausi prieš ją imdama skaityti. Vaizdinga kalba, gražūs aprašymai.

Kaina: ~27lt
Puslapiai: 200
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius

ketvirtadienis, vasario 10, 2011

Daphne du Maurier ● „Jamaikos“ smuklė

Oficiali anotacija:
Tai patraukli, romantiška nuotykių ir meilės kupina istorija, pasižyminti meistriškai supinta detektyvine intriga. Veiksmas vyksta "Jamaikos" smuklėje, nesvetingoje net dienos metą, o naktį atveriančioje duris piktadariams ir plėšikams.
Vieną dieną į smuklę atvyksta jauna mergina Meri Jelan, ieškanti prieglobsčio tetos namuose. Netrukus "Jamaikoje" pradeda dėtis sukrečiantys dalykai. Veiksmas kaitaliojasi žaibiškai, o atomazga visiškai netikėta... 





Knygą pasiėmiau visiškai atsitiktinai - tiesiog buvau girdėjusi, kad kitos šios rašytojos knygos yra puikios. Pradžia visiškai nekabino, tačiau „Puikybės ir prietarų“ išugdyta kantrybė neleido jos iš karto mesti. Vos Meri atvykus į „Jamaikos“ smuklę viskas apsivertė žaibiškai, atsirado intriga, skaitėsi greitai ir lengvai. Kvailutė teta, kaip paaiškėja vėliau visai ne kvaila, tiesiog tėra  be galo įbauginta savo alkoholiko vyro; o žmonės smuklę pralenkia iš tolo žinodami, arba bent jau numanydami, kad joje vyksta šis tas negero. Rašytoja labai puikiai sužaidžia veikėjais - visą romaną maniau, kad dėdės brolis yra blogas, kad susimokęs ir priklauso visai kontrabandininkų šutvei, tačiau pabaiga vėl viską apvertė. Lygiai taip pat ir su pastoriumi Deiviu, kuris iš pat pradžių man labai patiko: albinosas, jaunas, malonaus balso ir padedantis Meri kiekvieną kartą vos tik jai prireikia pagalbos. Taip pat negaliu nepaminėti ir pačios Meri drąsos, užsispyrimo ir šiokio tokio naivumo, kuris kartą jai pakiaulins... Romano pabaiga vėl sumaišo visas kortas, tačiau manęs abejingos nepaliko, nes knygą tikrai rekomenduoju ir artimiausiu metu bandysiu ieškoti kitų šios autorės romanų.

Kaina: ~17lt
Puslapiai: 320
Leidykla: Žaltvykslė
Išleista: 2007 m., Vilnius