pirmadienis, vasario 28, 2011

Jodi Picoult ● Mano sesers globėjas

Oficiali anotacija:
Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.


Skaičiau kitų atsiliepimus, neva ši autorė rašo pagal tą patį šabloną. Argumentuoti nemoku, tai labai neprieštarausiu, tačiau su ta nuomone nesutinku.  Žinoma, čia tik antroji šios autorės skaityta knyga. Vos pradėjus skaityti, iš karto pradėjau nekęsti tėvų. Juk kokie tėvai gali dėl vieno vaiko aukoti kito vaiko sveikatą, gyvybę, vaikystę? Arba tas faktas, kad šeima pasidalina į dvi stovyklas: tėvas palaiko tą, kuri yra skriaudžiama, o motina bando nagais ir dantimis išgelbėti vėžiu sergančią dukterį. Ir negalima pamiršti namų gyventojo, kuris yra nepastebimas - sūnaus, kuris iš to dėmesio troškimo padeginėja pastatus mieste, vartoja narkotikus ir ritasi visaip kaip tik įmanoma žemyn. Ironiška, tačiau tėvas, būdamas gaisrininku, o sūnus tuo kenkėju, vis tiek yra panašios nuomonės apie visas donorystes. Skaitant romaną susidaro įspūdis, jog mamai vienintelei rūpi išgelbėti Keit, kuriai pasak visų, šansų nebėra. Patinka man Picoult knygos, labai patinka. Žavi jos gebėjimas įtikinti skaitytoją, užburia visų kortų sumaišymas, kad iki paskutinio puslapio negali suprasti, kas teisus, o kas ne... na ir tai, kad sukuriama tokia atomazga, kokios tikrai nesitikėjau. Ir manau labai neteisinga šiuo atveju. Bet akivaizdu - mirtis nesirenka. Rekomenduoju. 

Kaina: ~40lt
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 21, 2011

Musė

Visiškai tobulai gera nuotaika, nepaisant fakto, kad sugebėjau susipykti su vienu žmogumi. Tiesiog... šiandien buvo lietuvių kalbos bandomasis egzaminas. Nors nusišauk. Bet nieko, išgyvensim. Visi tai pereina ir įveikia, tad galiu ir aš.

Pasižiūrėjau į romano „Valymas“ viršelį ir užsimaniau nupiešti musę. Nežinau kodėl, bet toks greitas pasipaišymas. Man patinka.

antradienis, vasario 15, 2011

Nostalgia

Žinokit kuo toliau tuo labiau mąstau apie tai, kaip pasiilgau Floridos... gyventi ten nenorėčiau, bet ten taip gera  -  oras, žmonės, aplinka, palmės, vandenynas, maistas... labai miela karts nuo karto tas dienas atsiminti ir peržiūrėti nuotraukas... pasidalinu ir su jumis. Visgi tai tarsi mažas rojaus gabalėlis. Prieš važiuojama į JAV visiškai nesitikėjau, kad vyksime į Floridą - norėjo man padaryti staigmeną ir jiems tai puikiai pavyko... o dabar, praėjus jau daugiau kaip dviems su puse metų, kartais pamąstau, ar tik nebūsiu sapnavusi visos tos kelionės ir ar visi tie įspūdžiai nėra tik déjà vu.
Grįžus iš JAV labai norėjau į Ispaniją, o paskui - tiesiog keliauti... nelabai svarbu kur, tiesiog pabėgti nuo kasdienybės, kad ir pigiai, negyvenant 5* viešbučiuose, kaip kad buvo Floridoje, o vaikštant jaukiomis gatvelėmis ir lankant muziejus... 

Gatvės, kurias matydavau tik filmuose...


Vandenynas...


Saulėlydžiai...


Majamio žiburiai (jame nebuvau, bet maliausi kažkur visur aplinkui...)


Ir šiaip grožiai...


O ar jūs esate radę vieta, kuri jums būtų tarsi rojus... kurioje jaustumėtes taip gerai ir saugiai?

pirmadienis, vasario 14, 2011

Laurent Gaudé ● Skortų saulė

Oficiali anotacija:
Romano “Skortų saulė” veiksmas vyksta pietinėje Italijoje ir pasakojama apie penkias Skortų šeimos kartas, kurios vienaip ar kitaip bando įsitvirtinti savo krašte.
Skortų giminę persekioja gėdos dėmė. Nedideliame kaime Montepuče Skortos gyvena vargingai ir nesusikrauna turtų, bet prisiekia iš kartos į kartą perteikti savo gyvenimo patirtį. Išskyrus kuklią šeimos įmonę – tabako krautuvėlę, kurią pasistatė už vadinamuosius “Niujorko pinigus”, – jų turtas toks pat nematerialus kaip ir patirtis, susidedanti iš prisiminimų, išminties prošvaisčių, džiaugsmo kibirkštėlių...Ir paslapčių. Visą istoriją buvusiam Montepučo klebonui pasakoja senutė Karmela, nes bijo, kad netrukus viską pamirš.
 


Nesitikėjau tokios jaukios istorijos, kuri prasideda ne visai jaukiai, kai vienas tvarkos pažeidėjas supainioja moteris ir taip pradeda Skortų giminę. Vienas po kito gimsta įdomūs žmonės, asmenybės su savomis vertybėmis ir savais nusistatymais. Kiekvieno skyrelio gale pasakojami dalykai šiek tiek nukelia į ateitį, o iki vidurio knygos nesupratau, kas yra pasakotoja. Labai paprastas santykis su mirtimi - tiesiog - taip turi būti ir niekas nieko negali pakeisti... juodas darbas, prakaitas, motyvacija - akivaizdžios Skortų giminės vertybės. Taip pat aptikau ir labai jaukių ir gražių minčių apie šeimą, darbą, gamtą. Tikrai jaukesnė ir įdomesnė knyga, nei tikėjausi prieš ją imdama skaityti. Vaizdinga kalba, gražūs aprašymai.

Kaina: ~27lt
Puslapiai: 200
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius

ketvirtadienis, vasario 10, 2011

Daphne du Maurier ● „Jamaikos“ smuklė

Oficiali anotacija:
Tai patraukli, romantiška nuotykių ir meilės kupina istorija, pasižyminti meistriškai supinta detektyvine intriga. Veiksmas vyksta "Jamaikos" smuklėje, nesvetingoje net dienos metą, o naktį atveriančioje duris piktadariams ir plėšikams.
Vieną dieną į smuklę atvyksta jauna mergina Meri Jelan, ieškanti prieglobsčio tetos namuose. Netrukus "Jamaikoje" pradeda dėtis sukrečiantys dalykai. Veiksmas kaitaliojasi žaibiškai, o atomazga visiškai netikėta... 





Knygą pasiėmiau visiškai atsitiktinai - tiesiog buvau girdėjusi, kad kitos šios rašytojos knygos yra puikios. Pradžia visiškai nekabino, tačiau „Puikybės ir prietarų“ išugdyta kantrybė neleido jos iš karto mesti. Vos Meri atvykus į „Jamaikos“ smuklę viskas apsivertė žaibiškai, atsirado intriga, skaitėsi greitai ir lengvai. Kvailutė teta, kaip paaiškėja vėliau visai ne kvaila, tiesiog tėra  be galo įbauginta savo alkoholiko vyro; o žmonės smuklę pralenkia iš tolo žinodami, arba bent jau numanydami, kad joje vyksta šis tas negero. Rašytoja labai puikiai sužaidžia veikėjais - visą romaną maniau, kad dėdės brolis yra blogas, kad susimokęs ir priklauso visai kontrabandininkų šutvei, tačiau pabaiga vėl viską apvertė. Lygiai taip pat ir su pastoriumi Deiviu, kuris iš pat pradžių man labai patiko: albinosas, jaunas, malonaus balso ir padedantis Meri kiekvieną kartą vos tik jai prireikia pagalbos. Taip pat negaliu nepaminėti ir pačios Meri drąsos, užsispyrimo ir šiokio tokio naivumo, kuris kartą jai pakiaulins... Romano pabaiga vėl sumaišo visas kortas, tačiau manęs abejingos nepaliko, nes knygą tikrai rekomenduoju ir artimiausiu metu bandysiu ieškoti kitų šios autorės romanų.

Kaina: ~17lt
Puslapiai: 320
Leidykla: Žaltvykslė
Išleista: 2007 m., Vilnius

pirmadienis, vasario 07, 2011

Tim Guénard ● Stipriau už neapykantą

Oficiali anotacija:
Sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs, kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.








Tikėjausi, kad šokiruos, sukrės ar panašiai, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Mažas vaikas, girtuoklis tėvas. Standartinė istorija, kokių realybėje yra be galo daug. Labai nepatiko rašymo stilius, vis kliuvo klaidos ir patys bandymai viską parašyti meniškiau. Aš tikrai suprantu, jog knyga yra atsiminimų kratinys, kad rašyta jau suaugusio žmogaus, tačiau man nesusiriša galai, jei 5 metų vaikas gali mąstyti apie Eifelio bokšto konstrukcijas. Suvokiu, kad suaugęs gali, bet ne 5 metų vaikas... tiesą sakant, susigraudinau poroje romano vietų: Timui atsiradus ūkininko namuose, kur jis pagaliau pasijuto mylimas; jam atsiradus pas tą teisėją, ypač po visų pažeminimų ir akimirkų, kai jo niekas nesiklausė. Kas keisčiausia, pabaiga tokio poveikio neturėjo, nes bent jau man asmeniškai buvo per daug Dievo, religijos ir meilės... bet čia jau, matyt, mano šaltumo ir emocijų nelankstumo efektas.  Visada žinojau, kad blogų žmonių yra. Kad mokytojai gali būti ne tik pakantūs ir užsidegę bei mylintys savo darbą. Visada žinojau, kad visi esame tokie be galo skirtingi. Bet niekada nežinojau ir nesupratau, kaip galima atleisti tėvui, kuris su tavimi šitaip elgėsi. Suvokiu - tėvas, kraujas, ryšys, šeima, vien tas stereotipinis variantas, kur tėvus reikia bet kokiu atveju gerbti, tačiau vis tiek nesuvokiu, kaip galima atleisti tokiam gyvuliui. Papiktino pabaiga. Ir sugadino visą knygą. Pasidariau šalta ir nemėgstanti laimingų pabaigų, o šita jau buvo tiesiog šlykščiai per saldi. Žinoma, džiaugiuosi už Timą, nes žinant, kiek jam teko iškęsti,  duočiau medalį už tai, kad nepasidavė. Rekomenduoju.

Kaina: ~20lt
Puslapiai: 278
Leidykla: Katalikų pasaulio leidiniai
Išleista: 2007 m., Vilnius

šeštadienis, vasario 05, 2011

Kai nesimiega

Visai nebesiskaito, nes mintys klaidžioja akivaizdžiai ne tais keliais, kuriais turėtų. Savaitgaliais bandau atsišokt, pasibūt su draugais ir išsimiegot, kas yra nesuderinama. Net iš šiandien: parėjau namo apie pusę 4 ryto, nuėjau dar po keturių valandų... žinau, kad negerai, bet nieko negaliu padaryti. O priedo ir nuotaikos visai nėra. Tikrai visą kaltę tuoj versti pradėsiu artėjančiam pavasariui. Bus paprasčiau.
Na ir įmetu nuotrauką auskarėlių, kuriuos ir sukurpiau vakar naktį, kai nesimiegojo.


Jaspis, pasidabruotos detalės, sidabro kabliukai ir daaaaaug meilės. Auskarų ilgis skiriasi.