Oficiali anotacija:
Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.
„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.
Skaičiau kitų atsiliepimus, neva ši autorė rašo pagal tą patį šabloną. Argumentuoti nemoku, tai labai neprieštarausiu, tačiau su ta nuomone nesutinku. Žinoma, čia tik antroji šios autorės skaityta knyga. Vos pradėjus skaityti, iš karto pradėjau nekęsti tėvų. Juk kokie tėvai gali dėl vieno vaiko aukoti kito vaiko sveikatą, gyvybę, vaikystę? Arba tas faktas, kad šeima pasidalina į dvi stovyklas: tėvas palaiko tą, kuri yra skriaudžiama, o motina bando nagais ir dantimis išgelbėti vėžiu sergančią dukterį. Ir negalima pamiršti namų gyventojo, kuris yra nepastebimas - sūnaus, kuris iš to dėmesio troškimo padeginėja pastatus mieste, vartoja narkotikus ir ritasi visaip kaip tik įmanoma žemyn. Ironiška, tačiau tėvas, būdamas gaisrininku, o sūnus tuo kenkėju, vis tiek yra panašios nuomonės apie visas donorystes. Skaitant romaną susidaro įspūdis, jog mamai vienintelei rūpi išgelbėti Keit, kuriai pasak visų, šansų nebėra. Patinka man Picoult knygos, labai patinka. Žavi jos gebėjimas įtikinti skaitytoją, užburia visų kortų sumaišymas, kad iki paskutinio puslapio negali suprasti, kas teisus, o kas ne... na ir tai, kad sukuriama tokia atomazga, kokios tikrai nesitikėjau. Ir manau labai neteisinga šiuo atveju. Bet akivaizdu - mirtis nesirenka. Rekomenduoju.
Viena žinomiausių Amerikos rašytojų – Jodi Picoult – kritikų ir skaitytojų labiausiai vertinama už sugebėjimą atskleisti žmonių jausmus.„Mano sesers globėjas“ – istorija apie šeimą, blaškomą prieštaringų poreikių, apie aistringą meilę, triumfuojančią prieš žmogiškąjį silpnumą.
Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Klausyti savo širdies balso ar kitų patarimų?
Romane kontroversiško realaus gyvenimo problemas Jodi Picoult gvildena išmintingai, taktiškai ir jautriai.
Skaičiau kitų atsiliepimus, neva ši autorė rašo pagal tą patį šabloną. Argumentuoti nemoku, tai labai neprieštarausiu, tačiau su ta nuomone nesutinku. Žinoma, čia tik antroji šios autorės skaityta knyga. Vos pradėjus skaityti, iš karto pradėjau nekęsti tėvų. Juk kokie tėvai gali dėl vieno vaiko aukoti kito vaiko sveikatą, gyvybę, vaikystę? Arba tas faktas, kad šeima pasidalina į dvi stovyklas: tėvas palaiko tą, kuri yra skriaudžiama, o motina bando nagais ir dantimis išgelbėti vėžiu sergančią dukterį. Ir negalima pamiršti namų gyventojo, kuris yra nepastebimas - sūnaus, kuris iš to dėmesio troškimo padeginėja pastatus mieste, vartoja narkotikus ir ritasi visaip kaip tik įmanoma žemyn. Ironiška, tačiau tėvas, būdamas gaisrininku, o sūnus tuo kenkėju, vis tiek yra panašios nuomonės apie visas donorystes. Skaitant romaną susidaro įspūdis, jog mamai vienintelei rūpi išgelbėti Keit, kuriai pasak visų, šansų nebėra. Patinka man Picoult knygos, labai patinka. Žavi jos gebėjimas įtikinti skaitytoją, užburia visų kortų sumaišymas, kad iki paskutinio puslapio negali suprasti, kas teisus, o kas ne... na ir tai, kad sukuriama tokia atomazga, kokios tikrai nesitikėjau. Ir manau labai neteisinga šiuo atveju. Bet akivaizdu - mirtis nesirenka. Rekomenduoju.
Kaina: ~40lt
Puslapiai: 408
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius