Tim Guénard ● Stipriau už neapykantą

Oficiali anotacija:

Sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs, kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.

Tikėjausi, kad šokiruos, sukrės ar panašiai, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Mažas vaikas, girtuoklis tėvas. Standartinė istorija, kokių realybėje yra be galo daug. Labai nepatiko rašymo stilius, vis kliuvo klaidos ir patys bandymai viską parašyti meniškiau. Aš tikrai suprantu, jog knyga yra atsiminimų kratinys, kad rašyta jau suaugusio žmogaus, tačiau man nesusiriša galai, jei 5 metų vaikas gali mąstyti apie Eifelio bokšto konstrukcijas. Suvokiu, kad suaugęs gali, bet ne 5 metų vaikas... tiesą sakant, susigraudinau poroje romano vietų: Timui atsiradus ūkininko namuose, kur jis pagaliau pasijuto mylimas; jam atsiradus pas tą teisėją, ypač po visų pažeminimų ir akimirkų, kai jo niekas nesiklausė. Kas keisčiausia, pabaiga tokio poveikio neturėjo, nes bent jau man asmeniškai buvo per daug Dievo, religijos ir meilės... bet čia jau, matyt, mano šaltumo ir emocijų nelankstumo efektas.  Visada žinojau, kad blogų žmonių yra. Kad mokytojai gali būti ne tik pakantūs ir užsidegę bei mylintys savo darbą. Visada žinojau, kad visi esame tokie be galo skirtingi. Bet niekada nežinojau ir nesupratau, kaip galima atleisti tėvui, kuris su tavimi šitaip elgėsi. Suvokiu - tėvas, kraujas, ryšys, šeima, vien tas stereotipinis variantas, kur tėvus reikia bet kokiu atveju gerbti, tačiau vis tiek nesuvokiu, kaip galima atleisti tokiam gyvuliui. Papiktino pabaiga. Ir sugadino visą knygą. Pasidariau šalta ir nemėgstanti laimingų pabaigų, o šita jau buvo tiesiog šlykščiai per saldi. Žinoma, džiaugiuosi už Timą, nes žinant, kiek jam teko iškęsti,  duočiau medalį už tai, kad nepasidavė. Rekomenduoju.

Kaina: ~20lt

Puslapiai: 278
Leidykla: Katalikų pasaulio leidiniai
Išleista: 2007 m., Vilnius