sekmadienis, kovo 27, 2011

Ne tik girdėti, bet ir klausytis

Kažkodėl pati stebiuosi žmonėmis, kurie nesiklauso, nors prieš kelis metus buvo ta pati situacija su manimi, kai man rėkė, kad darau blogai, o aš buvau įsitikinusi savo teisumu ir nieku gyvu nenorėjau patikėti. Tuo metu buvo sunku, negalėjau prisipažinti, kad laikui bėgant pradedu tikėti kitų žodžiais, kad pradedu galvoti kaip ką keisti ar panašiai. 

O dabar mano gyvenime yra žmogus, kuriam šį sykį jau aš sakau, kad jaustų ribas, kad nesielgtų vienaip ar kitaip. Ir kol kas niekas neveikia, nes yra įjungtas „man niekas nerūpi“ rėžimas. Kartais pati pagalvoju - gal ne mano reikalas? O kartais suvokiu, kad tikrai turiu įsikišti, nes su tuo žmogumi būnu, ir jei kiti žmonės apie jį mano, kad jis trenktas ar panašiai, tai kodėl negali atsirasti jiems priežastis taip manyti ir apie mane?

Daug ką darome iš savanaudiškų paskatų, tačiau šįkart manau, kad tas žmogus gal kada nors man padėkos, kad tas pastabas duodu aš, o ne kokie svetimi žmonės.

Beje, tada tos žmonių pastabos mane labai pakeitė. Dabar darosi graudu, apie tai pagalvojus, tačiau vėl gi, kažkam, matyt, buvo labai blogai, dėl tam tikrų mano elgesio peripetijų. Dabar niekam nebeleidžiu savęs keisti, nes 90% atvejų jaučiu ribas ir nedarau nesąmonių... na o likę procentai parodo, jog ir aš kartais galiu per daug atsipalaiduoti ir padaryti kažką tokio, ko niekas nesitiki. 

ketvirtadienis, kovo 17, 2011

Zuikis

Pasivaidenu su mažu pasipaišaliojimu.

Ruošiu portfolio ir jis mane jau žudo. Skaitymui laiko nėra, apie kitokius malonumus nėra nė laiko pagalvoti... ech, vis save guodžiu, kad dar savaitėlę, dar kitą, bet taip jau užsitęsė nuo pačių Kalėdų... bet aš galiu. Išgyvensiu.

pirmadienis, kovo 07, 2011

Giedra Radvilavičiūtė ● Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Oficiali anotacija:
„Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras, „suvartojantis“ viską, kas tik pakliūva rašytojo akiratin: skaitomos knygos citata, matytas filmas, politinė aktualija, draugės plaukų spalva ar katino veislė, pastebėjimas ar jausena. Radvilavičiūtė demonstruoja, jog jos esė – labai išmoningai ir kietai suveržta struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė, jungtis, perėjimas, čia niekada nebūna nieko atsitiktinio, nieko šiaip sau, o kartu kyla įspūdis, tarsi pasakojimas rutuliotųsi prieš skaitytojo akis – spontaniškai. Tai konstrukto (šį žodį autorė labai mėgsta) ir intuicijos dermės, tikros meistrystės požymis.“
Danutė Kalinauskaitė 


Patiko tikrai, tik mažiau nei Parulskis. Bet čia matyt, nuo nuotaikos priklauso. 
Kaip pastaruoju metu elgiuosi, ką kalbu, ką mąstau, tai, matyt, tokios ir literatūros norisi... Radau labai gražių, jaukių vietų, taip pat buvo daug pastraipų, kad krizenau ir negalėjau sustoti. Ir kad ir kaip būtų, ir kad ir kas sakytų, jog ten atskirų esė rinkinys, nesutiksiu, nes kažkoks eiliškumas, ale siužetas lyg ir buvo. Šiaip patiko ir tikrai rekomenduoju. Gerėja mano nuomonė apie lietuvių rašytojus.

Kaina: ~27lt
Puslapiai: 228
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2010 m., Vilnius

trečiadienis, kovo 02, 2011

Sigitas Parulskis ● Doriforė

Oficiali anotacija:
Doriforas („Ietininkas”) – viena garsiausių senovės Graikijos skulptoriaus Polikleito skulptūrų, geriausia marmurinė jos kopija saugoma Neapolio muziejuje. Romane ši skulptūra atgyja virtusi moterimi, jos kūno bronza akina ir traukia, o ietį metančiosios judesiai pilni meilės ir mirties geismo.



Romanas labai greitai įtraukia nors praktiškai visame pirmame trečdalyje nevyksta joks veiksmas. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi, mintys įdomios, visapusiškos. Parulskis bent jau mane privertė krizenti balsu kai skaičiau apie darbą morge ir kaip draugai lažybų metu turėjo per 45 sekundes nurengti lavoną, per tiek pat aprengti. Arba labai įdomus pasimatymas, kai atsiduri už įstatymo ribų, nes netyčia numuši policininką nuo žirgo. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti tam tikromis situacijomis... ir nors viskas pateikta su tokia cinizmo kauke, tačiau tuo pačiu, taip teisinga, kad net baisu darosi. Patiko autoriaus požiūris į tikėjimą, Dievą... Nežinau kodėl, bet beveik neskaitau lietuvių rašytojų kūrybos. Tiesiog. Erzina mane lietuviški vardai, vietos, o šiame romane visko buvo tiek, kiek reikėjo. Nepersistengiant paminimi kiti rašytojai, vietos, istoriniai faktai... kas keisčiausia, romanas iki vidurio skaitėsi be galo greitai, įdomiai, intriguojančiai, tačiau pabaiga mane nuvylė. Ten buvo gerokai mažiau ironijos, ciniško požiūrio į visą mūsų gyvenimą... visiškai ne to tikėjausi iš šio Parulskio romano, tačiau esu patenkinta ir tuo, ką gavau. Kad dar kažką šio autoriaus skaitysiu - neabejoju. Kad negreit, irgi, nes draugė dabar skaito jo romaną „Trys sekundės dangaus“, ir kiek kalbėjom, tai stilistika, temos ir veikėjai gana panašūs, o aš nenoriu persisotinti. Šiaip romaną tikrai drąsiai rekomenduoju.

Kaina: ~19lt
Puslapiai: 259
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2004 m., Vilnius