pirmadienis, gegužės 30, 2011

Jodi Picoult ● Trapumas

Oficiali anotacija:
Šešiametė Šarlotės ir Šono O'Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga, dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų septynis - dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyksta - stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O'Kyfams apie galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti akušerę ginekologę - kartu ir Šarlotės geriausią draugę - kalta dėl to, kad nenustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo, kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save...
Ar pavyks šiai šeimai įveikti išbandymus?


Skaitydama pirmus knygos puslapius vos sulaikiau ašaras. Nesuprantu kodėl, bet vis gi esu labai jautri kitų nelaimėms, kad ir išgalvotoms. Žinau viena -  skaitant tokias knygas galime labiau suprasti savo tėvus... kai mamos liepia(-davo) dažnai valgyti sriubą (Kad skrandukas nestreikuotų...), kai mums būnant mažiems neleidžia kažkur aukštai lipti ar greit bėgti žiemą, kad nepaslystumėm. Ir taip elgiasi su mumis, sveikais žmonėmis. Kad ir kaip būtų neįtikėtina, tačiau vėliau tarsi suveikia autopilotas - patys  taip elgiamės su savo jaunesniais broliukais arba sesutėm, o vėliau ir vaikais. 
Mažylė Vilou nepaprastai protinga. Buvo labai įdomu paskaityti visokius neįtikėtinus faktus; netgi kilo pagunda kai kuriuos iš jų patikrinti enciklopedijose ar internete. Visame romane man buvo labai įdomi advokatės Marinos siužeto linija. Tarsi perkreiptas Vilou istorijos atspindys, kai tėvų nėra, jų ieškoma, o radus, nusiviliama... Labai įdomiai aprašytas visas teismo procesas. Beje, nusivyliau, kad čia nebuvo laimingos pabaigos draugystės atžvilgiu. Vis gi galėjo jos susitaikyti, galėjo viskas baigtis kitaip. Knygoje mane labai erzino visi receptai. Iš vienos pusės, gerai, kad jie buvo, vis gi susiję su Šarlote, tačiau vietomis atrodė visiškai beprasmiai. Ir, žinoma, pati pabaiga. Iš visų trijų mano skaitytų šios autorės knygų pasirodė pati teisingiausia. Galų gale, kiek gi galima?

Kaina: ~40lt
Puslapiai: 544
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2010 m., Vilnius

antradienis, gegužės 24, 2011

Again - new start

Negaliu patikėti, kad išvykstu po trijų savaičių. Naujas gyvenimas, seni draugai, kuriais aš pasitikiu... ko dar galėčiau norėti tokiu metu? Žinau, kad pasiilgsiu šeimos, miesto ir visų vietų, kurios man tiek daug reiškia ir kuriose aš praleidau visą savo vaikystę. Bet kuriuo atveju man viskas neatrodo labai sudėtingai. Be to, nesigailiu, kad praleisiu išleistuves, kas yra puiku, nes aš nesuprantu ir nemėgstu žmonių iš savo mokyklos. Tie dvylika metų, kuriuos aš ten praleidau geri nebuvo, nes aš nebuvau savimi.
Šiomis dienomis vis klausiu savęs ar man viskas bus gerai ir tuo pačiu sau iš karto atsakau, kad tikrai taip. Viskas turi būti gerai. Optimizmas skirtas kvailiams, o aš realistė. Žinau, kad kiekviena problema turi išeitį. Man tiesiog reikia kvėpuoti, nes pati puikiai suvokiu, kad pokyčiai tik į gera. Kitaip nė nebūtų verta ką nors keisti.


sekmadienis, gegužės 15, 2011

Speech(-less)

     Šiais laikais žmonės vis mažiau ir mažiau skaito knygas. Aš tikrai nesu iš tokių: kai tik atrandu laisvą minutę, mielai paskaitau arba bent jau pažiūriu kokį rimtą filmą. Dauguma tam randą pateisinimą, jog trūksta laiko, nors iš tiesų pusę dienos guli priešais televizoriaus ekraną ir apsimeta, kad tai gerokai prasmingiau nei gera knyga. bent jau aš pati visai neseniai atradau tarsi alternatyvą ilgiems romanams - esė žanrą. Juk labai dažnai pasitaiko, kai visų išgirtas romanas nepatinka ir neišpildo lūkesčių. Tiesiog, nesulaukiame ypatingos ir kabinančios pradžios, nebūna įtraukiančio istorijos vystymo ir nesulaukę nė atomazgos romaną numetame... 
     Skaitant esė pastebėjau, jog autoriai be galo skirtingi ir autentiški bei kiekvienas vis kažkuo išskirtinis ir įdomus. Vieni iš autorių teigia, jog vienatvė yra geriau nei meilė, kiti iš laidotuvių ar mirties sugeba padaryti šventę, dar kiti peikia Dievą ar religiją. Tokie pareiškimai ne tik, kad priverčia susimąstyti, bet ir prikausto dėmesį ir priverčia skaityti toliau, nes pasidaro įdomu, kad nutiks vienam ar kitam veikėjui, kad ir koks jis bebūtų fiktyvus. Nori nenori, pripažįsti, kad kai kurie dalykai, nors ir yra tiesa, tačiau jie yra nenoriai priimami mūsų pilkos visuomenės. O tokią tiesą juk kas nors turi pasakyti. Nors kur nors.
     Pavyzdžiui, Rimvydo Stankevičiaus esė rinkinys „Diktantai sielai“ man pasirodė be galo jaukus, tikras, išgyventas, išmąstytas... tiesiog trumpi, maži, smagūs ir artimi tekstai. Man labiausiai patikusios dvi esė: „Vilko žvilgsnis“, kurioje aprašomas žmogus, prašantis ugnies kito praeivio... o pabaigoje esė nupasakojamas jų žvilgsnis. Tiesiog jauku, įdomu, nupurto.; „Esu“ - kableliais atskiriami įvairūs veiksmai, žodžiai, kad nori nenori, bet susimąstai, ką esi daręs, o ko dar ne, ir tada suvoki, kad dar iš tikrųjų nė negyvenai...
     Labai skirtingai nūdienos visuomenės vertinamas Sigitas Parulskis manęs tikrai nesužavėjo kaip anksčiau minėtas autorius, bet man patiko tai, kad jo kūryboje gausu tiesos, sarkazmo, ironijos;, taip pat jis labai griežtai, tačiau teisingai kritikuoja visas šiandienines aktualijas, kad žmonėms yra svarbu, tačiau priimtina tik mažumoms.
     Ir paprastoji, tačiau ne ką prastesnė autorė Giedra Radvilavičiūtė, kurios esė gausu realių vietų, žmonių aprašymų. Skaitau, ir akyse iškyla jos aprašomi vaizdai, vietos, žmonės, gatvės. Tuo ir vilioja - santykiu su aplinka, labai šiltu, jaukiu, kasdieniu, tačiau į viską žvelgiant šiek tiek menišku, kritišku kampu. Taip pat, skaitant jos esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ iškilo tokia mintis, jog didžiąją dalį jos esė iš šio rinkinio būtų galima sujungti tarsi į romaną ar kitą didesnės apimties kūrinį. O gal nė nereikia, nes taip šie jaukūs tekstai prarastų bent pusę savo žavesio? 
     Taigi visiems žmonėms, kurie skaito, siūlyčiau nevengti ir šio žanro. O tiems, kurie bando pasiteisinti, jog nėra laiko, negaliu pasakyti nieko, tiesiog yra faktas, kad esė bent kartais paskaityti verta. Mane jie sužavėjo dėl tiesios, kurią ne visi išdrįsta pasakyti, dėl ironijos, sarkazmo, jaukumo, realybės ir santykio su ja... galbūt kitus skaitytojus eseistika sužavės dėl dar daugelio dalykų. Nenuvertinu, tikrai ne, ir tikrai skaitysiu daugiau.

pirmadienis, gegužės 02, 2011

Adelė

Mano pirmoji lėlė. Lipdžiau, minkiau, klijavau, siuvau, siuvinėjau... buvo be galo smagu ją kurti... jeigu dabar daryčiau kitą, daug ką daryčiau kitaip, nes užsikasiau ties rankyčių ir veido kūrimu... Bet rezultatu esu ganėtinai patenkinta.




sekmadienis, gegužės 01, 2011

Uola

Pagalvojus, niekas nesikeičia... per tiek metų, pagarba nedingsta, meilė nesilpnėja, noras apkabinti ar atnešti pirmųjų gėlių taip pat. Kartais labai smagu kartu ryte gulėti lovoje arba laukti, kol atneš blynų... tiesiog... visos mamos yra vertos pagarbos. Absoliučiai. Netgi tos, kurios savo vaikus palieka, nes, matyt, jaučia, kad jiems nuo to bus tik geriau... Taigi, šiandien už Mamas, Mamoms, Mamytėms :) Pabučiuojam, apkabinam ir pasakom, kad mylim!