pirmadienis, rugsėjo 26, 2011

Apie drebėjimus

tyliai mėginu prisidegti vis prigęstančią cigaretę...
negaliu, nes rankos dreba, o žiebtuvėlis sugedęs.
rankos dreba ne nuo šalčio. nuo šalčio jos nedreba niekada.
Tu praeini, stengiesi neprisiliesti, o jei netyčia prisilieti
vėl virpu
ir tie sapnai...
kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?
tik tak.
the Final Count-down.
4...
3...
2...
ne, ne, vieno nebus, nes vėl praeini neprisilietęs.
atimi paskutinę viltį, o rytoj... rytoj vėl tas pats - vėl egoistiškai tikiuosi, tikiuosi kažko, ko puikiai žinau, kad negausiu...
ech, nekenčiu viso šito...
ir vėl virpu.
4...
3...
2...
...

pirmadienis, rugsėjo 19, 2011

Jodi Picoult ● Paprasta tiesa


Oficiali anotacija:
Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikametė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina.
Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei.
Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų.
Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.


Mergina, kuri atrodo nekalta ir paprasta, sukelia įtarimus visam miesteliui, kai vieną rytą jos tėvų ūkyje aptinkamas kūdikio lavonas. Iš jos pusės atsiranda visapusiškas neigimas – ji nesilaukė, vaiko nepagimdė bei juo labiau jo nežudė. Netrukus į nusikaltimo vietą atvažiuoja Elė: nuo savo nuobodaus  gyvenimo mėginanti pabėgti advokatė, tolima Keitės, įtariamosios, giminaitė. Absoliučiai visi įkalčiai rodo, kad vaikas jos, o ji tą neigia. Kas vaiko tėvas, neaišku, nes vaikinas, su kuriuo ji paskutiniu metu draugavo, teigia, jog jie nė nesimylėjo. Viskas eina painyn ir painyn, o mazgas susiriša atvykus senai Elės meilei, kuris yra psichiatras ir ją pažįsta nuo koledžo laikų – beveik dvidešimt metų. Teismo proceso metu Elė tampa tarsi Keitės globėja ir auklė: mergina visur turi būti tik su ja. Visos miestelio gyventojų tradicijos yra be galo keistos, trukdančios Elei dirbti savo darbą, nes niekas name nesinaudoja elektra, telefonais, ką jau kalbėti apie kompiuterius.  Vėliau paaiškėja, jog šeimoje yra daug slepiamų dalykų, ypač nuo tėvo. Įdomiausia skaitant buvo tai, kaip visuomenė reaguoja į jų uždarą bendruomenę: jausmas, lyg visi žinotų, kad šie žmonės nenuskriaustų nė musės, tačiau kartu ir nori sensacijos, kraujo ir skandalų. Skaitant knygą akivaizdžiai matosi kaip visi mokosi vieni iš kitų, nes yra be galo skirtingi ir vertybių, ir buities plotmėse, kas leidžia tiek vieniems, tiek kitiems patirti naujus dalykus. Elė per daug prisiriša prie Keitės, kuri savo parodymus keitinėja kaip jai patinka ir galiausiai teisme nusprendžia prisipažinti nužudžiusi savo vaiką, kad tik jai būtų atleista... vaikiškas mąstymas galėtų ją įkišti į kalėjimą visam gyvenimui, o ji tiki Dievu todėl mano, kad jai bus atleista. Elės ilgamete patirtis ir mokėjimas išsisukti viską išgelbsti ir Keitė kalėjime neatsiduria. Tačiau esmė ne tame. Privertė susimąstyti apie tai, kaip mes neįvertinam to, ką duoda kiti, ir kaip patys nemokam duoti. Perskaičius kilo begalės klaustukų, o labiausiai man rūpintis klausimas ko gero liko: kiek daug motina gali padaryti dėl savo vaikų?

Kaina: 0,2£
Puslapiai: 305
Leidykla: Hodder and Stoughton
Išleista: 2004 m., London

Kazuo Ishiguro ● Neleisk man išeiti

Oficiali anotacija:
„Neleisk man išeiti“ – dar viena įstabi istorija apie meilę ir giliai slypinčias tiesas. Tai naujausias vieno žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanas – rafinuotas ir subtilus, kaip ir kiti jo kūriniai. Keitė, Rūta ir Tomis mokėsi Hailšeme – idiliškoje mokymo įstaigoje, įkurtoje toliau nuo žmonių akių Anglijos provincijoje. Ten vaikai buvo rūpestingai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi, o visų svarbiausia – jų sveikata. Bet kaip jie išvydo pasaulį ir kam gyveno? Tik praėjus daugeliui metų Keitė, jau sulaukusi trisdešimt vienerių, pagaliau neatsispiria prisiminimams ir prabyla. Palengva atsiskleidžia kvapą gniaužianti istorija. Keitė, Rūta ir Tomis turi galų gale pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kokia iš tikrųjų buvo jų „laiminga“ vaikystė ir kas jų laukia ateityje. „Neleisk man išeiti“ – nepaprastai jaudinantis romanas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio persmelktas mūsų gyvenimo trapumo pajautos.


Paskutiniu metu visiškai nesiskaitė, šią knygą kankinau beveik du mėnesius. Nežinau, kas tai lėmė labiausiai – laiko trūkumas, ar tai, kad skaičiau ją anglų kalba. Iš tikrųjų gailiuosi, kad prieš tai  sužinojau visą esmę ir kas bus toliau, taigi nebebuvo tokio efekto, kokį gaudavo kiti ją skaitantys. Iš pradžių istorija atrodo niekuo neypatinga – atskirta nuo pasaulio mokykla ir labai keisti jos prižiūrėtojai. Po to viskas pasikeičia kardinaliai, kai vis atsiranda užuominos apie vaikus, apie tikrą pasaulį ar kitus žmones. Galų gale, knygoje niekada neminimi vaikų tėvai, tačiau mokykla taip pat nevadinama vaikų namais. Iš aprašymo tikėjausi, kad bus daug meilės ir ,,seilėjimosi”, tačiau nieko panašaus nesulaukiau. Iš karto buvo aišku, kas ką myli, tačiau iki pačių paskutinių skyrių nesupratau, kodėl jie taip atitverti nuo vienas kito. Visą knygą labai žiauriai skambėjo tam tikri įvardijimai: galiojimo laikas, pasibaigė… tiesiog keista tokius dalykus skaityti apie žmones (?). Nesupratau, kodėl knygoje buvo aprašoma kelionė, kurioje mokiniai ieškojo savo originalų, nes vėliau apie tai tebuvo užsiminama kaip apie nelabai reikšmingą įvykį. Labai skaudūs visų veikėjų likimai, bet, man patinka istorijos ne su laiminga pabaiga, taigi nesiskundžiu. Visoje knygoje jaučiasi be galo didelis atstūmimas ir neigimas paprastiems žmonėms. Kaip ir minėjau, gailiuosi, jog prieš skaitydama viską jau žinojau, tačiau knyga tikrai patiko. Paprasta, viskas aiškiai išdėstyta, tačiau prikausto iki paskutinių puslapių.

Kaina: 0,2£
Puslapiai: 282
Leidykla: Faber and Faber
Išleista: 2006 m., Kent