Jodi Picoult ● Paprasta tiesa

Oficiali anotacija:

Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikametė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina.
Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei.
Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų.
Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.

Mergina, kuri atrodo nekalta ir paprasta, sukelia įtarimus visam miesteliui, kai vieną rytą jos tėvų ūkyje aptinkamas kūdikio lavonas. Iš jos pusės atsiranda visapusiškas neigimas – ji nesilaukė, vaiko nepagimdė bei juo labiau jo nežudė. Netrukus į nusikaltimo vietą atvažiuoja Elė: nuo savo nuobodaus  gyvenimo mėginanti pabėgti advokatė, tolima Keitės, įtariamosios, giminaitė. Absoliučiai visi įkalčiai rodo, kad vaikas jos, o ji tą neigia. Kas vaiko tėvas, neaišku, nes vaikinas, su kuriuo ji paskutiniu metu draugavo, teigia, jog jie nė nesimylėjo. Viskas eina painyn ir painyn, o mazgas susiriša atvykus senai Elės meilei, kuris yra psichiatras ir ją pažįsta nuo koledžo laikų – beveik dvidešimt metų. Teismo proceso metu Elė tampa tarsi Keitės globėja ir auklė: mergina visur turi būti tik su ja. Visos miestelio gyventojų tradicijos yra be galo keistos, trukdančios Elei dirbti savo darbą, nes niekas name nesinaudoja elektra, telefonais, ką jau kalbėti apie kompiuterius.  Vėliau paaiškėja, jog šeimoje yra daug slepiamų dalykų, ypač nuo tėvo. Įdomiausia skaitant buvo tai, kaip visuomenė reaguoja į jų uždarą bendruomenę: jausmas, lyg visi žinotų, kad šie žmonės nenuskriaustų nė musės, tačiau kartu ir nori sensacijos, kraujo ir skandalų. Skaitant knygą akivaizdžiai matosi kaip visi mokosi vieni iš kitų, nes yra be galo skirtingi ir vertybių, ir buities plotmėse, kas leidžia tiek vieniems, tiek kitiems patirti naujus dalykus. Elė per daug prisiriša prie Keitės, kuri savo parodymus keitinėja kaip jai patinka ir galiausiai teisme nusprendžia prisipažinti nužudžiusi savo vaiką, kad tik jai būtų atleista... vaikiškas mąstymas galėtų ją įkišti į kalėjimą visam gyvenimui, o ji tiki Dievu todėl mano, kad jai bus atleista. Elės ilgamete patirtis ir mokėjimas išsisukti viską išgelbsti ir Keitė kalėjime neatsiduria. Tačiau esmė ne tame. Privertė susimąstyti apie tai, kaip mes neįvertinam to, ką duoda kiti, ir kaip patys nemokam duoti. Perskaičius kilo begalės klaustukų, o labiausiai man rūpintis klausimas ko gero liko: kiek daug motina gali padaryti dėl savo vaikų?

Kaina: 0,2£

Puslapiai: 305
Leidykla: Hodder and Stoughton
Išleista: 2004 m., London