pirmadienis, spalio 31, 2011

Sparnuota

Šitas pakabukas mano namuose mėtėsi jau kelis mėnesius... niekaip neprisiruošdavau jo pabaigti, kol vakar naktį tiesiog prisėdau ir gimė šis vėrinys. Sparnai piešti mano pačios, viskas nulakuota ir suverta ir sulankstyta taip pat mano rankomis.


šeštadienis, spalio 29, 2011

Religijos galia arba Kaip plaunamos smegenys

Šiandien turėjau progą sudalyvauti vaikiškoje „Vilties festivalio“ versijoje „Dėlionė“. Na ir ką galiu pasakyti - baisu. Esu kažkiek tikinti, tėvai mane užaugino kaip krikščionę, esu krikštyta, ir pirmąją komuniją priėjau. Netgi išpažinties kažkada vaikščiodavau. Bet aš ne apie save. Esmė tame, jog apie šį renginį visiškai nesidomėjau. Tiesiog nebuvo kam nuvesti mano sūnėno, kuriam septyneri. Ant kvietimo rėkiančiom raidėm parašyta, jog tai neva „Pats didžiausias metų renginys vaikams“. 
Šeštadienio rytas, renginio vietoje minios žmonių, įeiti greitai nepavyksta - renginys, žinoma, nemokamas. Visur pilna klounų (taip, vaikams turėtų patikti...), visi vaikus kalbina, klausinėja. Įėjus į areną - didžioji dalis vietų užimtos. Na ir pradžia: linksmi vedėjai, klounai, linksmybės, gražus renginys. O, bet, tačiau. Viskas jame apie Dievą. Vaikams absoliučiai plaunamos smegenys, tėvai, kiek apsidairiau, sėdi abejingomis veido išraiškomis, tik, žinoma, bobulytės išsišiepusios. Na tos pačios davatkos.
Blogiausia renginio dalys(-ys) pasirodė tos, jog buvo dainuojančių. Dainavo gražiai, kai kurie tiesiog pasakiškai, tačiau vėl gi - visos dainos apie Dievą. Viena kita pasitaikė apie kokius voveriukus ar panašiai. Nepamenu, kada paskutinį kartą tiek kartų girdėjau minimą aukščiausiojo vardą, ir stebėjausi, kaip iš jo daromas farsas. Geriausia dalis buvo, kai renginio vedėjas paklausė „Ar patiko?“, visi surėkė „Neeee...“, vedėjas pasimetęs tenumykė  „Šaunu.“ ir apsimetė, jog visiems patiko.
Galų gale prasideda ir visų ilgai lauktas spektaklis, lygiai tokiu pačiu pavadinimu kaip ir renginys - Dėlionė. Kadangi pusantros valandos prisiklausiau to paties, buvau visiškai įsitikinusi, jog ir šis kūrinys bus ta pačia tema. Neklydau. Viskas surepetuota ir atlikta puikiai, įtraukiama ir publika, tačiau ji jau labai vangi. Vienu žodžiu, dėlionėje pavaizduotas Jėzus, kryžius, žmonės, gamta ir panašiai, spektaklio metu pasakojama kažkiek motyvų iš Biblijos. 
Pabaigoje vaikams pažadamos dovanėlės (kurios, beje, tikrai padorios ir neapsiriboja saldainiais).
Mano išvada ko gero būtų tokia, kad renginys buvo absoliutus smegenų plovimas, mano mažasis sūnėnas išėjo išsišiepęs iki ausų, sakė, jog patiko, vadinasi, veikia. O man asmeniškai atrodo, kad tikėjimas neturi būti peršamas, perduodamas tėvų ir kitaip bandomas įdiegti. Manau žmonės patys turėtų pasirinkti, suaugs, pradės domėtis istorija, kultūra, žinoma, mokykloje irgi kalba apie Bibliją ir panašius dalykus, taigi kai turės bendrą suvokimą, galės pasirinkti kuo tikėti ir kuo ne. Bet bandymai šitaip paveikti mažus vaikus man atrodo tiesiog apgailėtinai. 
Nenorėjau tokio neigiamo įrašo, ir dar tokia tema, tačiau šiandien man sukilo visos emocijos, taigi norėčiau bent jau pasidalinti savo nuomone su kitais; be to, labai įdomu ar bus su manimi sutinkančių.

trečiadienis, spalio 26, 2011

Apie Mūzas

Jos grįžo. Labai sėkmingai, nors keliavo su daug kliūčių ir persėdimų, o ir naktinio traukinio bilietus buvo pametusios...
Ir dar jos man leido padaryti tokias nuotraukas, kokiomis pati esu visai patenkinta. 



trečiadienis, spalio 19, 2011

Françoise Sagan ● Sveikas, liūdesy

Oficiali anotacija:
Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancūzų romanistė ir dramaturgė. Būdama 19 metų, F. Sagan sukėlė sensaciją, kai jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ žaibiškai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, santykis su turtingų žmonių gyvenimo nuobodžiu.



Ši knygutė, atvirai pasakius, manęs niekada neviliojo, mėtėsi namuose tarp didžiosios dalies knygų, kurių neketinau skaityti. Bet kaip sakoma - niekada nesakyk niekada. Jei būtų buvusi didesnės apimties, vargu ar būčiau ėmusi, o kai šiąnakt nesimiegojo, pradėjau skaityti, ir... užkabino. Visą pusdienį prasitampiau su romanu ir autobuso sustojimų ir puškavimo eigoje ją įveikiau. Istorija paprasta, niekuo neypatinga tiems laikams: nelabai senas našlys su beveik pilnamete dukra smagiai leidžia laiką, mėgaujasi moterų draugija, kol staiga į jo gyvenimą grįžta jo mirusios žmonos gera draugė ir jie nusprendžia susituokti. Dukrai Sesilei vos 17 metų, o naujoji mama jai pradeda nepatikti, nes, kaip gi kitaip, reguliuoja gyvenimą. Viskas romane apsiverčia bent kelis kartus. Sesilės meilė jaunam vaikinukui vėliau kardinaliai pasikeičia ir iš visko lieka tik aistra. Iš psichologinės pusės - istorija suregzta labai stipriai, labai įdomūs veikėjai. Iš meninės, būtų buvę labai smagu atrasti daugiau įvairių aprašymų, juk knyga apie Prancūziją! Patiko pabaiga, stiprus įspūdis. Ne dėl situacijos, o jausmo.

Kaina: net nenumanau, radau namuose :)
Puslapiai: 126
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2005 m., Vilnius

pirmadienis, spalio 17, 2011

Diane Setterfield ● Tryliktoji pasaka

Oficiali anotacija:
Vida Vinter – visiems žinoma romanų rašytoja, tačiau savo praeitį ji itin slepia. Prieš daugel metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Artėjant mirčiai moteris ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes.





Adelina ar Emelina? Visą romaną vis iškylantis klausimas ko gero taip ir lieka neatsakytas. Pasakojimas perkelia mus į mirštančios rašytojos Vidos Vinter namus, kuriuose ji Margaretai Lea pasakoja apie savo gyvenimą. Vida Vinter - traumuota tiek fiziškai, tiek psichologiškai, todėl prieš pat savo mirtį nusprendžia atskleisti visas savo paslaptis. Moters pasakojimas, tai kartų istorija apie Angelfildo dvarą ir jo gyventojus. Istorija prasideda dvynių - Adelinos ir Emelinos senelių gyvenimais, o vėliau priartėja ir prie jų pačių. Tada viskas pradeda atrodyti painiau ir painiau, nes gilinamasi į visokias smulkmenas. Nuo romano pradžios tvyro nejauki, slogi nuotaika, vis kalbama apie vaiduoklius... nepaisant to, viską atperka labai stiprūs ir gražūs aprašymai, motyvai, kurie nepaleidžia ir nepasotina iki pačios atomazgos. Be galo daug kartų knygoje minimos seserys Brontė ir jų kūryba. Knyga stebina ir stebina kas keliasdešimt puslapių... sužavi lyg iš niekur atsiradęs naujas personažas milžinas Aurelijus, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra labai glaudžia susietas su dvynėmis ir jų likimais. Viskas romane yra labai netikėta, tačiau kartu taip tikra, jog net gniaužia kvapą. nuostaba dėl veikėjų likimų ir charakterių auga sulig kiekvienu puslapiu; o aš vis mąstau: kaip galima taip besąlygiškai mylėti žmogų, kuriam pats nerūpi? Autorė tiesiog tobulai supina visus likimus, kad kažkuriuo metu skaitydama jau nebesusigaudžiau, tačiau po kurio laiko vėl viską sudėlioja į savas vietas ir nutapo ryškų Angelfildo šeimos istorijos paveikslą. Buvau labai pasiilgusi tokio ryškaus, spalvoto ir daugiasluoksnio romano.

Kaina: ~47lt (ėmiau iš bibliotekos...)
Puslapiai: 472
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

šeštadienis, spalio 08, 2011

Somaly Mam ● Prarastos nekaltybės kelias

Oficiali anotacija:
Kiekvieną dieną visame pasaulyje daugybė moterų ir vaikų parduodama į sekso vergiją. Somaly Mam buvo penkiolika, kai ją pardavė jos netikras senelis. Gūdžioje Kambodžos girioje gimusi mergaitė visą dešimtmetį buvo verčiama dirbti viešnamiuose, tarnaujančiuose galingam Pietryčių Azijos sekso verslui. Ji patyrė neapsakomą žiaurumą ir iškentė tokių baisybių, kad nepamirš jų visą gyvenimą. Tik sulaukusi dvidešimt kelerių, Somaly Mam įstengė ištrūkti. Nepajėgdama užmiršti nelaimėje paliktų mergaičių, ji pradėjo atkakliai ir narsiai kovoti su prekyba žmonėmis, gelbėti sekso verslo aukas – kai kurioms tebuvo penkeri ar šešeri metai. Ši moteris suteikė joms prieglobstį, reabilitaciją, gydymą ir meilę, prikelsiančią naujam gyvenimui. Iki skausmo tikroviška Somaly Mam istorija atskleidžia, kaip žmogus gali nusiristi į patį dugną, tačiau kartu šis atviras pasakojimas liudija, kad prievartai pasipriešinti įmanoma.


Keičiami vardai, nesugebėjimas pabėgti, jausmas, jog esi niekam nereikalinga... gyvenime nieko panašaus nejutau, todėl tikrai negaliu suprasti, ką jautė knygos autorė, kai ją pardavė į prostitucijos liūną. Tokios istorijos be galo įkvepia ir pradedi didžiuotis kai kuriais žmonėmis, kurie vaikšto šia žeme. Suprantu, kad autorė tiesiog norėjo pasidalinti patirtimi, papasakoti pasauliui koks jis yra žiaurus ir negailestingas, kiek mažų vaikų yra kankinama ir išnaudojama vardan skatiko, tačiau man labai trukdė rašymo stilius (arba vertėja pasitaikė labai nekokia)... pradžioje knygos viskas atrodė gerai - pasakojama apie mažą mergaitę, tačiau vėliau, Somaly augant stilius nekito. Dar galiu pasakyti, jog man labiau patiko pirmoje knygos pusė, nes ji man pasirodė realesnė ir įdomesnė, bei sukrėtė gerokai labiau nei dauguma mano skaitytų knygų. Aš suprantu, jog gyvenant tokio tipo šalyse negauni nieko, ką žmonės gauna kitur, tačiau tam tikrose knygos vietose viskas atrodė išpūsta. Pradžioje rašė, kaip ji eina su klientais į viešbučius, o vėliau, kad išsigąsta dušo ar panašiai. Taip pat labai pasibaisėjau vyrais ir kankinimo būdais. Apie vinis niekada nė pagalvojusi nebūčiau. Žiauri istorija su ganėtinai laiminga pabaiga, o Somaly tebetęsia savo gerus darbus, yra pelniusi įvairias premijas ir tikrai yra žinoma tarp moterų. Pasaulyje turėtų būti kuo daugiau žmonių, kurie po tokių dalykų nepalūžta, o po to dar sugeba gelbėti kitus. Rekomenduoju, nes labai įdomiai atskleidžiama Kambodžos kultūra.

Kaina: ~20lt
Puslapiai: 232
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2010 m., Vilnius