sekmadienis, lapkričio 27, 2011

Fuckin' Perfect

The girls with the prettiest smiles seem to tell the saddest stories...  

 

Vis apima labai nekoks jausmas, kad pradėjau gyventi nereikšmingą gyvenimą. Arba čia tik toks periodas, kai niekas nesidaro, nieko nesinori, su visais pykstuosi. Paprastai tokiomis akimirkomis pati sau tampu negraži, nepasitikinti savimi, tačiau dabar - nieko panašaus. Penktadieniais atsipalaiduoju kaip reikalas - prisišoku iki valiai, prisiflirtuoju (tai paskutiniu metu ypač sekasi, matyt, veikia mano neseniai nutrumpėję plaukai...), gerai sutariu su draugais. Su šeima irgi sutarčiau, bet, kaip sakoma, negalima visko norėt vienu kartu. O man, deja, visada taip ir būna: arba gerai sutariu su vienais, arba su kitais. 

Dabar dar vis susimąstau kodėl žmonės taip nevertina vienas kito? Sako vienus dalykus, o elgiasi visiškai atvirkščiai? Myliu - darau ką noriu? T.y. pasisavinu žmogų ir laikau jį savo nuosavybe? Šlykštu žiūrėti. Tiesiog apgailėtina. O baisiausia tai, kad „nuosavybė“ skundžiasi, tačiau leidžiasi pasisavinama. Gerai pagalvojus - sadomazochistai. Gal jiems taip geriau? Bet bent jau tenkintų savo poreikius ne viešumoje, kur turi kištis visi (yra priversti...). Negaliu pakęsti visokių savanaudžių egocentrikų ir tiek. Žinau žinau, aš cinikė. Tiesiog kuo toliau, tuo įdomiau gyventi.  

Labai liūdna, kad knygų recenzijas įkeliu vis rečiau ir rečiau, tiesiog dabar filmų, o ne knygų periodas. Man pačiai labiau patikdavo anas, tačiau nieko negaliu padaryti, tikrai niekas nesiskaito.



pirmadienis, lapkričio 07, 2011

Batukai batukai

Sveiki, mąsčiau mąsčiau ir sumąsčiau, kad gal kartais pasirodysiu ir su skudurynų lobiais :) Žinokit labai fainai prieš kelias dienas pasivaikščiojau, tai va kokius batukus vos nešiotus nuroviau.


Ir mokėjau juokingai, vos 7lt. Labai patogūs, lakstau jau antra diena ir nepavargstu.

Beje, jums nebūna taip, kad einat miestu, pamatot kokį žmogų, kuris atrodo, na, atsiprašant, visiškai be skonio. Mane tai dažniausiai suima juokas pamačius kokią peroksidu persidažiusią plaukus, pas kurią būtinai stirkso „D&G“ diržas su daug blizgučių ir būtinai matosi pilvas, nesvarbu, kad lauke arti 0 laipsnių. Kažkurią dieną sėdėjau stotelės ir prunkščiau. Pasijutau nesubrendus mažvaikė, tačiau iš kitos pusės gerai, pakelė nuotaiką iš pačio ryto. 
Arba treningiukai. Vilniuje jų ne tiek daug, bet nuvykus 20km toliau jie jau pradeda dygti kaip grybai, nors kokiam Kaune ar Klaipėdoje (tiesą sakant nepamenu kada ten ar ten buvau, mano kelionėse vyrauja užsienis...) manau kiekvienas pasijaustų lyg juostelių rojuje. Pasitaikė labai keistas savaitgalis, kai einu miestu ir visur matau keistenybes, tai pamaniau, reikia pasidalinti ir pasitikrinti ar man nesivaidena.

sekmadienis, lapkričio 06, 2011

William Somerset Maugham ● Dažytas vualis

Oficiali anotacija:
Moteris, ištekėjusi už mokslininko, Honkonge įsimyli žavų donžuaną. Vyras, sužinojęs apie žmonos meilės ryšį, primygtinai reikalauja, kad ji vyktų kartu su juo į choleros apimtą kolonijos sritį, ir šioje atšiaurioje atgailos kelionėje ji suvokia skirtumą tarp iliuzijų ir realybės.





Knygos anotacijai vis gi nepritarčiau, nes jokio skirtumo nesuvokia. Arba bent jau veiksmais to neparodo. Maža plona knygutė, bet vėl gi, ne kiekis ar apimtis parodo kokybę. Pradžioje bent jau manęs neįtikinanti istorija virsta vis didesne muilo opera, ypač tada, kai apie meilužių „meilę“ sužino vyras ir viskas apsiverčia - meilės nebėra, o vargšę Kitę vyras priverčia su juo vykti į Mei-tan-fu, tuo metu choleros epidemijos epicentrą. Ko gero pats ryškiausias romano veikėjas Vadingtonas tikrai įneša kažkokio šarmo ir žiubsnelį druskos visa istorijai: užimantis aukštas pareigas žmogus, be galo mėgsta viskį, o vėliau paaiškėja, jog gyvena susimetęs su viena mandžiūrų kilmės moterimi. Kitei atvykus į choleros siaubiamą provinciją ji visko mirtinai bijosi, niekur neina, tačiau vėliau nusprendžia, jog jai niekas neberūpi ir įsiprašo savanore vienuolyne, kurio vienuolės gydo užkrėstuosius, prižiūri našlaičius ir visaip kitaip bando pagelbėti visuomenei. Nežinau kodėl, bet visą knygą pagrindinė veikėja man atrodė labai naivi ir kvaila: patikėjo meilužio šnekomis, o vėliau paaiškėja, jog jam gerokai svarbesnė žmona... vėliau ji šiek tiek reabilituojasi mano akyse, o po to vėl smunka. Bet jei ilgiau pagalvočiau, manau, kad ir pati panašiai elgčiausi. Labai gražūs knygos aprašymai neleidžia atitrūkti nuo istorijos; veikėjai sudomina, o istorijos vingiai skatina spėlioti, ir po to nuvilia, nes bent jau aš tikėjausi visiškai kitokios pabaigos. 

Kaina: seno leidimo galite rasti už kelis litus :)
Puslapiai: 216
Leidykla: SATA
Išleista: 1994 m., Vilnius