penktadienis, gruodžio 28, 2012

Erin Morgenstern ● Naktinis cirkas

Oficiali anotacija:
Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų. Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį. Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles stiklines dėžes...
Šių stebuklų autoriai – du jauni iliuzionistai, Selija ir Markas, ir šis cirkas jiems – tik arena, kurioje grumiasi jųdviejų vaizduotė ir galia. Nuo vaikystės tik tokiam gyvenimui, tik tokiai dvikovai juos ruošė paslaptingi mokytojai, žaidž iantys neperprantamą, jiems vieniems žinomą žaidimą. Ir Selija su Marku net nenumano, kokią šio žaidimo pabaigą jų mokytojai yra jiems sugalvoję...
Selijos ir Marko dvikova nuožmi. Ir visgi nutinka tai, ko niekas nelaukė – jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Neapdairiai, beprotiškai, stebuklingai – nuo jų meilės įsižiebia žiburiai, o kambarys įkaista, kai jų rankos susiliečia.  
Bet ar jaunuolių meilės pakaks, kad būtų nutrauktas žiaurus žaidimas, nuo kurio priklauso ne tik jų pačių, bet ir visų cirke esančių – ir talentingų akrobatų, ir net cirko savininkų – likimai?


Graži, raiški kalba nuo pačių pirmų puslapių. Įtaigūs ir įdomūs veikėjai. Ko daugiau galima norėti iš populiaraus romano? Kiekviena knyga sužavi savaip: vienos jų savo siužetu, kitos veikėjais, trečios – detalėmis. Visada mėgau knygas apie magiją, o visi mane pažįstantys žino, jog Harį Poterį skaičiau dešmtis kartų… na o „Naktinis cirkas“ – kitokia, užburianti, ypač tas besimėtantis siužetas verčia skleisti puslapius taip greitai, jog nė nepajunti kaip pasieki kulminaciją. 
Ant romano viršelio ir puslapiuose visur grafiškai pavaizduoti laikodžiai, kurie, nepriėjus laikrodininko siužetinės linijos nieko nereiškia, o vėliau suvoki, kokie jie svarbūs visam kūriniui. Laikrodininko linija tokia subtili ir įdomi, jog negali neaikčioti iki pačios pabaigos… Paskutiniu metu istorijos bei filmai susiję su magija mane nuvilia, o šis romanas viską reabilitavo, ypač mano tikėjimą cirku. Nesu naivi, suvokiu, jog tokio cirko realybėje nebūna (o gal?), tačiau mano laki vaizduotė man kuo puikiausiai suteikė šansą pakeliauti po visas cirko palapines, susipažinti su dvyniais Keistučiu ir Meilute, tiek su svarbiausiais veikėjais – Marku ir Selija. 
Be visų  smulkesnių detalių buvo labia įdomu stebėti kitų veikėjų bandymus suvokti, kas sieja Marką su Selija – tik žaidimas ar šis tas daugiau… kadangi tradiciškai nebuvau skaičiusi romano anotacijos, nežinojau kuo jų santykiai pasibaigs, tačiau ir numanyti sunku nebuvo nuo pat pradžių… 
Nesinori daug atskleisti apie siužetą ar veikėjus, tačiau palapinėje su buteliukais pabūvoti norėčiau net aš… Stichijų priešpriešos, burtai, magija, meilė, skoniai ir kvapai, stiprūs ir įdomūs charakteriai… gal būčiau norėjusi šiek tiek tikslesnės atomazgos, ypač apie antraplanius veikėjus, tokius kaip Cukiko ar būrėją. 
Bet vėlgi, jei vertinti kaip populiarų romaną, patiko labai, nors abejoju, ar kada nors jis taptų klasika.

Kaina: knygyne apie 40lt, gavau dovanų :)
Puslapiai: 376
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2012 m., Vilnius

trečiadienis, gruodžio 12, 2012

2013 metų knygų iššūkis ir dovanos

Belaukiant švenčių feisbuke atradau, kad laimėjau knygą „Naktinis cirkas“ ir labai laukiu kol galėsiu į ją įsikabinti dantimis, nagais, ragais...

Labai liūdna, tačiau šių metų knygų iššūkio neįveikiau, tačiau bandysiu tą padaryti kitamet.

Tadaaaaammm....

 1. Harper Lee - Nežudyk strazdo giesmininko +
 2. Herbjorg Wassmo - Stiklinė pieno +
 3. Khaled Hosseini - Bėgantis paskui aitvarą +
 4. Ana Frank - Dienoraštis +
 5. Kristina Sabaliauskaitė - Silva Rerum +
 6. Jodi Picoult - Devyniolika minučių +
 7. Jurgis Kunčinas - Tūla +
 8. Irvine Welsh - Traukinių žymėjimas
 9. William Styron - Sofi pasirinkimas
10. Patrick Suskind - Kvepalai. Vieno žudiko istorija +
11. Markus Zusak - Knygų vagilė
12. Borisas Pasternakas - Daktaras Živaga

 Alternatyvios knygos:

 1. Ričardas Gavelis - Vilniaus pokeris
 2. Luke Rhinehart - Kauliukų žmogus

pirmadienis, gruodžio 03, 2012

O

Pastaraisiais keliais metais pati suvokiu, kad nebežinau ko noriu iš gyvenimo. Viskas pasikeitė iki tokio lygio, kad kurie dalykai, apie kuriuos rašiau ir galvojau seniau, atrodo tokie naivūs ir netikri.
Buvau tokia patenkinta mokslais. Bet... išėjau iš universiteto ir vėl dirbu. Dirbu kitur, daug atsakingesnį ir įvairiapusiškesnį darbą. Kolektyvas puikus, nesiskundžiu. Visiškai kiti poreikiai ir svajonės. Absoliučiai. Paskutiniu metu padariau daug dalykų, kurių dievagojausi niekada nedarysianti. Taip sakant, žmogus planuoja, Dievas juokiasi. 
Naktiniai pokalbiai, bučiniai visur ir visada, geros emocijos. Tas, kad tėvai pasiilgsta, nes nemato nei dienom, nei naktimis.
Rupestingumas, atsidavimas... viskas, ką maniau esant visai kitaip... naujos patirtys, geri jausmai.  Visi aplinkiniai pastebi, kaip pasikeičiau į gera. Iš raudonplaukės vėl tapau blondine. 
Aišku, neapsieinu ir be tam tikrų baimių, bet nieko, viskas praeis. Ypač sunku, nes žinau, kad viskas iš tiesų taip trapu... bet kol kas tiesiog saugumo jausmas ir rytai, kai atsibundi ne nuo žadintuvo, o nuo bučinio. 




ketvirtadienis, lapkričio 15, 2012

The Blogger TAG

Dėkui Lady, kad mane pritagino, teks atsakinėti į klausimus :)

Taisyklės:
1. Each person tagged must post 11 random facts about themselves. 
2. They must answer the 11 questions posted by the previous blogger. 
3. They must create 11 more questions to ask their tagged bloggers. 
4. They must tag 11 bloggers with less than 200 followers. 
5. The bloggers must be told. 
6. No tag backs.

Faktai apie mane:
1. Galiu labai ilgai, greitai ir be sustojimų kalbėti.
2. Turiu didelį norą dainuoti, bet vis neišdrįstu pradėti nueiti mokytis.
3. Daug skaitau. Jei neskaitau, tai žiūriu daug filmų.
4. Galiu pramiegoti kokias 20val. be atsibudimų ir to per daug nesureikšminti.
5. Kai žiūriu ar skaitau Harį Poterį, visada noriu atsidurti tame pasaulyje.
6. Skaudžiai kandžiojuosi.
7. Labai negaliu pakęsti žmonių, kurie susidaro išankstinę nuomonę. 
8. Nekenčiu majonezo. Jokiais pavidalais. Nebent mišrainė su juo, kitu atveju - vimdo.
9. Beveik negaminu maisto. Nors pats gaminimo procesas patinka, bet trūksta kažko, kas verstų mane po kelias valandas suktis prie puodų.
10. Neturiu ir nenoriu jokio smartphone'o, naudojuosi senutėle nokia ir labai ja džiaugiuosi.
11. Mano gyvenime buvo vieni metai, kai griūdavau įvairiausiose vietose ir kvailiausiomis pozomis. Čia buvo prakeiksmas po Naujųjų šventimo kai vidurnaktį begriūdama sudaužiau šampano butelį. 

Lady klausimai:
1. Kokioje pasaulio šalyje norėtumėte gyventi ir kodėl?
Lietuvoje. Pakeliavus suvokiau, kad nenorėčiau gyventi jokioje kitoje šalyje.
2. Paprastos meškos ar poliarinės meškos? Paaiškinkite savo pasirinkimą. 
Paprastos. Nes jų nereikia taip toli ieškoti.
3. Koks filmas labiausia šokiravo, privertė apsiverkti ir pradėti žiūrėti į gyvenimą kitomis akimis?
Skafandras ir drugelis.
4. Prasčiausia, kada nors gauta dovana.
Žvakė.
5. Koks vyrų tipas karštesnis: tamsiaakiai pietiečiai ar mėlynakiai šiauriečiai?
Šiaip antras, bet pati turiu pirmojo varianto versiją. :)
6. Ar išvaizda daro tiesioginę įtaką individo draugų skaičiui?
Seniau maniau, kad ne, bet dabar nebesu tokia naivi ir puikiai suvokiu žmonių susiskirstymą.
7. Kas geriau - jaukus, bet niekuo nepasižymintis vakaras namie su draugais, ar sėkmingas vakarėlis, padėjęs išaugti populiarumui ir gerbėjų skaičiui?
Renkuosi pirmą variantą. Kas sakė, kad toks pasisėdėjimas negali būti labai smagus?
8. Piratai ar nindzės? Prašom paargumentuoti atsakymą. 
Žinoma, kad piratai. Vien tik dėl Jack Sparrow. :)
9. Iš kokio miesto esate kilę ir kokią jo vietą rekomenduojate aplankyti?
Aš Vilniuje augusi ir gimusi. O aplankyti siūlyčiau mano kiemą ir pagulėti ant kieme esančio didelio balkono ir pasižiūrėti į žvaigždes.
10. Ar religingai sekate kokią internetinę svetainę, o jei taip, tai kokią?
Seku GinCherry blog'ą. Nereali moteris, visais atžvilgiais.
11. Vampyrai ar zombiai? Paargumentuokite. 
Vampyrai. Kas mane pažįsta, žino kaip kaip aš mėgstu Vampyrų dienoraščius.

Mano klausimai:
1. Jei galėtumėte pakeisti tris dalykus apie save, kokie jie būtų?
2. Ar yra koks nors daiktelis, smulkmena, kurį visada su savimi turite? Jei taip, kas tas daiktas?
3. Į kokią šalį labiausiai norėtum nukeliauti?
4. Kokio maisto nieku gyvu nevalgytum?
5. Kiek laiko turi praeiti, kad žmogų galėtum pavadinti draugu?
6. Kokia knyga/filmas yra padaręs didelę įtaką tavo gyvenimui?
7. Daina, kurios klausant verki?
8. Koks būna pats pirmas dalykas, kurį ryte padarai vos pramerkęs akis?
9. Kaip elgiatės, kai labai supykstate?
10. Ar yra kada nors tekę sutikti kokį nors žmogų, su kuriuo bendravote tik vieną kartą, bet jo vis dar nepamirštate ir vis apie jį pagalvojate? Koks tas žmogus?
11. Kas geriau: dviveidžiai melagiai, ar tie, kurie neprilaiko liežuvio ir tėškia viską, ką galvoja? Kodėl?

Mano TAG'ai.
 

trečiadienis, spalio 24, 2012

Azijietiškas vakaras

Tokie jau kartais vyksta kai bendrauji su žmonėmis iš Kambodžos, Tailando, Indijos... Skanu, įdomu, be abejonės - smagu :)


Ir tokie dalykai vyksta vis dažniau ir dažniau.

trečiadienis, spalio 17, 2012

Drums of India

Vakar teko pabūvoti labai įdomioje ir ritmingoje paskaitoje. Lietuvoje pirmą kartą lankėsi perkusininkas iš Indijos - Ghatam Suresh. Netgi jo vardas yra perdarytas dėl molinio indo - būgno pavadinimo, kuriuo jis groja ir kurio populiarumas pasaulyje labai mažėja. Įdedu nuotrauka su juo pačiu ir su ghatam (sanskrt.) būgnu.

Muzikantas buvo labai smagus, papasakojo apie kiekvieną būgną atskirai, kaip jis veikia, iš ko pagamintas, kaip skleidžia garsus. Po pažinties su instrumentais visi bandėm suploti tam tikrą ritmą ir šiek tiek dainuoti. Tie keli jo pragrojimai bent jau man buvo tokie meditaciniai ir egzotiški...

Kaip tik šiandien (17d.) jis koncertuos Tamstoje su dar viena labai talentinga moterimi, jei ką domina, nulėkit, nors ir įėjimas ne centus kainuoja,  bet iš to ką mačiau ir girdėjau paskaitoje, manau, kad eisiu ir pati, nes turėtų būti labai gražu.

pirmadienis, spalio 15, 2012

Seimo (cirko) rinkimai 2012

Valstybinis ažiotažas. Vakar be galo nustebau, kai pamačiau Seimo rinkimų rezultatus. Niekada per daug nesidomėjau politika, bet ODIEVEŠVENČIAUSIASIS ką Lietuva vėl padarė. Vietoje to, kad išsirinktų kažką naujo, gero, jauno ir su sveiku protu, išsirinkom agurkus, vėl tą vagiantį viską ką įmanoma (ar tik nebus kleptomanas netyčia, mūsų mylimasis Tėvynės sąjungos atstovas?) ir partijas, kurių nariai arba žada aukso kalnus, arba per viešus debatus svaidosi stiklinėmis. Kur mes ritamės?
Ėjau balsuoti vien iš pareigos. Išsirenkant mažiausią blogybę iš blogiausių balsavau specialiai už tuos, kurie žinojau, kad daug balsų nesurinks. Neprašoviau.
Be to, niekada negalvojau, kad būsiu tokia pasipiktinusi. Kai visas internetas mirgėjo su žmonių mintimis apie tai, kaip jie nerinks Darbo Partijos, kai visas jaunimas juokėsi iš jų pažadų minimaliai algai didinti ir staiga - beveik trečdalis balsavusių, pasirodo, yra ne tokie, kokiais dedasi. Visiems, matyt, labai smalsu, kaip gi jam tą atlyginimą pavyks padidinti. Matyt, pamatysim, kaip jis jį didins nebent sau. Patys išsirinkom, patys verksim. O labiausiai, ko gero, verks tie, kurie net nesugebėjo pajudinti užpakalio ir nueiti balsuoti.
Nustebino, kad šiai kadencijai tiek žvaigždūnų nebeišsirinko mūsų šaunioji tauta. Nors nė nežinau kas geriau, Valinskas ar koks nors kitas, jau beveik viena koja grabe esantis politikas.
Ką bepridursi - užkliuvo šarka už tvoros, ir vėl iš pradžios.


ketvirtadienis, spalio 04, 2012

Michail Bulgakov ● Meistras ir Margarita

Oficiali anotacija:
„Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė.


Jau porą metų norėjau perskaityti šį romaną, bet mokykla su visais privalomais nusikaltimais ir bausmėmis mane atbaidė nuo rusų klasikos. O be reikalo, nes su Dostojevskiu net nėra ko lyginti. Suvokiu, kad nuomonė yra labai subjektyvus dalykas, bet man asmeniškai dostojevskiškas realizmas ir smulkmeniškumas nepatinka. O Bulgakovas viską pateikia paprastai, aiškiai, žinoma, su be galo daug simbolių, tačiau tai skaityti netrukdo.
Visada mylėjau ir mylėsiu Harį Poterį ir jo istoriją, tačiau skaitant šį Bulgakovo kūrinį suvokiau, kiek daug detalių Rowling pasiskolino iš šio klasikos veikalo. Tiek skraidymas ant šluotų (kas yra tiesiog senas stereotipas apibūdinant raganas), skraidančios mašinos, keliavimas židiniais, kambarių plėtimas, šachmatai ir dar be galo daug sutapimų. Nepaisant to puikiai suvokiu, jog kalbant apie magiją kai kurie dalykai gali kartotis. Tiesiog skaitant jaučiau, kad kai kas jau yra kažkur girdėta ir matyta.
Romane veiksmas prasideda kai išprotėjusi kompanija atsigabeną į sovietinę Maskvą ir sumąsto paišdykauti, o pokštai užsibaigia ažiotažu, chaosu, mirtimis ir kitais nemalonumais, apie kuriuos skaityti buvo beprotiškai įdomu. Esu visiškai tikra, kad didžioji dalis žmonių, skaičiusių šį romaną nepaneigs, kad įsimylėjo Begemotą. Įdomiausia žiužetinė linija man pasirodė apie Poncijų Pilotą. Pati labai nustebau, kad pabaigusi romaną tai suvokiau, nes pradžioje tie intarpai netgi kažkiek nervino. Meistro ir Margaritos linija taip pat buvo įdomi, ypatingas pasirodė jų susipažinimo momentas. 
Kas įdomiausia, galėčiau knygą girti be perstojo, tačiau nė nežinau ką daugiau galėčiau pasakyti, nes mintys tik teigiamos, o knygą rekomenduoju visiems.

Kaina: gavau dovanų
Puslapiai: 400
Leidykla:Trigrama
Išleista: 2004m., Kaunas

trečiadienis, rugsėjo 26, 2012

Depresijai išvaryti

Prisimenu, kad būdama dar naivi paauglė skaičiau neilgą biografinį romaniuką apie Heleną Keller. Knygutė buvo labai mažos apimties ir labai greitai susiskaitė, tačiau tema ir visa istorija tokia šiurpi ir gąsdinanti, skaitant vis kildavo mintis „O kas jei man taip? Ar mano vaikams ateityje?“... Helena, kiek pamenu, mergaitė, kuri buvo akla ir kurčnebylė, išliko stipri, išmoko bendrauti, daug ko pasiekė.
Problemos šeimoje privertė į jos šeimą patekti Mokytoją iš didžiosios raidės, kuri ją išmokė atpažinti daiktus ir bendrauti. Knyga buvo tiesiog beprotiškas optimizmo užtaisas ir kažkodėl ją pamenu iki šiol. Tik, žinoma, šis įrašas turėjo būti ne visai apie Heleną Keller. 
Šiomis dienomis Vilniaus Universitete vyksta Indijos kino dienos, taigi teko apsilankyti viename seanse. Žiūrėjau filmą Black. Eidama nelabai žinojau ko tikėtis, tačiau prieš pradedant rodyti pasakė, kad pereitą kartą rodant šį filmą visiems prireikė daug servetėlių. Filme vaidina vien indai, filmas indiškas, tačiau be jokių šokių, dainų ar kokių kitų Bolivudui būdingų ypatumų. Tiesiog istorija apie kurčnebylę ir aklą mergaitę Michelle ir jos šeimą. Viskas jų šeimoje apsiverčia kai į namus tarsi naujo vėjo įnešamas atkeliauja Mokytojas. 
Mergaitė visą gyvenimą lepinama, jai viskas leidžiama, taigi vos tik atvykusio mokytojo metodai tėvui pasirodo nepiimtini ir šis jį bando išvaryti, tačiau Mokytojas lieka, nes neva dar nepadarė savo darbo iki galo. Viso siužeto nenoriu pasakoti, nes jei žiūrėsit jau žinodami kas ir kaip (o žiūrėti tikrai verta), prarasit pusę malonumo. Galiu pasakyti tik tiek - optimizmo užtaisas net giliausioj  rudeninėj depresijoj skendintiems. 
Nepamirškit pasiruošti servetėlių. 
Apie tai, kaip turint tikslą galima jo pasiekti bet kokiais būdais ir juodu darbu. Svarbiausia - noras.


sekmadienis, rugsėjo 23, 2012

Sofi Oksanen ● Stalino karvės

Oficiali anotacija:
„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje. Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys. Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas „Valymas“ (2010).


Kai prieš porą metų skaičiau „Valymą“, mane labai žavėjo rašymo stilius. Skaitant šį romaną buvo tas pats, tačiau tikėjausi šiek tiek daugiau. Prisiminus senelė-dukra-anūkė giminės linijas visai norėjosi kažko labiau panašaus „Ana, Hana ir Johana“, o čia viskas buvo labiausiai sukoncentruota į jauniausią kartą - bulimijos auką Aną, apie kurios gyvenimą nuo pačios vaikystės sukasi visas veiksmas. 
Knygos pirmoji pastraipa suklaidina, tačiau įtraukia ir nebepaleidžia - bent jau aš kai prisėsdavau, tai be 50psl. knygos nepadėdavau šalin niekaip. Ana, kaip ir minėjau, bulimijos, vėliau ir anoreksijos auka. Jos mintys aprašomos dažniausiai pirmuoju asmeniu, kas labai dažnai leidžia geriau įsijausti į tai, kaip ji negali išduoti savojo viešpaties - bulimijos. Ana valgo daugiau, daugiau nei kažkuris iš mūsų, tačiau ji viską išvemia. Dar kartais paminimi jos gyvenime atsiradę vyrai, kurie dingsta neaišku dėl ko, tačiau vėliau ir nebebūna labai minimi ar prisimenami. 
Tada, žinoma, Anos mama Kataryna. Problemų persisunkusi šeima, kurioje pati Kataryna bijo pripažinti, jog yra estė, o senelei Sofijai iš viso labai gėda dėl viso sovietmečio. Jos abi sistemingai auklėjant vaikus elgiasi panašiai - parenka kalbą, kuria vaikams derėtų kalbėti, draugus, su kuriais gali bendrauti... 
Skaitant romaną buvo tikrai be galo įdomu skaityti apie sovietmetį, nes ten buvo ir trėmimų į Sibirą, ir gyvenimo bunkeriuosi, ir aprašymų to, ką pamatyti akimis būtų sunku. Net nenumanau kodėl, tačiau Ana man pasirodė tokia sava, toks mano personažas. Ne, ne dėl bulimijos - aš valgymo sutrikimų neturiu, tačiau dėl visokio kitokio mąstymo apie apliniką.
Romanas stiprus, veikėjai įtaigūs. Tik jei dar neskaitėt „Valymo“, tai pradėkit nuo šito, nes mažiau nuvils. 

Kaina: gavau dovanų
Puslapiai: 448
Leidykla: Versus Aureus
Išleista: 2012m., Vilnius

trečiadienis, rugsėjo 19, 2012

Truputis kasdienybės

Kadangi mano kasdienybė gerokai skiriasi nuo daugumos pasaulio žmonių, manau atsiras tokių, kam bus įdomu pamatyti ką aš veikiu toje savo Azijos studijų programoje. :) Taip atrodo mano pirmieji bandymai rašyti hindi kalba. Na nelabai pirmieji, dviejų savaičių, bet pamenant tą faktą, kad lotyniškus rašmenis pradinėse mokėmės po 1-2 raides savaitei, tai čia jau laaabai aukštas pilotažas :) Kas pašifruot? :) Už klaidas kol kas neatsakau, nes esu emociškai, protiškai ir visaip kitaip nepakaltinama.



Grįžtu prie savo naujosios meilės ir labai naiviai tikiuosi, kad šiandien dar sugebėsiu paskaityti romaną...

antradienis, rugsėjo 18, 2012

Kai užsimanai meilės


Čia bandymas pabėgti nuo sanskrito ir hindi pasiruošimo testams. Bet lapas su raidynu ir kai kuriomis taisyklėmis jau kabo net tualete...

trečiadienis, rugsėjo 12, 2012

O, mano Indija!

Per pastarasias dvi savaites sužinojau be galo daug naujų dalykų. Žinoma, ne apie bet ką, o apie Indiją. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Indologija gali būti toks įdomus mokslas. Kol kas užsidegimo ir noro mokytis - rieškutėm semt ir semt, atrodo jog tas noras dingt nežada. Krūvis palyginus didžiulis, kai vien prie hindi kalbos užduočių prasėdi 7val. O, bet, tačiau, mažiau tampausi ir valkiojuosi pakampėm, atrandu laiko ir grožinei literatūrai paskaityti (iki kol nestudijavau, tam laiko neva labai trūko). Kol kas ganėtinai didžiuojuosi savimi ir tikiuosi, kad pavyks iškeliauti į Indiją ar bet kokią kitą šalį mokytis sanskrito ir hindi kalbų. Net Hesse knyga „Sidharta“ įgavo prasmę ir pagaliau supratau jos esmę. Ir namuose kvepia, nes vėl deginu smilkalus... ech...


antradienis, rugsėjo 11, 2012

Ken Kesey ● Skrydis virš gegutės lizdo

Oficiali anotacija:
1960-aisiais jam dvidešimt penkeri. Uždarbiaudamas K. Kizis tampa savanoriu klinikoje, kurioje vykdomi vyriausybės finansuojami psichotropinių preparatų tyrimai. Vėliau įsidarbina naktiniu sargu psichiatrijos skyriuje. Pats ima eksperimentuoti su haliucinogenais. Visa ši patirtis jį esmingai paveikia. Ima formuotis „Skrydžio virš gegutės lizdo” apmatai.
Knyga iš karto tampa vos ne šventu tekstu tuometiniam maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą ima burtis bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę Merry Pranksters (Linksmieji išdaigininkai), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai”.


Knygos atsiliepimai visur internete labai prieštaringi - arba labai patiko, arba skaitytojus nuvylė. Aš, ko gero, būsiu pirmoje grupėje, nes nors ir nesitikėjau, tačiau romanas tikrai labai patiko. Istorija sukasi beprotnamyje, kuris yra užspaustas panelės Rečid režimo ir niekas negali nė pirštelio pajudinti be jos leidimo. Na bent jau iki tol, kol į jų skyrių prievarta nėra atgabenamas smagusis Makmerfis. Kadangi jis tikrai nėra psichinis ligonis, tai ko netą pačią minutę bando daryti pertvarkas ir išvesti panelę Rečid iš kantrybės. Skaitant visą romaną labai žavėjo kiti ligoninės „įnamiai“ - vieni su tėvų nusmukdyta saviverte, kiti tiesiog atėję savo noru, tačiau pripumpuoti vaistų iki tokio lygio, jog to nė nesuvokia, „daržovės“ ir visi kiti pasmerktieji. Kietas riešutėlis - Makmerfis mane pakerėjo bene labiausiai, knyga privertė susimąstyti ne tik apie ligoninę ar panašius dalykus, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kur nuomonė, reklama, maistas ir kita yra parenkama kažko aukščiau, kas valdo, ir mums peršama. Labai patiko visų susivienijimas istorijos pabaigoje, taip ir įsivaizdavau, kaip smagu ten turėjo būti! Na o pabaiga pritrenkė, užmušė, suglumino ir gal net įbaugino, susimąstant apie mūsų šiuolaikinę visuomenę... jei kalbėti apie romaną - tikrai rekomenduoju.

Kaina: gavau iš leidyklos :)
Puslapiai: 391
Leidykla: Trigrama
Išleista: 2003m., Kaunas

trečiadienis, rugpjūčio 15, 2012

Milan Kundera ● Nepakeliama būties lengvybė

Oficiali anotacija:
Šis Milano Kunderos romanas - labiau negu - kiti yra apie meilę. Tomas ir Tereza. Ar tempti ant pečių praeities naštą, kaip daro Tereza, ar vietoje jos rinktis būties lengvybę kaip Tomas ir Sabina, jo draugė ir meilužė, kuri vienintelė supranta šį mėgstantį vilioti gydytoją? Jis tyrinėja moteris tarsi skalpeliu pjaustytų kokį medicinos tyrimo objektą. Nežinia, kuris kryptis lengviau pakeliama – paradoksų meistras Kundera siūlo į viską pažvelgti skirtingų veikėjų akimis. Netgi šuo Kareninas turi teisę į savo skyrių knygoje. Tačiau netrukus toks netikrumo persmelktas veikėjų judėjimas pasirodo esąs ir dialektinis svarstymas, svyruojantis tarp mąstymo ir poetinės beprotybės – ir naštą, ir lengvybę pasirinkti vienodai sunku...


Be proto keistas romanas su dar keistesniais veikėjais. Atrodo visi sau laimingai gyventų, būtų susituokę, ar tiesiog poros, bet ne, čia kaip ir realiame gyvenime visiems reikia būti vieni kitų meilužiais ir neturėti jokio saugumo jausmo ar tiesiog ramybės. Ir taip silpnos romano moterys save žlugdo dar labiau, kol prasideda nerviniai priepuoliai ar tiesiog paranoja. Labai daug kartų romane minimas kompozitorius Bethovenas, kuris, mano nuomone, įneša to didingumo ir būties svorio, kurio romane kartais taip trūko. Beje, buvo vienas dalykas, mane labai nervinęs viso romano metu. Istoriniai intarpai man nė kiek netrukdė, nes knyga yra apie konkrečius istorinius žmones (perskaitę ir šiek tiek pasidomėję okupacijos laikotarpiu, rasit), o bet tačiau labai trukdė autoriaus pasamprotavimai, kurie kartais būdavo netgi labai ne į temą. Išskyrus apie kičą. Tie keli skyriai sužavėjo, nors skaitant buvo kilę minčių, kad nesuvokiu apie ką skaitau. O tie man nepatikę skyreliai regis buvo skirti bukoms lietuvių kalbos mokytojoms, kad vaikams duotų kaip teksto suvokimo užduotis ir kad nusikankintų abi pusės: tiek mokytojos, tiek mokiniai. Ir kad buvo pilnai supratusių šią knygą, labai abejoju. Ir nė nežinau, rekomenduočiau ar ne. Man patiko, nes kitokia.

Kaina: 2lt blusturgyje
Puslapiai: 193
Leidykla: Amžius
Išleista: 1993m., Vilnius

sekmadienis, rugpjūčio 12, 2012

Long story short

Nusipirkau kelionę į kalnus ir kažkodėl pasakoju mamai, kad draugas ten prieš kelias savaites buvo. O matė jis, lenteles su kryželiais, na tokias, kurios prikalamos mirusiems kalnuose. Po to pagalvojau, kad jei aš būčiau mama ir man vaikas prieš kelionę parodytų tokius dalykus, ko gero nė nebeleisčiau. Nebežinau, kas su manimi negerai.

Šiaip gyvenime absoliučiai nieko naujo, dirbu, darbas patinka, bet žudo, nes gerklės niekaip neišsigydau... dabar telaukiu rugsėjo, studijų... dar nespėjau pasigirti čia? Į Indologiją Vilniaus Universitete patekau!


trečiadienis, liepos 25, 2012

Herta Müller ● Amo sūpuoklės

Oficiali anotacija:
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.



Seniai buvau skaičiusi tokią emociškai sunkią knygą. Pati nesu išgyvenusi nieko panašaus, tad nė nedrįsčiau bandyti sakyti, kad suprantu, kaip jautėsi tremtiniai, bet skaitant labai įsijaučiau. Pradžioje viskas naivu ir paprasta: jauną paauglį ištremia į Rusijos gilumą dirbti. Jaunuolis Leo nė nesitikėjo, kad viskas bus taip žiauru: utelės, Bado Angelas, nešvarumai, pastovus maisto stygius ir mirtys. Kas buvo įdomiausia skaitant, tai buvo tai, kaip visi su tuo susigyveno. Vos mirus kokiam „kolegai“ visi suskuba susirinkti jo turto ir nurengti lavoną, kol jis dar nesustingęs. Kiekvienas už save. Žodžio MES vienaskaita. Kitaip tokiomis sąlygomis nė negalėjo būti, o ir pati, manyčiau, būčiau elgusis panašiai. Kad tik išgyventi. 1 mostas lopeta = 1 gramas duonos. Be galo patiko visi aprašymai ir pati kalba, rašymo stilius. Neatsibodo pasikartojimai kas kelis skyrius, nepasirodė tuščios ir visos metaforos, kurių romane apstu. Tiesiog skaičiau ir mėgavausi tekstu, bet vėl gi, ne visada jo turiniu, nes šokiruojančių vietų, kuomet skrandis apsiverčia buvo ne viena ir ne dvi. Man labai dažnai būna, jog knygą skaitau iki vidurio su tokiu užsidegimu, o ties pabaiga, na likus 80-čiai puslapių, pasidaro arba nuobodu, arba jau atsibosta, tai šiuo atveju buvo beveik atvirkščiai. Pabaigą perskaičiau vienu atokvėpiu ir buvo labai įdomu. Be jokio didžiulio sprogimo, be kažkokio neįtaigaus happyend'o, bet įdomiai, stipriai, kaip ir visas romanas. Rekomenduoju, vien tam, kad minutei susimąstytumėm ir suvoktumėm, kaip gerai mes iš tiesų gyvenam. 
Laimėsperviršiolašelis.

Kaina: 10lt per išpardavimą
Puslapiai: 288
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2010 m., Vilnius

ketvirtadienis, liepos 19, 2012

Deja Vu

Jaučiuosi, lyg būčiau praradusi save. Gal naktyje, gal vyno butelio dunksėjime pakeliui iš krautuvės šalia namų. Gal netyčia vėl eilinį kartą pamirštu išjungti šviesą, išeidama iš virtuvės, o vėliau išsišiepusi lyg pikta liūtė aprėkiu namiškius. 
Nebepavyksta logiškai galvoti, prisiminimai ir nuoskaudos (lūkesčiai) spaudžia. Tik nežinau ką, ar protą, ar širdį, ar mintis... bet kuriuo atveju - techniškai neįmanoma. 
Noriu vieno, bijau pasakyti, ar ką daryti, gaunu visai ką kita, tai, kas netikėta, bet guodžia ir dėl ko vaikštau išsišiepusi laidotuvių dieną. 
Ir vis save raminu, kad viskas bus gerai, kad susigrąžinsiu save ir kad minčių nuotrupos vėl susidėlios į reikiamą planą ar žemėlapį. Svarbiausia - nepamiršti užgesinti šviesos. Tada viskas bus gerai.  
Sunku paleisti tai, ko net neturi. Arba turi, tiksliau sakant, laikaisi lyg skęstantis šiaudo, ir žinai, kad nepaleidus, gali būti dar blogiau. Tiesiog įtrauks lyg pelkė. Tada tikrai būčiau praradusi save, mane, saviems, visiems laikams... 
Užmigdama bandau skaičiuoti nuo šimto. Kadangi nebemoku užmigti greitai, tenka procesą kartoti kelissyk. Taip tik išsiblaškau dar labiau, ir tada suvokiu, kad kažko trūksta. Tik kol kas nežinau, savęs, tavęs, ar abiejų.



pirmadienis, liepos 02, 2012

Kaip mes Taline per balas šokinėjom

Šiaip nebuvau tikra ar noriu daryti nuoseklesnį savaitgalio kelionės į Taliną aprašymą, bet pagalvojau, kad vis tiek kam nors pasirodys įdomu. 
Iš Vilniaus išvažiavom penktadienio vakarą. Kelionė į priekį kaip visada nesvietiškai prailgo, o mes, protinguolės, ir kortas pamiršom, ir aišku beveik nepavyko užmigti... vienžo, nieko naujo. Maždaug 7val. ryt atsidūrėm Talino autobusų stotyje ir pasirinkome visus užsieniečius kraupinantį būdą iki reikiamos vietos nueiti pėsčiom. Pagal kilometrus gavosi apie 4, tai tikrai ne baisiai daug. Žemėlapių neturėjom, nes pamiršau atspausdinti, tai tiesiog vadovavomės stotelėse rastais. Va tokiais:


 Kažkur per valandą nukeliavom iki savo gatvės, kur mus nakčiai turėjo priimti vienas australas. Draugė iš pradžių į jį žiūrėjo skeptiškai, bet viskas praėjo geriau nei gerai. Na bet apie viską vėliau.
Nuotraukų  parsivežiau beveik 700, tai net nesiruošiu labai daug jų sukelti, nes daugiausia fotografavau architektūrą. Bevaikščiodamos radom labai smagų parkelį - botanikos sodelį.


 

Vėliau nusprendėm nusigauti iki St. Brigitta Convent Ruins. Senas Livonijos laikų palikimas, griuvėsiai puikiai išsilaikę. Įėjimas 2 eurai, vaikams per pusę mažiau. Lankstinukuose rašė, jog blogomis oro sąlygomis neįleidžia, tačiau mums lankantis lijo, tai įtariu ten buvo tarp eilučių paminėtos vėtros... Labai ką pasakoti nė neturiu, mėgaukitės nuotraukomis :)












Sekantis mūsų objektas buvo pora stotelių toliau esantis botanikos sodas. Su Tallinn Card įėjimas nieko nekainavo, kaip ir visur kur ėjom mes, šiaip įėjimas 3,5 euro suaugusiam.






Po botanikos sodo, visos trys gerokai permirkusios, tačiau sausom nuotaikom nusigabenom iki TV bokšto. Gėda prisipažinti, bet Vilniuje bokšte nesu buvusi, o čia teko pakilti :) Kadangi už lango buvo šiurpus oras, tai pro langus iš „lėkštės“ nieko nesimatė, tačiau pro skyles apačion... Man visai patiko ir tie keisti ekranai, kuriuose buvo įvairi informacija ar testai :) 




Vėl nusileidus radom ir vietą, kur buvo galima įrašyti žinių pranešimą, kurį vėliau gavau elektroniniu paštu. Nebūčiau aš, jei nebūčiau ėjus filmuotis :) Visai smagūs prisiminimai.

Po šitų objektų nusprendėm, kad būtų protinga išdžiūti ir išgerti po taurę vyno, taigi vėl grįžom pas savo australą ir šiek tiek atitirpom. Sekantis mūsų lankytinas objektas buvo Estonian Open Air museum. Dar su merginom labai norėjom į tunelius, bet tą savaitgalį mažai kas dirbo, taigi... kelios nuotraukos iš muziejaus po atviru dangumi:








Vakare, žinoma, nulėkėm atsipalaiduoti, tačiau kas vyko ten, jau nepasakosiu, taip sakant „What happened in Vegas, stays in Vegas...“.

Kitą dieną nusprendėm paskirti Senamiesčiui ir jo architektūrai, kuria svetur visada labai žaviuosi, nes viskas atrodo kitaip. Visai neplanuotai centre radom seniausią Estijoje vienuolyną, kuris mus be galo sužavėjo ir mes jį praminėm Hogvartsu.






Praėjom ir knygynėlį:


Vienas įsimintiniausių įvykių mums trims ko gero tapo sriubos valgymas miesto rotušėje. Tiesiog visai netikėtai dideliame pastate radome kavinukę, kur sriuba kainavo eurą, o kad gautum šaukštą, teko dainuoti.





Na ir žinoma tiesiog vaikščiojom mieste, fotografavau įvairias smulkmenas ir architektūros detales. Miestas tikrai labai patiko, dvasią turi, norėsiu grįžt dar :)






Negaliu nepaminėti, jog viskas atsiėjo labai pigiai, su bilietais teišleidau apie 300lt :) Verta ir dar kartą verta savaitgaliui kur nors ištrūkti!!!