antradienis, gegužės 29, 2012

Strangers

Šiaip dažniausiai čia nerašau nieko asmeniško; iš kitos pusės pažiūrėjus - visi įrašai kažkiek atspindi mane. Kartais gyvenime įvyksta tokių dalykų, jog norisi išrėkti visam pasauliui, arba tiesiog pamatai, išgyveni kažką, dėl ko norėtųsi patarimo iš svetimų žmonių. O dar būna ir taip, kad viską surašius palengvėja ir pačiai. Kažkada vaikystėje rašydavau tikrą popierinę dienoraščio versiją, bet tai tebūdavo vaikiški svaigalai apie berniukus, barnius su tėvais ar seseria. Dabar ne tik kad nesinori apie tokius dalykus per daug leisti sau įsigalvoti, bet ir kalbėti. 
Paskutiniu metu labai daug galvoju apie svetimus žmones, praeivius, apie tuos, kuriuos sutinki pusvalandžiui, valandai, mėnesiui ar kokiam kitam laikui, bet esi visiškai tikras, kad tai bus vienintelis kartas, nes nepasikeiti jokiais kontaktais (kažkuo primena filmus Before Sunrise ir Before Sunset, tik ten likimas šiek tiek kitaip viską sustygavo), arba tiesiog tam neturi galimybių. 
Pirmasis atvejis (gal ir ne pirmasis, tiesiog kiti nebuvo tokie reikšmingi) buvo kai man buvo 15 metų. Tuo metu atostogavau, buvo vasara, taigi kažkokiai šventei bevykstant parduotuvės buvo užsidariusios labai anksti. Viskas gavosi taip, jog tėvas vakare labai užsimanė alaus ir nuėjo į šalia namų esantį kabaką išgerti bokalo (nors niekada to nedaro). Po kažkiek laiko sugrįžo namo ir pareiškė, jog sutiko amerikiečius, su kuriais beveik nesusišneka (tėvas angliškai tikrai nemoka, bet kažkokia kūno kalba ar kažkas padėjo) ir kad man reikėtų eiti su juo. Pamenu, labai spardžiausi, nes buvo jau vėloka, tačiau nuėjau. Ten susipažinau su Walt ir Ginger - tėvu ir dukra. Jie buvo atvykę į Lietuvą savo kelionės po Europą metu, kai tėvas sugalvojo padaryti dovaną dukrai. Viskas susidėliojo taip, jog bare pasėdėjom porą valandų, aš su jais prašnekėjau, tėvas tik akimis klapt klapt, įsiterpt nespėja. Bet buvo labai įdomu. Kitą dieną juos pavedžiojau po Vilnių, maniau, kad man bus puiki anglų kalbos praktika, nieko iš jų už tai nė nenorėjau, nes buvo tiesiog malonūs žmonės. Aišku neatsilygint jie nesugebėjo; apsikeitėm kontaktais ir susitarėme, kad susirašysim. Visus metus palaikėm ryšius elektroniniu paštu ir kitą vasarą jie man pasiūlė pas juos atvažiuoti. Buvau vos 16 metų, kelionei pinigų neturėjau, nors jie ir sakė, kad man tereikia pasirūpinti bilietais, visa kita bus jų užduotis. Deja, bet tą vasarą ten nenuvažiavau. Ryšius vėl palaikėm ir kitą vasarą ta pati istorija, neva „tu tik atvažiuok“. Spėkit, ar nevažiavau? Prisitaupius buvau, kažkiek bijojau, tačiau tėvai sakė nepraleist tokio šanso ir lėkt. Ten praleidau ko gero tobuliausias 25 dienas savo gyvenime; tiek Texas'e, tiek Floridoje  buvo nuostabu. Kodėl apie tai rašau? Nes pagavo prisiminimai ir įspūdžiai sukilo iki pačių širdies gelmių. Pasiilgau tų vietų, žmonių... 
Kitas atvejis buvo kai gyvenau Manchester'yje. Gyvenom su lietuviais, tačiau su drauge labai norėjom išsikraustyti ir ieškojomės kito buto. Radom skelbimą internete, kur buvo kelios buto nuotraukos, vienoje iš jų buvo matyti gražus spalvotas kilimas. Aišku savininkui pasiskambinau ir susitarėm butą apžiūrėt. Kadangi tomis dienomis skelbimų peržiūrėdavom šimtais, jau net nebeprisiminėm, į kurį butą einam, tai draugės reakcija įžengus buvo „O, čia juk tas su gražiu kilimu!“. Pašnekėjom su savininku Mark'u, kuris yra nuostabus žmogus (apie tai kiek vėliau). Susitarėm, kad maždaug po savaitės susisieksim ir pasakysim ar kraustomės. Aišku persikelti mums nepavyko, nes kai kas viską sugadino, taigi likom kankintis toliau ir Mark'ui pamiršom apie tai pranešti. Po poros savaičių atsistojom ant kojų finansiškai ir nusprendėm vėl ieškotis buto. Paieškos labai nesisekė ir kažkur dar po dviejų savaičių mums paskambino buto su gražiuoju kilimu savininkas ir pasiklausė ar dar tebeieškom buto. Iš tikrųjų likimas mus suvedė, kad visgi persikėlėm gyventi į tą patį pirmąjį butą, kurį apžiūrinėjom. Paskutinius pinigus atidavėm, taigi Mark'as patį pirmąjį vakarą mums atnešė vyno butelį, maisto ir palinkėjo gero vakaro. O apie tai, kad ir persikraustyti ir pervežti daiktus padėjo, tai nė neminėsiu, nes ten atskira, romano verta istorija. 
O apie tai susimąstyti privertė vakar vakaras, kai vidury nakties ėjau iš draugės ir nusprendžiau susišaudyti parūkyti, nes tiesiog labai norėjosi... prie kabako šalia namų sutikau vyrą, kuris susuko man tabako ir įsišnekėjom apie užsienį, lietuvius, anglus, amerikiečius (jis pats pusiau anglas, pusiau latvis). Prašnekėjom gal pusvalandį ir išsiskirstėm - aš namo, jis pas draugus vidun.
Iš tiesų tai nežinau ar aš tokia išprotėjusi, ar man tiesiog pasiseka susitikti žmones, kurie mano gyvenimą taip pakeičia, jog viską atsimenu ilgai, ir susimąstau, kad likimas egzistuoja. Dar susimąstau, kad jei nebūčiau kai kurių iš šių žmonių sutikusi, gyvenimas nebūtų toks vertingas ir įdomus.
  



sekmadienis, gegužės 06, 2012

Jane Austen ● Nortangerio abatija

Oficiali anotacija:
Ketrina Morland, naivi septyniolikmetė iš Ang­lijos kaimelio, pramogaudama su šeimos draugais garsiame Bato kurorte sutinka ir pamilsta Henrį Tilnį, o vėliau su jo šeima išvyksta paviešėti į Nortangerio abatiją. Aistringą gotiškų romanų skaitytoją Ketriną senos abatijos atmosfera paveikia taip, kad ji įsivaizduoja esanti romano veikėja gotikinėje pilyje. Ji netgi ima įtarinėti, kad generolas Tilnis čia nužudė ar kalino žmoną. Kyla daugybė klausimų: kokia paslaptis gaubia jos mirtį ir atminimą, ką slepia šeima, o gal Henris – taip pat nelemto sąmokslo dalyvis? Ir proziškiausiose situacijose Ketrina įžvelgia paslaptį, smurtą ir piktus kėslus, bet Henris atveria jai akis, – pasirodo, pražūtinga painioti meną su gyvenimu.


Tai mano antroji pažintis su Jane Austen. Pirmoji jos skaityta knyga, beabejo, buvo „Puikybė ir prietarai“. Tikriausiai nustebinsiu ne vieną, pasakydama, jog „Nortangerio abatija“ patiko gerokai labiau. Veikėjai pasirodė gerokai ryškesni, ypač ponia Alen, kuri buvo tokia tuščia narcizė, jog negalėjau nustoti ja „žavėtis“. Pagrindinė veikėja Ketrina pasirodė naivi, būtent tokia, kokios būna 17-metės, nepriklausomai nuo laikmečio, kuriame jos egzistuoja. Ketrinos pomėgis knygoms vėliau jei nieko gero neatneša - mergina prisifantazuoja nebūtų dalykų, dėl ko vos skaudžiai nenukenčia. Istorija irgi nėra kažkuo super ypatinga - šeima atostogauja, vėliau mergina susiranda naujų draugų ir su jais vyksta toliau. Viskas rutuliojasi beveik vien tik jaunimo rate, karts nuo karto įsikišant suaugusiems. Kiekvieną kartą man skaitant tokio tipo (laikmečio knygas) atsiranda mintys, jog mane labai nervina tie išpūsti pokalbiai, kai dvi septyniolikametės kalbasi lyg dvi prezidentės, viena kita išaukštindamos. Tiesiog trūksta tos paprastos kalbos, prie kurios mes esame pripratę. O gal gal tai ir yra problema, kad esame pripratę prie paprastos kalbos ir kartais jaučiamas toks lyg ir nepagarbos skonis? Visas romanas patiko kaip ta gotikinių romanų interpretacija, pašiepimas, tačiau labai pritrūko kažkokio stipresnio finalo, atomazgos... laiminga pabaiga ir tiek. Nors paslapčių ir vietų pagalvoti ką pati daryčiau ar nedaryčiau netrūko. Apibendrinant, romanas tikrai labai patiko, nes jau kai įsivažiavau, labai greitai persiskaitė.

Kaina: mokėjau 5lt RIMI išpardavime.
Puslapiai: 272
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2009 m., Vilnius