trečiadienis, liepos 25, 2012

Herta Müller ● Amo sūpuoklės

Oficiali anotacija:
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.



Seniai buvau skaičiusi tokią emociškai sunkią knygą. Pati nesu išgyvenusi nieko panašaus, tad nė nedrįsčiau bandyti sakyti, kad suprantu, kaip jautėsi tremtiniai, bet skaitant labai įsijaučiau. Pradžioje viskas naivu ir paprasta: jauną paauglį ištremia į Rusijos gilumą dirbti. Jaunuolis Leo nė nesitikėjo, kad viskas bus taip žiauru: utelės, Bado Angelas, nešvarumai, pastovus maisto stygius ir mirtys. Kas buvo įdomiausia skaitant, tai buvo tai, kaip visi su tuo susigyveno. Vos mirus kokiam „kolegai“ visi suskuba susirinkti jo turto ir nurengti lavoną, kol jis dar nesustingęs. Kiekvienas už save. Žodžio MES vienaskaita. Kitaip tokiomis sąlygomis nė negalėjo būti, o ir pati, manyčiau, būčiau elgusis panašiai. Kad tik išgyventi. 1 mostas lopeta = 1 gramas duonos. Be galo patiko visi aprašymai ir pati kalba, rašymo stilius. Neatsibodo pasikartojimai kas kelis skyrius, nepasirodė tuščios ir visos metaforos, kurių romane apstu. Tiesiog skaičiau ir mėgavausi tekstu, bet vėl gi, ne visada jo turiniu, nes šokiruojančių vietų, kuomet skrandis apsiverčia buvo ne viena ir ne dvi. Man labai dažnai būna, jog knygą skaitau iki vidurio su tokiu užsidegimu, o ties pabaiga, na likus 80-čiai puslapių, pasidaro arba nuobodu, arba jau atsibosta, tai šiuo atveju buvo beveik atvirkščiai. Pabaigą perskaičiau vienu atokvėpiu ir buvo labai įdomu. Be jokio didžiulio sprogimo, be kažkokio neįtaigaus happyend'o, bet įdomiai, stipriai, kaip ir visas romanas. Rekomenduoju, vien tam, kad minutei susimąstytumėm ir suvoktumėm, kaip gerai mes iš tiesų gyvenam. 
Laimėsperviršiolašelis.

Kaina: 10lt per išpardavimą
Puslapiai: 288
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2010 m., Vilnius

ketvirtadienis, liepos 19, 2012

Deja Vu

Jaučiuosi, lyg būčiau praradusi save. Gal naktyje, gal vyno butelio dunksėjime pakeliui iš krautuvės šalia namų. Gal netyčia vėl eilinį kartą pamirštu išjungti šviesą, išeidama iš virtuvės, o vėliau išsišiepusi lyg pikta liūtė aprėkiu namiškius. 
Nebepavyksta logiškai galvoti, prisiminimai ir nuoskaudos (lūkesčiai) spaudžia. Tik nežinau ką, ar protą, ar širdį, ar mintis... bet kuriuo atveju - techniškai neįmanoma. 
Noriu vieno, bijau pasakyti, ar ką daryti, gaunu visai ką kita, tai, kas netikėta, bet guodžia ir dėl ko vaikštau išsišiepusi laidotuvių dieną. 
Ir vis save raminu, kad viskas bus gerai, kad susigrąžinsiu save ir kad minčių nuotrupos vėl susidėlios į reikiamą planą ar žemėlapį. Svarbiausia - nepamiršti užgesinti šviesos. Tada viskas bus gerai.  
Sunku paleisti tai, ko net neturi. Arba turi, tiksliau sakant, laikaisi lyg skęstantis šiaudo, ir žinai, kad nepaleidus, gali būti dar blogiau. Tiesiog įtrauks lyg pelkė. Tada tikrai būčiau praradusi save, mane, saviems, visiems laikams... 
Užmigdama bandau skaičiuoti nuo šimto. Kadangi nebemoku užmigti greitai, tenka procesą kartoti kelissyk. Taip tik išsiblaškau dar labiau, ir tada suvokiu, kad kažko trūksta. Tik kol kas nežinau, savęs, tavęs, ar abiejų.



pirmadienis, liepos 02, 2012

Kaip mes Taline per balas šokinėjom

Šiaip nebuvau tikra ar noriu daryti nuoseklesnį savaitgalio kelionės į Taliną aprašymą, bet pagalvojau, kad vis tiek kam nors pasirodys įdomu. 
Iš Vilniaus išvažiavom penktadienio vakarą. Kelionė į priekį kaip visada nesvietiškai prailgo, o mes, protinguolės, ir kortas pamiršom, ir aišku beveik nepavyko užmigti... vienžo, nieko naujo. Maždaug 7val. ryt atsidūrėm Talino autobusų stotyje ir pasirinkome visus užsieniečius kraupinantį būdą iki reikiamos vietos nueiti pėsčiom. Pagal kilometrus gavosi apie 4, tai tikrai ne baisiai daug. Žemėlapių neturėjom, nes pamiršau atspausdinti, tai tiesiog vadovavomės stotelėse rastais. Va tokiais:


 Kažkur per valandą nukeliavom iki savo gatvės, kur mus nakčiai turėjo priimti vienas australas. Draugė iš pradžių į jį žiūrėjo skeptiškai, bet viskas praėjo geriau nei gerai. Na bet apie viską vėliau.
Nuotraukų  parsivežiau beveik 700, tai net nesiruošiu labai daug jų sukelti, nes daugiausia fotografavau architektūrą. Bevaikščiodamos radom labai smagų parkelį - botanikos sodelį.


 

Vėliau nusprendėm nusigauti iki St. Brigitta Convent Ruins. Senas Livonijos laikų palikimas, griuvėsiai puikiai išsilaikę. Įėjimas 2 eurai, vaikams per pusę mažiau. Lankstinukuose rašė, jog blogomis oro sąlygomis neįleidžia, tačiau mums lankantis lijo, tai įtariu ten buvo tarp eilučių paminėtos vėtros... Labai ką pasakoti nė neturiu, mėgaukitės nuotraukomis :)












Sekantis mūsų objektas buvo pora stotelių toliau esantis botanikos sodas. Su Tallinn Card įėjimas nieko nekainavo, kaip ir visur kur ėjom mes, šiaip įėjimas 3,5 euro suaugusiam.






Po botanikos sodo, visos trys gerokai permirkusios, tačiau sausom nuotaikom nusigabenom iki TV bokšto. Gėda prisipažinti, bet Vilniuje bokšte nesu buvusi, o čia teko pakilti :) Kadangi už lango buvo šiurpus oras, tai pro langus iš „lėkštės“ nieko nesimatė, tačiau pro skyles apačion... Man visai patiko ir tie keisti ekranai, kuriuose buvo įvairi informacija ar testai :) 




Vėl nusileidus radom ir vietą, kur buvo galima įrašyti žinių pranešimą, kurį vėliau gavau elektroniniu paštu. Nebūčiau aš, jei nebūčiau ėjus filmuotis :) Visai smagūs prisiminimai.

Po šitų objektų nusprendėm, kad būtų protinga išdžiūti ir išgerti po taurę vyno, taigi vėl grįžom pas savo australą ir šiek tiek atitirpom. Sekantis mūsų lankytinas objektas buvo Estonian Open Air museum. Dar su merginom labai norėjom į tunelius, bet tą savaitgalį mažai kas dirbo, taigi... kelios nuotraukos iš muziejaus po atviru dangumi:








Vakare, žinoma, nulėkėm atsipalaiduoti, tačiau kas vyko ten, jau nepasakosiu, taip sakant „What happened in Vegas, stays in Vegas...“.

Kitą dieną nusprendėm paskirti Senamiesčiui ir jo architektūrai, kuria svetur visada labai žaviuosi, nes viskas atrodo kitaip. Visai neplanuotai centre radom seniausią Estijoje vienuolyną, kuris mus be galo sužavėjo ir mes jį praminėm Hogvartsu.






Praėjom ir knygynėlį:


Vienas įsimintiniausių įvykių mums trims ko gero tapo sriubos valgymas miesto rotušėje. Tiesiog visai netikėtai dideliame pastate radome kavinukę, kur sriuba kainavo eurą, o kad gautum šaukštą, teko dainuoti.





Na ir žinoma tiesiog vaikščiojom mieste, fotografavau įvairias smulkmenas ir architektūros detales. Miestas tikrai labai patiko, dvasią turi, norėsiu grįžt dar :)






Negaliu nepaminėti, jog viskas atsiėjo labai pigiai, su bilietais teišleidau apie 300lt :) Verta ir dar kartą verta savaitgaliui kur nors ištrūkti!!!