Herta Müller ● Amo sūpuoklės

Oficiali anotacija:
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: „Žinau, kad sugrįši“ – palaiminimas, skydas, o gal „širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas“. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.



Seniai buvau skaičiusi tokią emociškai sunkią knygą. Pati nesu išgyvenusi nieko panašaus, tad nė nedrįsčiau bandyti sakyti, kad suprantu, kaip jautėsi tremtiniai, bet skaitant labai įsijaučiau. Pradžioje viskas naivu ir paprasta: jauną paauglį ištremia į Rusijos gilumą dirbti. Jaunuolis Leo nė nesitikėjo, kad viskas bus taip žiauru: utelės, Bado Angelas, nešvarumai, pastovus maisto stygius ir mirtys. Kas buvo įdomiausia skaitant, tai buvo tai, kaip visi su tuo susigyveno. Vos mirus kokiam „kolegai“ visi suskuba susirinkti jo turto ir nurengti lavoną, kol jis dar nesustingęs. Kiekvienas už save. Žodžio MES vienaskaita. Kitaip tokiomis sąlygomis nė negalėjo būti, o ir pati, manyčiau, būčiau elgusis panašiai. Kad tik išgyventi. 1 mostas lopeta = 1 gramas duonos. Be galo patiko visi aprašymai ir pati kalba, rašymo stilius. Neatsibodo pasikartojimai kas kelis skyrius, nepasirodė tuščios ir visos metaforos, kurių romane apstu. Tiesiog skaičiau ir mėgavausi tekstu, bet vėl gi, ne visada jo turiniu, nes šokiruojančių vietų, kuomet skrandis apsiverčia buvo ne viena ir ne dvi. Man labai dažnai būna, jog knygą skaitau iki vidurio su tokiu užsidegimu, o ties pabaiga, na likus 80-čiai puslapių, pasidaro arba nuobodu, arba jau atsibosta, tai šiuo atveju buvo beveik atvirkščiai. Pabaigą perskaičiau vienu atokvėpiu ir buvo labai įdomu. Be jokio didžiulio sprogimo, be kažkokio neįtaigaus happyend'o, bet įdomiai, stipriai, kaip ir visas romanas. Rekomenduoju, vien tam, kad minutei susimąstytumėm ir suvoktumėm, kaip gerai mes iš tiesų gyvenam. 
Laimėsperviršiolašelis.

Įsigyti galite čia: