Oficiali anotacija:
1960-aisiais jam dvidešimt penkeri. Uždarbiaudamas K. Kizis tampa savanoriu klinikoje, kurioje vykdomi vyriausybės finansuojami psichotropinių preparatų tyrimai. Vėliau įsidarbina naktiniu sargu psichiatrijos skyriuje. Pats ima eksperimentuoti su haliucinogenais. Visa ši patirtis jį esmingai paveikia. Ima formuotis „Skrydžio virš gegutės lizdo” apmatai.
Knyga iš karto tampa vos ne šventu tekstu tuometiniam maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą ima burtis bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę Merry Pranksters (Linksmieji išdaigininkai), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai”.
Knyga iš karto tampa vos ne šventu tekstu tuometiniam maištaujančiam jaunimui. Aplink rašytojo namą ima burtis bendraminčių komuna. Jie nusiperka seną mokyklinį autobusą, išdažo ryškiomis spalvomis, prigrūda garso aparatūros ir, pasivadinę Merry Pranksters (Linksmieji išdaigininkai), išsiruošia kelionėn per Ameriką. Keliauja rengdami improvizuotus pasirodymus, filmuodami savo nuotykius, demonstruodami etinių dogmų, susijusių su neigiamu požiūriu į narkotinę ekstazę, nepripažinimą. Netrukus laikraščiai ima rašyti apie „keturratę misiją prieš tėvų tikėjimą, konstitucines normas ir amerikietišką gyvenimo būdą apskritai”.
Knygos atsiliepimai visur internete labai prieštaringi - arba labai patiko, arba skaitytojus nuvylė. Aš, ko gero, būsiu pirmoje grupėje, nes nors ir nesitikėjau, tačiau romanas tikrai labai patiko. Istorija sukasi beprotnamyje, kuris yra užspaustas panelės Rečid režimo ir niekas negali nė pirštelio pajudinti be jos leidimo. Na bent jau iki tol, kol į jų skyrių prievarta nėra atgabenamas smagusis Makmerfis. Kadangi jis tikrai nėra psichinis ligonis, tai ko netą pačią minutę bando daryti pertvarkas ir išvesti panelę Rečid iš kantrybės. Skaitant visą romaną labai žavėjo kiti ligoninės „įnamiai“ - vieni su tėvų nusmukdyta saviverte, kiti tiesiog atėję savo noru, tačiau pripumpuoti vaistų iki tokio lygio, jog to nė nesuvokia, „daržovės“ ir visi kiti pasmerktieji. Kietas riešutėlis - Makmerfis mane pakerėjo bene labiausiai, knyga privertė susimąstyti ne tik apie ligoninę ar panašius dalykus, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kur nuomonė, reklama, maistas ir kita yra parenkama kažko aukščiau, kas valdo, ir mums peršama. Labai patiko visų susivienijimas istorijos pabaigoje, taip ir įsivaizdavau, kaip smagu ten turėjo būti! Na o pabaiga pritrenkė, užmušė, suglumino ir gal net įbaugino, susimąstant apie mūsų šiuolaikinę visuomenę... jei kalbėti apie romaną - tikrai rekomenduoju.
Leidyklos dovana.