Oficiali anotacija:
„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame
vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus
pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir
vakarietiškoje Suomijoje. Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama
šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi
mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę,
gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra
moterys. Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas
Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros
premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas
„Valymas“ (2010).
Kai prieš porą metų skaičiau „Valymą“, mane labai žavėjo rašymo stilius. Skaitant šį romaną buvo tas pats, tačiau tikėjausi šiek tiek daugiau. Prisiminus senelė-dukra-anūkė giminės linijas visai norėjosi kažko labiau panašaus „Ana, Hana ir Johana“, o čia viskas buvo labiausiai sukoncentruota į jauniausią kartą - bulimijos auką Aną, apie kurios gyvenimą nuo pačios vaikystės sukasi visas veiksmas.
„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame
vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus
pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir
vakarietiškoje Suomijoje. Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama
šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi
mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę,
gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra
moterys. Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas
Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros
premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas
„Valymas“ (2010).Kai prieš porą metų skaičiau „Valymą“, mane labai žavėjo rašymo stilius. Skaitant šį romaną buvo tas pats, tačiau tikėjausi šiek tiek daugiau. Prisiminus senelė-dukra-anūkė giminės linijas visai norėjosi kažko labiau panašaus „Ana, Hana ir Johana“, o čia viskas buvo labiausiai sukoncentruota į jauniausią kartą - bulimijos auką Aną, apie kurios gyvenimą nuo pačios vaikystės sukasi visas veiksmas.
Knygos pirmoji pastraipa suklaidina, tačiau įtraukia ir nebepaleidžia - bent jau aš kai prisėsdavau, tai be 50psl. knygos nepadėdavau šalin niekaip. Ana, kaip ir minėjau, bulimijos, vėliau ir anoreksijos auka. Jos mintys aprašomos dažniausiai pirmuoju asmeniu, kas labai dažnai leidžia geriau įsijausti į tai, kaip ji negali išduoti savojo viešpaties - bulimijos. Ana valgo daugiau, daugiau nei kažkuris iš mūsų, tačiau ji viską išvemia. Dar kartais paminimi jos gyvenime atsiradę vyrai, kurie dingsta neaišku dėl ko, tačiau vėliau ir nebebūna labai minimi ar prisimenami.
Tada, žinoma, Anos mama Kataryna. Problemų persisunkusi šeima, kurioje pati Kataryna bijo pripažinti, jog yra estė, o senelei Sofijai iš viso labai gėda dėl viso sovietmečio. Jos abi sistemingai auklėjant vaikus elgiasi panašiai - parenka kalbą, kuria vaikams derėtų kalbėti, draugus, su kuriais gali bendrauti...
Skaitant romaną buvo tikrai be galo įdomu skaityti apie sovietmetį, nes ten buvo ir trėmimų į Sibirą, ir gyvenimo bunkeriuosi, ir aprašymų to, ką pamatyti akimis būtų sunku. Net nenumanau kodėl, tačiau Ana man pasirodė tokia sava, toks mano personažas. Ne, ne dėl bulimijos - aš valgymo sutrikimų neturiu, tačiau dėl visokio kitokio mąstymo apie apliniką.
Romanas stiprus, veikėjai įtaigūs. Tik jei dar neskaitėt „Valymo“, tai pradėkit nuo šito, nes mažiau nuvils.
Kaina: gavau dovanų
Puslapiai: 448
Leidykla: Versus Aureus
Išleista: 2012m., Vilnius
Leidykla: Versus Aureus
Išleista: 2012m., Vilnius