šeštadienis, gruodžio 28, 2013

Helen Fielding ● Bridžitos Džouns dienoraštis

Oficiali anotacija:
Anglų rašytojos žavi ir linksma komedija apie mūsų laikais gyvenančių vienišų moterųgyvenimą. Tarptautinis bestseleris. Tokios nuostabios ir iki ašarų linksmos komedijos lietuvių kalba seniai nebuvo išspausdinta.


Kadangi mačiau filmus apie šią šaunią moterėlę, nė neketinau skaityti knygų. Bet Kalėdos kaip visada viską apverčia, tad praėjus dienai po jų, nemigai kankinant, aš ir įveikiau šią knygą. Linksma istorija, atradau daug bendro su pagrindine heroje (vien tik atsiminus mano praeitų metų pažadą šiemet mesti rūkyti: spėkit, ar pavyko? Buvo tik dviejų savaičių nerūkymo periodas, kurį sugriovė sunervinusi draugė ir vėl užsikabinau...). O ir skaičiau šią knygą praėjus vos keliems sunkiems mėnesiams po išsiskyrimo (beveik), ir elgiuosi panašiai kaip B.Džouns tam tikrais aspektais, kas verčia jaustis kiek nejaukiai, tačiau padrąsina pagalvojus, kad esu ne vienintelė moteris pasaulyje su tokiomis problemomis. Visą laiką skaitant labai juokino jos dienos suvestinės apie suvartotus gėrimus ir surūkytas cigaretes. Net pati susimąsčiau pasidaryti kitų metų planą (būtų kaip ir pats laikas, ar ne?), tačiau nusprendžiau savęs negąsdinti, nes tiek surūkytų cigarečių, tiek išgerto alkoholio kiekis paskutiniu metu baugina. Bet nieko, kitiems metams galima bent jau prisižadėti, kad viskas bus kitaip. Nukrypau į lankas kaip reikalas, nes turėjo būti knygos atsiliepimas, o gavosi mano išpažintis apie tai, kaip švaistau savo laiką. Bet kuriuo atveju, žavėjo autorės sąmoninga ironija ties vyrų gimine, ties moterų taipogi. Sarkazmo šiam romanui (dienoraščiui) irgi nė kiek netrūko. Pakėlė nuotaiką, net užsimaniau dar kartuką pasižiūrėti filmą, nes kažkodėl prieš akis vis iškildavo Zellweger paveikslas, kuriame ji kambaryje geria, rūko, ir klausosi "All by myself". Pripažinkim, būna didžiąjai daliai moterų tokių akimirkų...
Rekomenduoju perskaityti vien tam, kad pasikelti nuotaiką ir nusiteikti optimistiškai perskaičius šį romaną, nes net tokia, atrodytų, apgailėtina ir save nuvertinanti moteris, visgi susiranda savo laimingą pabaigą. 

Kaina: ~24lt (Gavau nuo Kalėdų senio) 
Puslapiai: 272 
Leidykla: Alma littera 
Išleista: 1999 m., Vilnius

pirmadienis, rugsėjo 30, 2013

Jojo Moyes ● Aš prieš tave

Oficiali anotacija:
Lu Klark žino, kiek yra žingsnių nuo autobusų stotelės iki jos namų ir kad jai patinka dirbti miestelio arbatinėje. Ne paslaptis jai ir tai, kad ji turbūt nemyli savo vaikino Patriko.
Tačiau Lu nė nenumano, kad netrukus neteks savo mėgstamo darbo ir kad jai atsivers naujo žinojimo horizontas bei gniaužianti kvapą iki tol nepatirtų jausmų gelmė.
Vilas Treinoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus į jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu. Ir nė vienas iš jų nenutuokia, kaip juodu abu pakeis lemtinga akistata su neįprasta galimybe vienas kitą turėti arba visam laikui prarasti.



Labai seniai skaičiau tokią įtraukiančią knygą, su tokiais ryškiais veikėjais ir stipriu siužetu. Sukrėtė iki širdies gelmių ir privertė susimąstyti, kiek daug mums yra leidžiama pasirinkti - ką valgyti, ką rengtis, kur keliauti; netgi tokios smulkmenos, kai norime atsigerti, tą galime padaryti, kai norime miegodami apsiversti, taipogi galime tą nedelsiant padaryti. 
Kalbant apie Vilą, jam visa tai nėra paprasta - buvęs ekstremalas, keliautojas, staiga netenka visos savo gyvenimo prasmės, kai išėjęs į gatvę yra partrenkiamas motociklo ir praranda galimybę pasidaryti kad ir smulkiausius darbelius, nes yra paralyžiuotas ir vargu ar kada nors pakils iš invalido vėžimėlio. Skaudu skaityti ir apie tai, kaip jis absoliučiai neprisileidžia žmonių, kaip nenori gyventi. 
Ir, žinoma, kaip gi šis romanas be spalvingosios Lu, kuri tarsi apverčia Vilo gyvenimą aukštyn kojomis, kai yra pasamdoma tarsi būti Vilo drauge. Kontranktas - keistas, tik pusmečiui, iš pradžių gali nelabai suprasti kodėl taip yra, tačiau... viskas pradeda su laiku aiškėti. Labai liūdna, apmaudu, visas šeimos bandymas padėti, suprasti, atkalbėti žmogų nuo to, kam bet kuriuo atveju ir pasiryžti turėtų būti labai sunku. Romano pabaigoje atrodė jau nebe taip pilka, jau šviesiau... tačiau buvau tikra, kad ši istorija vis tiek laimingai nesibaigs. 
Skaitant mane žavėjo Lu užsispyrimas ir visos dedamos pastangos - su vienu vieninteliu tikslu - išsaugoti (išgelbėti) Vilą. Visos jos kelionės ir planai, į kuriuos Vilo mama iš pradžių žiūrėjo taip skeptiškai ir su baime, pabaigoje jau atrodė, kad veikia, kad Vilas vėl panoro gyventi.... 
Deja, numanau, jog pati Vilo vietoje pasielgčiau lygiai taip pat. Ir tiesiog labai tikėčiausi, jog mano šeima tą supras ir mane palaikys.
Sukrėtė tiek, kad perskaičiusi liejau ašaras dar gerą valandą. 


Kaina: ~20lt (pirkau Maximoj su akcija :))
Puslapiai: 431
Leidykla: Jotema
Išleista: 2012 m., Kaunas

šeštadienis, rugsėjo 07, 2013

Ally Condie ● Parinktieji

Oficiali anotacija:
Tolimame mūsų planetos kampelyje yra šalis, kurios vidaus sistema veikia nepriekaištingai: gyventojai puikiai sutaria, gyvena laimingai ir gerai, niekam nieko netrūksta. Būdami septyniolikos jaunuoliai dalyvauja poravimo puotoje – savo Parinkimo pokylyje – ir sužino, kas taps antrąja puse sulaukus pilnametystės – dvidešimt vienerių. Sistema gali nuspręsti, kiek kuri pora turės palikuonių ar išvis neturės. Be to, visi iš anksto žino, kad sulaukę aštuoniasdešimties iškeliaus į dausas, ir turi pakankamai laiko nugyventi gražiai, prasmingai. Vis dėlto ir tobuloje tvarkoje pasitaiko klaidų, atsiranda maištautojų, tokių dalykų, kuriuos būtina ištrinti...
Tai pirmoji „New York Times“ bestseleriu tapusios trilogijos dalis.


Kalinio dilema. Uždara visuomenė, valdoma nežinia ko. Viskas žmonėms yra parenkama - maistas, šimtas dainų, kurių jie tegali klausytis, šimtas knygų, šimtas eilėraščių, šimtas meno kūrinių... rašyti taip, kaip dabar rašome mes - jie nemoka, o ir apskritai kas yra pieštukas ar tušinukas žino tik iš tolimos istorijos.
Na ir žinoma yra parenkamas ir jų gyvenimas - jų Pora, maistas, kurį jie valgo ir netgi amžius, kurio sulaukę jie turi mirti.
Skaitant apima toks Deja Vu, jog viskas, kas yra rašoma šiame romane, jau buvo kažkur skaityta - ar Musių valdove, ar 1984-uosiuose... ar tose pačiose Bado žaidynėse... Vien tas žmonių kontroliavimas ir negalėjimas nieko niekam pranešti, parašyti ar pasakyti...
Pagrindinė linija - septyniolikmetė Kasija Poros parinkimo puotoje gauna savo Porą - Ksanderį, gerą vaikystės draugą, kas visus pribloškia, nes paprastai to nebūna - pora būna iš kitų Provincijų ir nepažįstama. Tačiau blogiausia yra ne tai - blogiausia - jog gavusi mikrokortelę su duomenimis ji išvysta ir kito vaikino, Kajaus, veidą. 
Nenoriu išduoti kaip toliau rutuliojasi istorija, tačiau man visai patiko tai, jog Parinkimas virto pasirinkimu ir prasidėjo tam tikras maištavimas prieš sistemą.
Skaitėsi įdomiai ir greitai. Kitų dviejų trilogijos dalių skaityti neketinu, nes kai pagalvoju kiek klasikos ir labai gerų kūrinių esu neskaičiusi...

Kaina: 27,99lt (gavau dovanų su gimtadieniu)
Puslapiai: 328
Leidykla: Versus aureus
Išleista: 2012 m., London

ketvirtadienis, rugpjūčio 01, 2013

Gvildenant homoseksualizmo ir tolerancijos temą

Norėjau daryti įrašą apie gėjus. Juk viena populiariausia temų šiomis dienomis, po p. Gražulio, žinoma. 
Po to pamaniau, kad vadinamų problemų yra kur kas daugiau.

Žmonių neišsilavinimas ir auklėjimas. Mano subjektyvia nuomone, manau, jog yra daug didesnės problemos nei gėjai/lesbietės.
Būtent tas neišsilavinimas ir verčia visus maišyti pedikus/gėjus, pedofilus. Ir būtinai gal dar jei gėjus, tai būtinai ir zoofilas ar nekrofilas. Nė neabejoju, pasi'googl'inusių šias reikšmes atsiras, nes kad ir kaip būtų gaila, mūsų visuomenė to neskiria. Pedofilams aš pati galus nukapočiau. Zoofilus gydyčiau. 

O ką visiems žmonėms blogo daro homoseksualūs žmonės, iki šiol nesuvokiu. Girdėjau kalbas - prigeria, kabinėjasi prie kitų vyrų... nu palaukite palaukite, o kai prigėrę chamai kabinėjasi prie moterų, tai tada jau gerai? O žinant patį faktą, jog gėjų yra gerokai mažiau nei straight vyrų, tai net proporcingai gautųsi, jog moterys kenčia labiau. (Kad ir kaip feministiškai tai nuskambėjo.)

Dar viena labai nebloga diskusija kyla apie vaikus tokiose šeimose. Yra nuostata, kurią ypač dažnai girdžiu iš vyresnio amžiaus žmonių, jog jei jau augs vaikas su dviem tėčiais, neva ir jis būtinai bus homoseksualus. Čia tas pats kaip sakyčiau, jeigu šeimoje bus vienas alkoholikas, tokie bus visi jo vaikai/anūkai... Nors ir tai gal labiau tikėtina, negu kad lesbiečių šeimoje neužaugs normali heteroseksuali dukra. 

Pastebėjimas - visada sureikšminama - gėjai. O kodėl tiek klyksmų nėra apie lesbietes? Nes joms lengviau pasislėpti, nes jos gali gatve praeiti susikibusios rankomis, ir, dažnas atvejus, niekas nė nesupras... ne, tiesiog neatkreips dėmesio.

Paskutinėmis dienomis pasidariau išvadą, kad mūsų didelė dalis visuomenės yra be galo atsilikusi. Nesmerkit, bet ypač vyresnio amžiaus žmonės, kurių didžioji dalis be televizoriaus nieko daugiau gyvenime nemato. Žiauriai skaudu, kad taip lengvai yra plaunamos žmonėms smegenys.

Dar galėčiau valandų valandas kalbėti apie abortus, rasizmą, nacionalizmą, transeksualus, bei apie visus kitus, kurie turi slėptis nuo mūsų atbukusios visuomenės, bet pasiliksiu mintis sau. Ir taip aštrokai viskas nuskambės.

Eitynėse nedalyvavau. Norėjau, bet susilaikiau. Per daug išpūstas burbulas. 

pirmadienis, liepos 29, 2013

Torey L.Hayden ● Mergaitė vaiduoklis

Oficiali anotacija:
Kai Tori Heiden pagaliau pralaužė tylos sieną ir įgijo aštuonmetės Džeidės pasitikėjimą, ji nebuvo pasirengusi košmarams, kuriuos jai atskleidė mergaitė.
Ar patyrusio seksualinę prievartą vaiko psichika gali išprovokuoti tokias kraupias haliucinacijas? O gal tai iš tiesų puikiai organizuoti, gebantys nuslėpti bet kokius pėdsakus ir žiauriais metodais vaikais manipuliuojantys ir juos išnaudojantys iškrypėliai?
Nei teisėsaugai, nei psichiatrams iki galo nepavuko nei patvirtinti, nei visiškai paneigti tokių versijų. Bet šiokia tokia pergalė šioje byloje buvo pasiekta.


Kaip kad pati autorė apibūdina istoriją - šiurpi. Visa istorija pradeda rutuliotis į mažo miestelio mokyklą atėjus naujai mokytojai - socialinei pedagogei, dirbančiai su mutizmo sukaustytais vaikais. Situacija pasirodo iš karto keistoka - prieš tai buvusi mokytoja nusižudė. 
Tori patenka į klasę su vos keturiais mokinukais - neįgaliu vaikučiu, kuriam reikia daug ir išskirtinės priežiūros. Mažu chuliganu ir dar vienu, per daug nesireiškiančiu, bet ko gero lengviausiu personažu šioje istorijoje. Na ir žinoma Džeidytė - šios istorijos pagrindinis vaiduokliukas, mutizmo sukaustyta, susikūprinusi ir visų bijanti mergaitė. 
Prieš tai dirbusiai mokytojai ir mokyklos psichologams jos nepavyko prakalbinti dvejus metus, nors mergaitė puikiai ir daug kalba namuose. Atėjusi Tori ją priverčia kalbėti jau pirmą dieną ir iš jos sulaukia neįtikėtinų istorijų apie seksualinę ir tam tikrą ritualinę - satanistinę prievartą. Kadangi mergaitė kalba kodiniais vardais ir atsisako viską papasakoti kam nors kitam be Tori, niekas niekaip nesuriša galų, jog jos kraupios ir neįtikėtinos istorijos gali būti tiesa. 
Mano nuomone, istorijai trūksta atomazgos. Mintyse lieka du variantai - arba mergaitė viską išsigalvoja, arba ją (ir jos dvi sesutes) iš tikrųjų tvirkino kažkoks klanas - tikėtina - tėvai. Po epilogo gal netgi teigčiau, jog tai būtų buvęs tėvas. Bet kuriuo atveju, nesistebiu, jog pirmoji mokytoja buvo tiek pašiuprinta Džeidytės istorijų, jog net nusižudė. 
Pirmoji šios autorės skaityta knyga man patiko kur kas labiau, bet ir šią įveikiau su didžiuliu susidomėjimu ir atomazgos troškimu, kuris, deja, tačiau neišsipildė.

Kaina: mokėjau 11 su centais
Puslapiai: 416
Leidykla: Jotema
Išleista: 2011 m., Kaunas

pirmadienis, liepos 15, 2013

Jodi Picoult ● Neprarask vilties

Netikite esant Dievą, o dukra jums pareiškia bendraujanti su dangiškąja Globėja. Ką pamanote?     
Septynmetė Viltis pusiaukelėje į baleto pamoką prisimena nepasiėmusi triko ir mama, trumpam grįžusi į namus, užklumpa vyrą su kita moterimi. Jis jau ne pirmą kartą išduoda Mariją. Įskaudinta moteris sutinka skirtis.
Tėvų nesutarimai ir skyrybos skaudžiai paveikia Viltį, bet į sielvartą panirusi Marija ne iškart pastebi, kad dukrelė vis dažniau šnekasi su nematomu draugu ir vadina jį... Dievu. Iš pradžių Marija tai priskiria vaikiškai vaizduotei, bet kai Viltis ima cituoti Bibliją ir gydyti, sutrikusi motina kreipiasi į psichoterapeutę...
Žinia apie stebuklingas Vilties galias netrunka pasklisti ir jųdviejų su mama gyvenimas virsta košmarišku cirku. Marijos valdas apgula ir tikintieji, ir skeptikai, o į namus, vienintelę ramybės salelę, braunasi žurnalistai.


Nemėgstu filmų ir knygų religine tematika. Da Vinčio kodą su malonumu perskaičiau, matyt, todėl, kad ten religija nebuvo liaupsinama, o priešingai - atskleidžiami jos minusai ir trūkumai. Ši knyga galbūt irgi būtų nepatikusi, tačiau turėjo kelis veikėjus, kurie ją pavertė gerokai įdomesne ir netgi drįsčiau teigti, labai įtikinama istorija. 
Kaip ir rašoma anotacijoje, Marija niekaip negali atsipeikėti po dienos, kuomet laimingo (?) atsitiktinumo dėka (vėl) aptinka vyrą su moterimi savo namuose. Pirmą kartą tam įvykus, pats vyras ją uždarė į beprotnamį po to, kai ji bandė nusižudyti, o, deja, tuo metu, Marija jau laukėsi Vilties. Ka ir kaip gyvenime viskas būtų sudėtinga ir sunku, Marija atsitiesia ir užaugina dukrelę kartu su vyru. Iki kito karto. 
Kas įdomiausia, šįkart vyras taikytis nenori, nes jo meilužė laukiasi ir jis „nusiplauna“ ir su ja susituokia. 
Po poros savaičių tik medijos dėka sužino apie savo dukros sugebėjimus ir stebuklus - prikeltą močiutę ir tai, kad Viltis mato Dievą, tik moterišku pavidalu; kad jai atsiranda stigmos. Visa tai išgirdęs parskuba atgal ir nusprendžia su žmona skirtis bei prisiteisti dukrelės globą. 
Mažame miestelyje vyksta ažiotažas - fanatai ir gerbėjai bei medija neatsitraukia nuo Marijos namų. Ypatingą dėmesį visai šiai istorijai rodo žurnalistas - ateistas Ianas, bandantis būtinai įrodyti, jog visa ši istorija yra išgalvota ir mergaitė neva žaloja pati save. 
Daug ekspertų, daug skeptikų, daug istorijos šalininkų ir įdomių istorinių faktų. Tradiciškai autorės dėliojamas siužetas, tačiau vėlgi sunku atsitraukti. 
Teismo procesas šiame autorės romane kažkodėl pasirodė itin skaudus ir sunkus, bet likau patenkinta tuo, kaip viskas baigėsi. Labai liūdna, kai žmonės vienas kitą nori drabstyti purvais, nors tai nė nėra reikalinga.
Rekomenduoju, kaip ir kitas šios autorės knygas.

Kaina: ėmiau iš bibliotekos
Puslapiai: 468
Leidykla: Hodder
Išleista: 1999 m., London

antradienis, birželio 11, 2013

Jodi Picoult ● Salem Falls

Dažniausiai man būna labai sunku rašyti atsiliepimus apie J.Picoult knygas, nors ši, mano nuomone, tikrai nėra viena iš tų. Žinant šią rašytoją - pabaigos tikėjausi absoliučiai kitokios, nes dažniausia jos sukurtos istorijos būna įtikinamos, o pabaigos, mano atžvilgiu - neteisingos, tai čia buvo priešingai ir pabaiga buvo tokia, kokias pagal savo morales normas norėjau aš.
Dar keisčiau buvo šios autorės kūryboje rasti magijos ir panašių su okultizmu susijusių dalykų. Toks jausmas, jog Jodi daug domėjosi, tačiau galiausiai jautėsi, jog įsėdo ne į savo roges. Mane asmeniškai visados žavėjo raganškos temos, burtai, magija (neveltui esu prisiekusi Hario Poterio fanė). 
Pagrindinė liečiama romano tema - jauno ir protingo mokytojo bandymas atsigauti po kalėjimo, kuomet į jį buvo patekęs neteisingai apkaltintas jaunos savo mokinės išprievartavimu. Vos išėjęs iš kalėjimo Jack atvyksta į ramų mažą miestlį - Salem Falls - kuriame tokie dalykai tiesiog negali vykti ir nevyksta, arba yra įtikinamai užglaistomi. 
Jack netikėtai įsidarbina mažoje užkandinėje, kurios savininkė Addie - su savomis paslaptimis ir praeitimi. Netrukus tarp jų užsimezga romantiški santykiai, kas, buvo aišku, nuo pat romano pradžios, juolab skaitant ne pirmą J.Picoult romaną. Ir viskas vėl gi būtų kaip ir idealu - tačiau mažame miestelyje gandai sklinda greitai ir netrukus visi sužino apie Jack'o praeitį ir bando su juo susidoroti. 
Į visą istoriją netikėtai įsivelia keturios jaunos mergaitės, besivaikančios raganysčių bet sugalvojusios kaip pamokyti „prievartautoją“. Deja, bet joms tas puikiai pavyksta ir Jack vėl patenka ties ta riba, jog būtų neteisingai apkaltintas ir pasodintas į kalėjimą, tik šįkart gerokai ilgiau nei aštuoniems mėnesiams. 
Ko gero dar neskaičiau nei vieno jos romano, kuriame nebūtų teismo, juolabiau tokio, kuris užsibaigia pačiuose paskutiniuose romano puslapiuose ir tikrai nepalieka abejingų skaitytojų.
Kadangi skaičiau knygą anglų kalba, pabaigoje buvo įdėtas trumpas interviu su autore, kuriame ji prisipažįsta, jog vieną romaną su visu medžiagos jam rinkimu rašo apie 9 mėnesius... o per kiek laiko jį perskaitome mes?

Kaina: ėmiau iš bibliotekos, dar nėra išleista lietuvių kalba
Puslapiai: 514
Leidykla: Hodder
Išleista: 2001 m., London

ketvirtadienis, gegužės 30, 2013

Good Things Come To An End

Mano tėtis mėgsta sakyti - gero po truputį. Gal jis ir teisus. Tačiau. Be galo nenoriu prarasti to gero, ką turiu dabar. Paskutinius (beveik) aštuonis mėnesius gyvenimo buvau labai laiminga, nors žinojau, jog prie gero tai galų gale neprives. Turiu gerą pavyzdį netoliese, kuris, turėjęs analogišką situaciją po kurio laiko jau pats bėrėsi druską ant žaizdos... deja, bet žinau, kad ir pati tą darysiu.
Arba tai tiesiog periodas, kurį reikia išlaukt. Šitaip jau sakytų mano sesė. O aš realistė. Žinau, kas šioje vietoje niekas nuo manęs nepriklauso - tik jau kiek save kankinti - renkuosi pati. O tas kankinimas toks saldus, tarsi iš Fifty Shades of Grey. Tik ne visom prasmėm.
Dabar toks neracionalus jausmas, jog gyvenu kokioj romantinėj komedijoj ar saldžiam meilės romane... tiesiog viskas taip dėliojasi, jog aš esu Barbara, kurios mylimojo tėvas Chosė Antonio Lopez neleidžia būti kartu ir mėgautis gyvenimu... Ašarų pakalnės, pokalbiai apie tą patį per tą patį, rėkimai, tyla, vėl ašaros... Kiek serijų tai tęsis? 8? 100? 300? Ar visus 15 sezonų, kai galų gale visi laimingai susituokia ir blogieji gauna ko nusipelnę?
Tikrai pagaliau patikėjau meile. Tą padariau ne iš karto, nes nesu žmogus, kuris lengvai pasiduoda kitiems... prireikė laiko, pažinti Jį, pažinti save... ir kas iš to? Gero - po truputį?!...

Arba tiesiog - paleist... (?)


penktadienis, balandžio 19, 2013

Pavasario magija

Nesu švelnus ir pūkuotas žmogus. Nemoku būti ir labai perdėtai rūpestinga ir miela mergina savo vaikinui. Negaliu būti ir labai ištikima draugė bei apsimetinėti, kad visus myliu ir be jų negaliu. Nemėgstu įvairių šeimos pasisėdėjimų. Griežtai atsiliepiu į daugumą man užduotų klausimų, ypač su mama. Be čia jau matyt labiau asmeninės problemos, kurios atsirado paauglystėje.
Tikrai neįsivaizduoju kieno tai kaltė: tėvų auklėjimo, mano pačios vėtymasis ir mėtymasis per gyvenimą, kuomet buvau sužeista šimtus kartų, ar tiesiog kantrybės neturėjimas? Vertybių skirtumas? 
Ir vėl gi - elgiuosi vienaip, tačiau pati ir šeimos noriu, ir rūpinuosi žmonėmis, ir liūdžiu, kai jiems kas atsitinka bei bandau pagelbėt viskuo, kuo galiu... vėliau, aišku, žmonės tuo pradeda naudotis. O tai dar labiau nervina. 
Mama visada priekaištauja, jog esu 'nagla' ir nemaloni jai, o vaikinas visada kalba atvirkščiai... gal tiesiog pati elgiuosi skirtingai su žmonėmis?

*** 

Jau lygtais atėjo tikrasis Pavasaris. Laukiau nesvietiškai, noriu greičiau į batelius įlįst, sukneles kasdien nešiot... prie upės vaikščiot.

***
Ir mūza grįžo, bet apie ją bandysiu pakalbėti rytoj vakare, nes su visais kraustymaisiais iš vienos vietos į kitą neberandu daiktų.

Šilumos ir smagaus Pavasario, saulės mano, kurie dar paskaitot ką aš čia rašinėju. Jau rečiau, bet dar nenoriu nustoti.


trečiadienis, kovo 27, 2013

Teisybė. Arba kaip stereotipais plaunamos žmonėms smegenys

Paskutiniu metu mūsų lietuviška media nerimsta apie Indiją. Po visų prievartavimo atvejų atsiranda bent du trys straipsniai per dieną apie šią šalį. Ir tiek kiek mačiau, net antraštės rėkia vien neigiamai. Apie tai, kaip karvės gerbiamos labiau negu moterys, apie tai, kad Indijoje kas dvidešimt minučių išprievartaujama moteris. Pripažinkime, ten šimtus kartų daugiau žmonių, taigi ir prievartavimų daugiau. Juk Lietuvoje tokie dalykai vyksta, tik daug kas tyli, ypač mūsų po padu paspaustos ir požiūriu "jeigu muša, vadinasi myli" gyvenančios žmonelės.
Kodėl nėra straipsnių apie Afganistaną, kur moteris be jokio terliojimosi užmėto akmenimis vos joms pažiūrėjus į kitą vyrą? Arba kaip vyksta masiniai sušaudymai ir žudymai. Užsienio tinklalapiai apie tai rašo, o lietuviai įsikibę "vargšelės" Indijos ir jos moterų. Neneigiu, sudėtinga jų kultūra, ir mums nesuprantama, bet kad viskas yra taip blogai, kaip mūsų media rėkia, na atleiskite, bet tikrai nėra.
Jei atvirai, ginu šią šalį ne dėl to, jog pačios gyvenime labai daug kas su ja siejasi. Tikrai ne. Tiesiog pikta, kaip lietuviai nesusimąsto apie ekonomiką, branduolinius ginklus ir turtus, kuriuos turi ši šalis. Mums dar mokytis ir mokytis iš jų. Ir kaip išplėtotas turizmas, kokį paveldą jie turi.
Dar kilo ir mintis apie teisingumą - čia už pedofilijos atvejus tiesiog su žmonėmis susidorojama, kad tik koks pedofilas prokuroras neliktų nubaustas... ar dvi gimnazistės, supjausčiusios kolegę į gabalus gauna tik porą dešimčių metų kalėti, ir, velniai dar žino, išeis į laisvę po kelių metų, nes vėliau joms pripaišys gerą elgesį ir tokie antžmogiški gyvuliai laimingai (?) gyvens likusį gyvenimą. Indijoje net advokatai atsisako ginti parazitus, mirtinai nukankinusius merginą.
Ir dar, ar mes taip mylime šeimą, kaip jie? Visi smerkia atvažiuojančius čia dirbti kitataučius, kurie yra tokie patys žmonės kaip ir mes, nori padėti savo šeimai, išsiunčia daugiau nei pusę savo atlyginimo jiems... o bet tačiau, vis kažkam užkliūna, jog jie čia gyvena.
Mes už savo darbą, kurį dirbame, gauname penktadaliu mažiau nei yra "ant popieriaus" ir staiga per žinias išgirstu, jog kalėjime kaliniui skiriama daugiau nei 12000lt per metus jam išlaikyti, matyt, visi dabar, apsivogę, nužudę ar išprievartavę ką nors gyvena už kitų pinigus, kai mes, normalūs žmonės, turim arti, kad gauti bent jau tuos 850lt, aj, pamiršau, pusę jų iš karto atiduoti už šildymą.
Bent jau socialinės garantijos pas mus geresnės. Žinojot ar ne, kad Indijoje nėra pensijų?
Galėčiau ir dar tęsti, tik labai jau piktas rašinys gausis...
Tolerancijos, mielieji, ir būkit protingi, nepasikliaukit lietuviška media.
Beje, kur kažkada 15min.lt rašė apie nuo tilto nugriuvusį traukinį, tai to nebuvo, tai buvo autobusas. Kažkam su vertimu prastokai :)

antradienis, kovo 05, 2013

Harper Lee ● Nežudyk strazdo giesmininko

Oficiali anotacija:
Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.
Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
Nežudykit strazdo giesmininko, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių. 


Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra žūt būt pasiryžę iškrapštyti iš namų kaimyną, kurio gyvenimas apipintas paslaptimis ir legendomis. Dar viena Atikaus užduotis - sensacingoje byloje ginti juodaodį prievartautoją. 
Istorija pasakojama Atikaus dukters, Paukštelio (taip visi ją vadina, nors tikrasis jos vardas yra Džina Luiza) lūpomis. Naivi, maža, tačiau ne iš kelmo spirta mergiotė Paukštelis gyvena savo svajonėse ir iliuzijose, taip pat amžiais kenčianti nuo savo porą metų vyresnio brolio ir tarnaitės Kelpurnijos pamokslų. Nepaisant to, ji ir brolis Džemis labai artimi: kartų leidžia laiką, lanko tą pačią mokyklą ir mėgaujasi vaikyste. 
Kiekvieną vasarą pas juos atvažiuoja draugas Dilas - su savomis istorijomis (kiek jos realios kiek ne, tik pats jis ir težino).
Taigi visas romano veiksmas sukasi apie Baubo Redlio išprašymą iš namų ir tėvo Atikaus bylą, kuri labai pakeičia daugelio žmonių mąstymą ir tolerancijos lygmenį. Nuvylė neteisybė juodaodžių žmonių atžvilgiu, skaudžiausia, per šimtą metų, niekas nepasikeitė...
Autorė puikiai sužaidžia daugiasluokniame romane įpainiodama ir meilę, ir neapykantą; rasizmą ir toleranciją bei visus skaitytojus priverčia patikėti, jog visos romane minimos problemos yra aktualios ir šiandien.
Iš visų atsiliepimų kiek esu skaičiusi, tikėjausi šiek tiek daugiau, bet labai džiaugiuosi, jog skaičiau.

Kaina: ~17
Puslapiai: 368
Leidykla: Jotema
Išleista: 2003 m., Kaunas

penktadienis, vasario 22, 2013

What If...

Kažkada žiūrėjau Grey anatomijos seriją, kuri buvo būtent tokia tematika: kas būtų jeigu būtų. Tada pati susimąsčiau, kiek kitoks būtų mano gyvenimas jei nebūčiau sutikusi vieno ar kito žmogaus... kas būtų, jei būčiau išdrįsusi padaryti kai kuriuos dalykus? O jei būčiau nedariusi kelių, kurių iki šiol gailiuosi? Pastaruoju atveju manau, jog niekas nebūtų pasikeitę. Neteko pridaryti tokių, dalykų, kurie būtų absoliučiai pakeitę kažką mano gyvenime, kalbant apie blogus pasirinkimus. Dabar tik galiu garantuoti, kad jei būčiau žinojusi kas manęs laukia Anglijoje, nebūčiau važiavusi, nes pasėkmes jaučiu iki šiol... tiek sveikatos, tiek draugų prasme... 
Nebūčiau ir į savo universiteto pasirinkimų sąrašą įtraukusi Azijos studijų (Indologijos) programos. Gaila vėl iššvaistytų metų ir tiek. Ironiška, tačiau tik šių studijų dėka gavau gerą draugą bei meilę...
Jei nebūčiau mokykloje pakeitusi draugų kompanijos, niekada nebūčiau į metalistų barą įbėgusi su gėlėta suknia ir aukštakulniais, vėliau praminta Mamka, drugeliu, kažkokia iš šešiasdešimtųjų - neturėčiau pačių geriausių draugų, kuriuos turiu dabar... 
Teko pastebėti, jog turiu labai stiprią nuojautą - nevažiuoju ar neinu kur nors, kur jaučiu, kad nutiks kas nors blogo - pasitvirtino labai daug kartų... o tais kartais, kai nuojautos nepaklausau, belieka kaltinti tik save. Nenuėjus kažkur tik ir pagalvoju: kas būtų buvę, jei būčiau nuėjusi? Po to paaiškėja, kiek nesąmonių ten buvo, taigi tik apsidžiaugiu...
Gal būtų protingiau apie tai negalvoti, nes suvoki, kiek galėjai padaryti klaidų, bet kartu juk ir taip smalsu...


trečiadienis, vasario 06, 2013

Gera pradžia...

...pusė darbo. O aš būtent pusę šių metų knygų iššūkio jau įveikiau. 37 dienos, 7 knygos, 2623 puslapiai. Labiausiai džiaugiuosi dėl seniai norėtos perskaityti Anos Frank. Taip pat dėl Kunčino bei Sabaliauskaitės romanų.

Ganėtinai nuvylė romanas apie kvepalus, nes ekranizacija patiko kur kas labiau, o Afganistano istorija apie aitvarų gaudytojus atvirkščiai - pavergė mano širdį ir mintis, manau, keliems mėnesiams...

Tikiuosi, jog likusi pusė knygų iš mano sąrašo mane sužavės tiek pat, kiek pavyko pirmąjai :) 


sekmadienis, vasario 03, 2013

Khaled Hosseini ● Bėgantis paskui aitvarą

Oficiali anotacija:
Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę atkakliai persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl ko šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.


Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras – gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas – jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet vaikai karstosi po medžius, išraižo jų kamienuose tik jiems suprantamus, tačiau be galo svarbius žodžius... iki tol, kol ši labai gražiai ir švelniai pateikta istorija papasakoja įvykį, pakeitusį visą Amiro gyvenimą.
Amiro tėvas Baba – visų gerbiamas, autoritetingas ir svarbus asmuo Kabule. Prieš įsiveržiant rusams jis nė nažada keisti savo gyvenimo, tačiau vėliau būna priverstas palikti šalį ir iškeliauti į Ameriką – svajonių šalį, kurioje jo išdidumas ir noras uždirbti duoną savomis rankomis jam neleidžia nei priimti labdaros, nei leisti jo studijuojančiam sūnui Amirui dirbti. Istorija, kurią rašytojas nuspalvino ne rožinėmis spalvomis.
Skaitant labai įstrigo mintis apie vagystes – absoliuti tiesa ir labai pritaikoma gyvenime.
Romanas šokiruoja ne vieną kartą, tačiau ir pabaiga nenusaldinta, kas palieka dar stipresnį įspūdį.
Knyga labai patiko, tačiau nė nebežinau ką dar apie ją pasakyti be to, kad manau, jog tai labai šiltas ir jaukus pasakojimas apie santykius, draugystę... kad istorija labai įtraukia ir nebepaleidžia, kad veikėjai ryškūs. Taip pat įdomi ir kita kultūra, kuri šiame romane labai įtaigiai ir spalvingai aprašyta. 

Kaina: ~40 knygyne, o aš tradiciškai mėgaujuosi bibliotekų paslaugomis
Puslapiai: 360
Leidykla: Jotema
Išleista: 2007 m., Kaunas

sekmadienis, sausio 27, 2013

Kristina Sabaliauskaitė ● Silva rerum

Oficiali anotacija:
Silva Rerum - lotyniškai „daiktų miškas“ - taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? 
Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike.


Kartais yra labai sunku kažka naujo pasakyti apie knygą, kuri girdėjo tiek liaupsių, kuri buvo rinkta kaip geriausia metų knyga ir buvo visų labai gerai įvertinta. Mane asmeniškai labai sužavėjo normalių dialogų nebuvimas, nors jo nė nesijautė, nes rašytoja savo pasakojimo stiliumi puikiai tą užmaskavo.
Dar gi yra vienas personažas, apie kurį galėčiau kalbėti be perstojo – Jonas Kirdėjus Birontas, veikėjas, kuris pavergė mano širdį nuo pat tos akimirkos, kai atsirado romane. Jo cinizmas, vėliau paaiškėjęs faktas, jog jis nėra toks kietaširdis taip pat privertė mane nusišypsoti. Nusižiūrėti į vienuoles bešventinamą Uršulę ir bučiuoti bažnyčioje bei ją ištraukti iš vienuolyno... ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žygdarbiui.
Buvo labai įdomu skaityti apie tų laikų „nuotykius“ Vilniuje, kuomet jaunimas „linksminosi“ tikrai iš širdies; apie universiteto gyvenimą, vienuolyno užkaborius, paslaptis, taisykles...
Sužavėjo ir scena ežere, kuri man pasirodė tokia švelni ir apgalvota, jog suvokiau dar kartą, jog meilė egzistuoja...
Skaitant daug kartų aplankė mintys apie tai, kaip gera skaityti ne verstinę knygą, o originalo kalba, kuomet visa stilistika ir žodynas atsiskleidžia tobulai. Nėra vertėjo pasikartojančių nesusipratimų ar keistų bandymų normalius dalykus pervadinti išradingiau. Visi puikiai žinome, kokia mūsų kalba yra turtinga, ką vertėjai kartais pamiršta.
Pagarba Sabaliauskaitei, sugebėjusiai 17 amžiaus Lietuvą paversti idealia terpe augti ir bręsti Uršulei ir Kazimierui bei sykurti stiprius veikėjų paveikslus.
Patiko puslapių apačioje esantys vertimai ir paaiškinimai, kurie papildė mano istorijos žinių spragas, nes einant Liauksmino gatve susimąstai: o kas jis toks buvo, kad jo vardu net gatvė pavadinta?!
Daugiasluoksnis, įtraukiantis ir išbaigtas romanas; toks, kokie turėtų būti visi romanai.

Kaina: ~40
Puslapiai: 286
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2008 m., Vilnius

ketvirtadienis, sausio 24, 2013

Patrick Süskind ● Kvepalai. Vieno žudiko istorija

Oficiali anotacija:
1985 metais į vokiečių literatūrą įžengė išgama žudikas Žanas Batistas Grenujis, neregėtas Patricko Süskindo romano “Kvepalai” herojus. Rašytojas pasakoja genialaus parfumerio istoriją, įvykusią XVIII a. Prancūzijoje. Negailėdamas spalvų, kvapų ir detalių vaizduoja ano meto tikrovę ir reto, įdomaus amato subtilybes. Tačiau tei ne istorinis romanas. Tai netikėtas, pasakiškas, be galo įtaigus ir todėl juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykantą, meilės priešybę, – kupinas fantazijos ir sąmojo, parašytas su tiesiog šiurpą keliančiu įkvėpimu. Ne veltui ši knyga daugelį metų be pertraukos buvo viena iš labiausiai skaitomų pasaulyje, išversta į dešimtis kalbų. Ji iš tiesų kitokia negu viskas, kas skaityta iki šiol.


Koks turi būti žmogus, kad nejaustų savo paties kvapo?
Prieš kelis metus mano gyvenime atsirado galimybė turėti nemažai kvepalų. Tada pradėjau juos mėgti, pirkti, norėti daugiau. Taip pat teko perskaityti nemažai informacijos apie jų sudedamąsias dalis, jų kūrimo procesus ir istoriją. Nenuostabu, jog į šių metų knygų iššūkį įtraukiau ir šį romaną, nors ir buvau mačiusi pagal jį pastatytą filmą, kuris be galo man patiko. Kadangi siužetą daugiau mažiau žinojau, romane mane labiausiai domino viskas apie kvapus, jų išgavimą. 
Vos pradėjus skaityti supratau, kad labai daug nuo filmo viskas nesiskirs, tačiau bus daugiau detalių ir smulkiau nupasakotas veiksmas. 
Labai laukiau tos vietos knygoje, kuomet Žanas Batistas Grenujis įsidarbina pas garsųjį kvapų meistą Džiuzepę Baldinį, dar labiau, paties įsidarbinimo momento aprašymo, kuomet Grenujis sumaišo kvepalus tiesiog savo uoslės dėka. 
Pats romanas ir pati jo idėja tiesiog puiki, tačiau mane suglumino toji dalis, kurioje pasakojama apie jo atsiskyrimą, gyvenimą oloje, apie tai, kaip vėliau jis iš to pelnėsi apgaudinėdamas žmones. Vienu atveju galėčiau sakyti, jog jei tos dalies nebūtų buvę, tai nė nebūčiau pasigedusi, bet žiūrint iš kitos pusės - Grenujui tai buvo tarsi atsivertimas, savęs suvokimas.
Pabaigoje buvo akimirka, kuomet tikėjausi, jog viskas pasibaigs gerokai kitaip nei filme, nes viskas labai įtikino, tačiau apsigavau. Šizofreniškoji istorijos kulminacija egzistavo ir čia, romane. Gėris prieš blogį laimi, visi laimingi ir patenkinti (?). Tik trūko lašo. Matę filmą supras. 

Kaina: ~33lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 216
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius

sekmadienis, sausio 20, 2013

Ana Frank ● Dienoraštis

Oficiali anotacija:
Anos Frank dienoraštis - vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų.  Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio.
Vienintelis iš besislapsčiusio aštuoneto išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą - paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 55 kalbas, išleistas 25 mln. tiražu. Jame Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje,  paaugliškas problemas,  gimstančius jausmus, savęs atradimą ir negęstantį tikėjimą gėrio pergale prieš blogį.


Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus „Šindlerio šąrašas“, „Pianistas“, skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda. 
Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...
Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje. 
Visą knygą „žavėjausi“ van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. 
Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai... 
Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.


Kaina: ~25lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 344
Leidykla: A.Paknio leidykla  
Išleista: 1997 m., Vilnius

antradienis, sausio 15, 2013

Jurgis Kunčinas ● Tūla

Oficiali anotacija:
Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.
Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.




Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo turėti. 
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne  - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas... 
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs. 
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Knygą ėmiau iš bibliotekos, tačiau planuoju įsigyti, nes norėčiau turėti savo lentynoje. Stipru.

Kaina: ~12lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 197
Leidykla: Lietuos rašytojų sąjungos leidykla
Išleista: 1993 m., Vilnius

penktadienis, sausio 11, 2013

Herbjorg Wassmo ● Stiklinė pieno

Oficiali anotacija:
Dortei penkiolika, ji gyvena Lietuvos kaime. Ši mergina niekada nesvajojo apie didžius nuotykius, apie princus ir baltus žirgus, tik apie kepėjo sūnų Nikolajų, apie šiek tiek mažesnį skurdą ir apie tėtį, kuris dar galėjo gyventi...
Todėl Dortė vis dar negali patikėti, jog niekam nesakiusi sutiko išvažiuoti į Stokholmą dirbti restorane. Ir vis dar negali patikėti, kad tai ją, Dortę, veža per Lietuvą ant galinės Audi sėdynės.
Mašinoje su langais, kurie neatsidaro. Koks tai darbas, mergina sužino per vėlai...



O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo sąlygas. Nesinori nieko peikti, tačiau rašoma ne apie Veronikos laikus, kai nė spaudos, nė televizjos nebuvo, tad visas naivumas iki galo manęs tikrai neįtikino. 
Tai tikrai ne pirma knyga panašia tematika, kurią skaičiau, bet nė vienoje iš jų herojės nebuvo tokios silpnos. Gal man lengva kalbėti, kaip daryčiau ar nedaryčiau, na bet jau kai atgauni pasą, tiesiog mini į kokią įstaigą ar ambasadą ir prašai pagalbos, o ne toliau lakstai dulkintis po viešbučius už grašius. 
Labai sukrėtė romano pradžia, kai viskas buvo taip akivaizdu, jog net verkti norisi, o Dortė viskuo tikėjo ir laukė, kol kažkas pasikeis, tačiau nieko nedarė pati. Galimybių pabėgti šimtai, kažkam paskambinti, nueiti... 
Iš kitos pusės, įbaugintas (įtikintas) žmogus, gėdos jausmas ir tikrovės nejutimas galbūt ir lėmė, jog mergina absoliučiai baiminosi dėl kiekvieno žmogaus, kuris galėjo padėti, o tikėjo būtent tais, kuriais pasitikėti turėjo mažiausiai. 
Kitos prostitutės ją gąsdino, kad nepasitikėtu vienu ar kitu, na o Dortė vis užtaikydavo ant sutenerių... 
Nežinau kodėl, bet neįtikino manęs visa istorija. Ta pati Ivanauskaitė šią temą, mano nuomone, pavaizdavo geriau. Bet yra ir kita medalio pusė - romanas neblogas, įtraukiantis, greitai skaitosi.

Kaina: ~35lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 400
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

ketvirtadienis, sausio 03, 2013

Jodi Picoult ● Devyniolika minučių

Oficiali anotacija:
Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis JAV miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis... O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą? Kaip ir visose kitose savo knygose, J. Picoult iškelia klausimus, į kuriuos nėra lengvų atsakymų. Ar gali jūsų vaikas tapti svetimas jums patiems? Ar yra pateisinamų priežasčių keršyti? Ir kas turi teisę teisti kitą? Atsakymai į šiuos klausimus nėra vienareikšmiški.


Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės „kietuolius“ pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos „kietuolių“ elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.
Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje. 
Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti... 
Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus. 
Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.
Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems „ereliams“.

Kaina: ~45lt
Puslapiai: 560
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius