sekmadienis, sausio 27, 2013

Kristina Sabaliauskaitė ● Silva rerum

Oficiali anotacija:
Silva Rerum - lotyniškai „daiktų miškas“ - taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? 
Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike.


Kartais yra labai sunku kažka naujo pasakyti apie knygą, kuri girdėjo tiek liaupsių, kuri buvo rinkta kaip geriausia metų knyga ir buvo visų labai gerai įvertinta. Mane asmeniškai labai sužavėjo normalių dialogų nebuvimas, nors jo nė nesijautė, nes rašytoja savo pasakojimo stiliumi puikiai tą užmaskavo.
Dar gi yra vienas personažas, apie kurį galėčiau kalbėti be perstojo – Jonas Kirdėjus Birontas, veikėjas, kuris pavergė mano širdį nuo pat tos akimirkos, kai atsirado romane. Jo cinizmas, vėliau paaiškėjęs faktas, jog jis nėra toks kietaširdis taip pat privertė mane nusišypsoti. Nusižiūrėti į vienuoles bešventinamą Uršulę ir bučiuoti bažnyčioje bei ją ištraukti iš vienuolyno... ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žygdarbiui.
Buvo labai įdomu skaityti apie tų laikų „nuotykius“ Vilniuje, kuomet jaunimas „linksminosi“ tikrai iš širdies; apie universiteto gyvenimą, vienuolyno užkaborius, paslaptis, taisykles...
Sužavėjo ir scena ežere, kuri man pasirodė tokia švelni ir apgalvota, jog suvokiau dar kartą, jog meilė egzistuoja...
Skaitant daug kartų aplankė mintys apie tai, kaip gera skaityti ne verstinę knygą, o originalo kalba, kuomet visa stilistika ir žodynas atsiskleidžia tobulai. Nėra vertėjo pasikartojančių nesusipratimų ar keistų bandymų normalius dalykus pervadinti išradingiau. Visi puikiai žinome, kokia mūsų kalba yra turtinga, ką vertėjai kartais pamiršta.
Pagarba Sabaliauskaitei, sugebėjusiai 17 amžiaus Lietuvą paversti idealia terpe augti ir bręsti Uršulei ir Kazimierui bei sykurti stiprius veikėjų paveikslus.
Patiko puslapių apačioje esantys vertimai ir paaiškinimai, kurie papildė mano istorijos žinių spragas, nes einant Liauksmino gatve susimąstai: o kas jis toks buvo, kad jo vardu net gatvė pavadinta?!
Daugiasluoksnis, įtraukiantis ir išbaigtas romanas; toks, kokie turėtų būti visi romanai.

Kaina: ~40
Puslapiai: 286
Leidykla: Baltos lankos
Išleista: 2008 m., Vilnius

ketvirtadienis, sausio 24, 2013

Patrick Süskind ● Kvepalai. Vieno žudiko istorija

Oficiali anotacija:
1985 metais į vokiečių literatūrą įžengė išgama žudikas Žanas Batistas Grenujis, neregėtas Patricko Süskindo romano “Kvepalai” herojus. Rašytojas pasakoja genialaus parfumerio istoriją, įvykusią XVIII a. Prancūzijoje. Negailėdamas spalvų, kvapų ir detalių vaizduoja ano meto tikrovę ir reto, įdomaus amato subtilybes. Tačiau tei ne istorinis romanas. Tai netikėtas, pasakiškas, be galo įtaigus ir todėl juo labiau bauginantis pasakojimas apie neapykantą, meilės priešybę, – kupinas fantazijos ir sąmojo, parašytas su tiesiog šiurpą keliančiu įkvėpimu. Ne veltui ši knyga daugelį metų be pertraukos buvo viena iš labiausiai skaitomų pasaulyje, išversta į dešimtis kalbų. Ji iš tiesų kitokia negu viskas, kas skaityta iki šiol.


Koks turi būti žmogus, kad nejaustų savo paties kvapo?
Prieš kelis metus mano gyvenime atsirado galimybė turėti nemažai kvepalų. Tada pradėjau juos mėgti, pirkti, norėti daugiau. Taip pat teko perskaityti nemažai informacijos apie jų sudedamąsias dalis, jų kūrimo procesus ir istoriją. Nenuostabu, jog į šių metų knygų iššūkį įtraukiau ir šį romaną, nors ir buvau mačiusi pagal jį pastatytą filmą, kuris be galo man patiko. Kadangi siužetą daugiau mažiau žinojau, romane mane labiausiai domino viskas apie kvapus, jų išgavimą. 
Vos pradėjus skaityti supratau, kad labai daug nuo filmo viskas nesiskirs, tačiau bus daugiau detalių ir smulkiau nupasakotas veiksmas. 
Labai laukiau tos vietos knygoje, kuomet Žanas Batistas Grenujis įsidarbina pas garsųjį kvapų meistą Džiuzepę Baldinį, dar labiau, paties įsidarbinimo momento aprašymo, kuomet Grenujis sumaišo kvepalus tiesiog savo uoslės dėka. 
Pats romanas ir pati jo idėja tiesiog puiki, tačiau mane suglumino toji dalis, kurioje pasakojama apie jo atsiskyrimą, gyvenimą oloje, apie tai, kaip vėliau jis iš to pelnėsi apgaudinėdamas žmones. Vienu atveju galėčiau sakyti, jog jei tos dalies nebūtų buvę, tai nė nebūčiau pasigedusi, bet žiūrint iš kitos pusės - Grenujui tai buvo tarsi atsivertimas, savęs suvokimas.
Pabaigoje buvo akimirka, kuomet tikėjausi, jog viskas pasibaigs gerokai kitaip nei filme, nes viskas labai įtikino, tačiau apsigavau. Šizofreniškoji istorijos kulminacija egzistavo ir čia, romane. Gėris prieš blogį laimi, visi laimingi ir patenkinti (?). Tik trūko lašo. Matę filmą supras. 

Kaina: ~33lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 216
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2006 m., Vilnius

sekmadienis, sausio 20, 2013

Ana Frank ● Dienoraštis

Oficiali anotacija:
Anos Frank dienoraštis - vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų.  Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen - Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio.
Vienintelis iš besislapsčiusio aštuoneto išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą - paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 55 kalbas, išleistas 25 mln. tiražu. Jame Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje,  paaugliškas problemas,  gimstančius jausmus, savęs atradimą ir negęstantį tikėjimą gėrio pergale prieš blogį.


Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus „Šindlerio šąrašas“, „Pianistas“, skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda. 
Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...
Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje. 
Visą knygą „žavėjausi“ van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. 
Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai... 
Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.


Kaina: ~25lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 344
Leidykla: A.Paknio leidykla  
Išleista: 1997 m., Vilnius

antradienis, sausio 15, 2013

Jurgis Kunčinas ● Tūla

Oficiali anotacija:
Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.
Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.




Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo turėti. 
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne  - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas... 
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs. 
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Knygą ėmiau iš bibliotekos, tačiau planuoju įsigyti, nes norėčiau turėti savo lentynoje. Stipru.

Kaina: ~12lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 197
Leidykla: Lietuos rašytojų sąjungos leidykla
Išleista: 1993 m., Vilnius

penktadienis, sausio 11, 2013

Herbjorg Wassmo ● Stiklinė pieno

Oficiali anotacija:
Dortei penkiolika, ji gyvena Lietuvos kaime. Ši mergina niekada nesvajojo apie didžius nuotykius, apie princus ir baltus žirgus, tik apie kepėjo sūnų Nikolajų, apie šiek tiek mažesnį skurdą ir apie tėtį, kuris dar galėjo gyventi...
Todėl Dortė vis dar negali patikėti, jog niekam nesakiusi sutiko išvažiuoti į Stokholmą dirbti restorane. Ir vis dar negali patikėti, kad tai ją, Dortę, veža per Lietuvą ant galinės Audi sėdynės.
Mašinoje su langais, kurie neatsidaro. Koks tai darbas, mergina sužino per vėlai...



O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo sąlygas. Nesinori nieko peikti, tačiau rašoma ne apie Veronikos laikus, kai nė spaudos, nė televizjos nebuvo, tad visas naivumas iki galo manęs tikrai neįtikino. 
Tai tikrai ne pirma knyga panašia tematika, kurią skaičiau, bet nė vienoje iš jų herojės nebuvo tokios silpnos. Gal man lengva kalbėti, kaip daryčiau ar nedaryčiau, na bet jau kai atgauni pasą, tiesiog mini į kokią įstaigą ar ambasadą ir prašai pagalbos, o ne toliau lakstai dulkintis po viešbučius už grašius. 
Labai sukrėtė romano pradžia, kai viskas buvo taip akivaizdu, jog net verkti norisi, o Dortė viskuo tikėjo ir laukė, kol kažkas pasikeis, tačiau nieko nedarė pati. Galimybių pabėgti šimtai, kažkam paskambinti, nueiti... 
Iš kitos pusės, įbaugintas (įtikintas) žmogus, gėdos jausmas ir tikrovės nejutimas galbūt ir lėmė, jog mergina absoliučiai baiminosi dėl kiekvieno žmogaus, kuris galėjo padėti, o tikėjo būtent tais, kuriais pasitikėti turėjo mažiausiai. 
Kitos prostitutės ją gąsdino, kad nepasitikėtu vienu ar kitu, na o Dortė vis užtaikydavo ant sutenerių... 
Nežinau kodėl, bet neįtikino manęs visa istorija. Ta pati Ivanauskaitė šią temą, mano nuomone, pavaizdavo geriau. Bet yra ir kita medalio pusė - romanas neblogas, įtraukiantis, greitai skaitosi.

Kaina: ~35lt. Ėmiau iš bibliotekos.
Puslapiai: 400
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius

ketvirtadienis, sausio 03, 2013

Jodi Picoult ● Devyniolika minučių

Oficiali anotacija:
Sterlingas yra nedidelis, niekuo neišsiskiriantis JAV miestelis, kur niekada nieko nevyksta – iki tos dienos, kai jį sukrečia pritrenkiantis smurto aktas. Atsipeikėję miestelio gyventojai privalės ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir suvokti savo vaidmenį tragedijoje. Džouzė Kormjer, bylą nagrinėjančios teisėjos paauglė dukra, buvo pačiame tragiškų įvykių centre ir galėtų būti kaltinimo liudytoja, tačiau neprisimena, kas įvyko prieš jos akis... O gal prisimena, bet dėl paslaptingų priežasčių sąmoningai pasirinko tylą? Kaip ir visose kitose savo knygose, J. Picoult iškelia klausimus, į kuriuos nėra lengvų atsakymų. Ar gali jūsų vaikas tapti svetimas jums patiems? Ar yra pateisinamų priežasčių keršyti? Ir kas turi teisę teisti kitą? Atsakymai į šiuos klausimus nėra vienareikšmiški.


Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės „kietuolius“ pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos „kietuolių“ elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.
Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje. 
Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti... 
Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus. 
Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.
Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems „ereliams“.

Kaina: ~45lt
Puslapiai: 560
Leidykla: Alma littera
Išleista: 2008 m., Vilnius