trečiadienis, kovo 27, 2013

Teisybė. Arba kaip stereotipais plaunamos žmonėms smegenys

Paskutiniu metu mūsų lietuviška media nerimsta apie Indiją. Po visų prievartavimo atvejų atsiranda bent du trys straipsniai per dieną apie šią šalį. Ir tiek kiek mačiau, net antraštės rėkia vien neigiamai. Apie tai, kaip karvės gerbiamos labiau negu moterys, apie tai, kad Indijoje kas dvidešimt minučių išprievartaujama moteris. Pripažinkime, ten šimtus kartų daugiau žmonių, taigi ir prievartavimų daugiau. Juk Lietuvoje tokie dalykai vyksta, tik daug kas tyli, ypač mūsų po padu paspaustos ir požiūriu "jeigu muša, vadinasi myli" gyvenančios žmonelės.
Kodėl nėra straipsnių apie Afganistaną, kur moteris be jokio terliojimosi užmėto akmenimis vos joms pažiūrėjus į kitą vyrą? Arba kaip vyksta masiniai sušaudymai ir žudymai. Užsienio tinklalapiai apie tai rašo, o lietuviai įsikibę "vargšelės" Indijos ir jos moterų. Neneigiu, sudėtinga jų kultūra, ir mums nesuprantama, bet kad viskas yra taip blogai, kaip mūsų media rėkia, na atleiskite, bet tikrai nėra.
Jei atvirai, ginu šią šalį ne dėl to, jog pačios gyvenime labai daug kas su ja siejasi. Tikrai ne. Tiesiog pikta, kaip lietuviai nesusimąsto apie ekonomiką, branduolinius ginklus ir turtus, kuriuos turi ši šalis. Mums dar mokytis ir mokytis iš jų. Ir kaip išplėtotas turizmas, kokį paveldą jie turi.
Dar kilo ir mintis apie teisingumą - čia už pedofilijos atvejus tiesiog su žmonėmis susidorojama, kad tik koks pedofilas prokuroras neliktų nubaustas... ar dvi gimnazistės, supjausčiusios kolegę į gabalus gauna tik porą dešimčių metų kalėti, ir, velniai dar žino, išeis į laisvę po kelių metų, nes vėliau joms pripaišys gerą elgesį ir tokie antžmogiški gyvuliai laimingai (?) gyvens likusį gyvenimą. Indijoje net advokatai atsisako ginti parazitus, mirtinai nukankinusius merginą.
Ir dar, ar mes taip mylime šeimą, kaip jie? Visi smerkia atvažiuojančius čia dirbti kitataučius, kurie yra tokie patys žmonės kaip ir mes, nori padėti savo šeimai, išsiunčia daugiau nei pusę savo atlyginimo jiems... o bet tačiau, vis kažkam užkliūna, jog jie čia gyvena.
Mes už savo darbą, kurį dirbame, gauname penktadaliu mažiau nei yra "ant popieriaus" ir staiga per žinias išgirstu, jog kalėjime kaliniui skiriama daugiau nei 12000lt per metus jam išlaikyti, matyt, visi dabar, apsivogę, nužudę ar išprievartavę ką nors gyvena už kitų pinigus, kai mes, normalūs žmonės, turim arti, kad gauti bent jau tuos 850lt, aj, pamiršau, pusę jų iš karto atiduoti už šildymą.
Bent jau socialinės garantijos pas mus geresnės. Žinojot ar ne, kad Indijoje nėra pensijų?
Galėčiau ir dar tęsti, tik labai jau piktas rašinys gausis...
Tolerancijos, mielieji, ir būkit protingi, nepasikliaukit lietuviška media.
Beje, kur kažkada 15min.lt rašė apie nuo tilto nugriuvusį traukinį, tai to nebuvo, tai buvo autobusas. Kažkam su vertimu prastokai :)

antradienis, kovo 05, 2013

Harper Lee ● Nežudyk strazdo giesmininko

Oficiali anotacija:
Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.
Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
Nežudykit strazdo giesmininko, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių. 


Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra žūt būt pasiryžę iškrapštyti iš namų kaimyną, kurio gyvenimas apipintas paslaptimis ir legendomis. Dar viena Atikaus užduotis - sensacingoje byloje ginti juodaodį prievartautoją. 
Istorija pasakojama Atikaus dukters, Paukštelio (taip visi ją vadina, nors tikrasis jos vardas yra Džina Luiza) lūpomis. Naivi, maža, tačiau ne iš kelmo spirta mergiotė Paukštelis gyvena savo svajonėse ir iliuzijose, taip pat amžiais kenčianti nuo savo porą metų vyresnio brolio ir tarnaitės Kelpurnijos pamokslų. Nepaisant to, ji ir brolis Džemis labai artimi: kartų leidžia laiką, lanko tą pačią mokyklą ir mėgaujasi vaikyste. 
Kiekvieną vasarą pas juos atvažiuoja draugas Dilas - su savomis istorijomis (kiek jos realios kiek ne, tik pats jis ir težino).
Taigi visas romano veiksmas sukasi apie Baubo Redlio išprašymą iš namų ir tėvo Atikaus bylą, kuri labai pakeičia daugelio žmonių mąstymą ir tolerancijos lygmenį. Nuvylė neteisybė juodaodžių žmonių atžvilgiu, skaudžiausia, per šimtą metų, niekas nepasikeitė...
Autorė puikiai sužaidžia daugiasluokniame romane įpainiodama ir meilę, ir neapykantą; rasizmą ir toleranciją bei visus skaitytojus priverčia patikėti, jog visos romane minimos problemos yra aktualios ir šiandien.
Iš visų atsiliepimų kiek esu skaičiusi, tikėjausi šiek tiek daugiau, bet labai džiaugiuosi, jog skaičiau.

Kaina: ~17
Puslapiai: 368
Leidykla: Jotema
Išleista: 2003 m., Kaunas