penktadienis, balandžio 19, 2013

Pavasario magija

Nesu švelnus ir pūkuotas žmogus. Nemoku būti ir labai perdėtai rūpestinga ir miela mergina savo vaikinui. Negaliu būti ir labai ištikima draugė bei apsimetinėti, kad visus myliu ir be jų negaliu. Nemėgstu įvairių šeimos pasisėdėjimų. Griežtai atsiliepiu į daugumą man užduotų klausimų, ypač su mama. Be čia jau matyt labiau asmeninės problemos, kurios atsirado paauglystėje.
Tikrai neįsivaizduoju kieno tai kaltė: tėvų auklėjimo, mano pačios vėtymasis ir mėtymasis per gyvenimą, kuomet buvau sužeista šimtus kartų, ar tiesiog kantrybės neturėjimas? Vertybių skirtumas? 
Ir vėl gi - elgiuosi vienaip, tačiau pati ir šeimos noriu, ir rūpinuosi žmonėmis, ir liūdžiu, kai jiems kas atsitinka bei bandau pagelbėt viskuo, kuo galiu... vėliau, aišku, žmonės tuo pradeda naudotis. O tai dar labiau nervina. 
Mama visada priekaištauja, jog esu 'nagla' ir nemaloni jai, o vaikinas visada kalba atvirkščiai... gal tiesiog pati elgiuosi skirtingai su žmonėmis?

*** 

Jau lygtais atėjo tikrasis Pavasaris. Laukiau nesvietiškai, noriu greičiau į batelius įlįst, sukneles kasdien nešiot... prie upės vaikščiot.

***
Ir mūza grįžo, bet apie ją bandysiu pakalbėti rytoj vakare, nes su visais kraustymaisiais iš vienos vietos į kitą neberandu daiktų.

Šilumos ir smagaus Pavasario, saulės mano, kurie dar paskaitot ką aš čia rašinėju. Jau rečiau, bet dar nenoriu nustoti.