ketvirtadienis, gegužės 30, 2013

Good Things Come To An End

Mano tėtis mėgsta sakyti - gero po truputį. Gal jis ir teisus. Tačiau. Be galo nenoriu prarasti to gero, ką turiu dabar. Paskutinius (beveik) aštuonis mėnesius gyvenimo buvau labai laiminga, nors žinojau, jog prie gero tai galų gale neprives. Turiu gerą pavyzdį netoliese, kuris, turėjęs analogišką situaciją po kurio laiko jau pats bėrėsi druską ant žaizdos... deja, bet žinau, kad ir pati tą darysiu.
Arba tai tiesiog periodas, kurį reikia išlaukt. Šitaip jau sakytų mano sesė. O aš realistė. Žinau, kas šioje vietoje niekas nuo manęs nepriklauso - tik jau kiek save kankinti - renkuosi pati. O tas kankinimas toks saldus, tarsi iš Fifty Shades of Grey. Tik ne visom prasmėm.
Dabar toks neracionalus jausmas, jog gyvenu kokioj romantinėj komedijoj ar saldžiam meilės romane... tiesiog viskas taip dėliojasi, jog aš esu Barbara, kurios mylimojo tėvas Chosė Antonio Lopez neleidžia būti kartu ir mėgautis gyvenimu... Ašarų pakalnės, pokalbiai apie tą patį per tą patį, rėkimai, tyla, vėl ašaros... Kiek serijų tai tęsis? 8? 100? 300? Ar visus 15 sezonų, kai galų gale visi laimingai susituokia ir blogieji gauna ko nusipelnę?
Tikrai pagaliau patikėjau meile. Tą padariau ne iš karto, nes nesu žmogus, kuris lengvai pasiduoda kitiems... prireikė laiko, pažinti Jį, pažinti save... ir kas iš to? Gero - po truputį?!...

Arba tiesiog - paleist... (?)