Veidaknygėje pamačiau sakinį, kuris man patiko – Don‘t date a girl who travels (nesusitikinėk su keliautoja). Ir, kad ir kaip sunku tą pripažinti, beveik pritariu. Nors tikrai nesu iš tų, kurie iškeliauja keliems mėnesiams, tačiau šimtu procentų žinau, jog jei man kas nors pasiūlytų, aplinkybėms susidėliojus, mielai išvažiuočiau bet kuria kryptimi, kad ir palikdama savo vaikiną. Lygiai taip pat mąstau iškeliauti pagal Erasmus programą. Pusmečiui. O gal daugiau. Ar realu tokiomis sąlygomis išsaugoti santykius?
Rugsėjo pradžioje skrendu į meilės miestą – mano svajonė jau daug metų. Vėl viena. Kai aplinkiniai paklausia, kodėl viena, ar su kuo, net pasimetu. Tačiau pati verdu viduje ir noriu, kad lėktuvas kuo greičiau pakiltų nuo pakilimo tako ir aš pamažu artėčiau link savo tikslo.
Nesu iš tų, kurie nuvykę į kitą šalį megsta pagulėti pajūryje (kad būnant Gruzijoje, visi nutarėme, jog į garsųjį Batumį nevažiuosime, ir vietoj to laipiojome po Kaukazą...), tiesiog gaila laiko. Vietoje to, keliauju tarsi tankas, kol paeinu, einu be sustojimų. Ir tas keliavimas vienai, tiesiog puikiai man tinka, nes nereikia su niekuo derintis, tartis. Vėl savanaudiška. Ech.
Mąstau, kad reiks kada nors savo vaikino paklaust, ar taip yra normalu, tačiau abejoju, ar atvirai man pasakys... tačiau kai važiavau į Italiją, jis nepyko paliktas vienas. Bet kuriuo atveju bijau, kad ateityje nebūtų tokio dalyko, kad paprasčiausio ginčo metu mano kelionės iškils tarsi priekaištas. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.
