penktadienis, kovo 11, 2016

Ispanija. IV dalis - Caesaraugusta

Visi gali pasigooglinti, bet specialiai apie Zaragozos atsiradimą, įsikūrimą ir pavadinimą tikrai neteko domėtis. Ir net gyvenant čia, vargu ar būčiau sužinojusi, kodėl Zaragoza yra Zaragoza, jei nebūčiau aplankiusi Cezario Augusto paliktų relikvijų. Tiesą pasakius jau kelias dienas sukau galvą nuo ko čia pradėt rašyti - ar romėnų ar arabų, bet labai protingai sumąsčiau pradėti chronologiškai. Zaragoza, tai vienintelis išlikęs nuo romėnų laikų miestas, pasilikęs savo įkūrėjo vardą. Caesaraugusta, kaip manoma, buvo įkurtas 25-12a.pr.Kr. 

Cezario Augusto palikimo mieste daug, dalis jo atrasta ir atkasta visai neseniai - vienas jų - romėnų forumas, kurį galima pamatyti nusileidus į požemiuose įrengtą muziejų. Išsilaikęs sąlyginai neblogai ir pamatyti tokį visai įdomu. Įrengtame muziejuje daug įvairių hipotetinių projekcijų, kaip kai kurios dalys galėjo atrodyti ar atrodė. Tuomet išlikę amfiteatro likučiai, palikę man didžiausią įspūdį, nes Romoje bent jau kol kas nesu buvusi...









Ir kiti du punktai, iš kurių nuotraukų neturiu - uosto muziejus, kuriame parodyta kaip buvo tiekiamas vanduo, kaip buvo komunikuojama ir perduodama produkcija ir panašiai. Ir viešosios vonios - pirtys. Nefotografavau, nes jos neautentiškos. Vėl gi, yra projekcijos ar numanomos idėjos, kaip jos turėjo atrodyti, ir yra sukonstruotos jau šiuolaikinių plytelių, akmenų ir kitų medžiagų pagalba.

Kaip jau galima suprasti, įdomiausi pirmi du taškai, labai autentiški, poroje vietų pasijutau netgi labai keistai, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau pabūti ten, kur prieš tūkstančius, net ne šimtus, o tūkstančius metų, vaikščiojo Cezaris Augustas. 

Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę gyventi tokiame įdomiame mieste. 

šeštadienis, kovo 05, 2016

Ispanija. III dalis - Huesca ir sienų tapyba

Yra vienas dalykas kurį visur pastebiu Ispanijoje, kiekvienam mieste, kurį aplankau, ant kas keliolikto namo – piešiniai. Bet gražūs, su idėja, matosi, jog piešti meistrų. ir kas įdomiausia, niekam nekyla mintis chuliganauti ir jų naikinti. Nesu iš tų žmonių, kurie pabėga į kitą šalį ir pradeda „važiuoti“ ant savos, bet šiuo atveju Ispanija yra gerokai gerokai pažengusi. Pavyzdžiui, elektronikos prekių parduotuvė:



Kovo 1d. – Huesca

Miestukas apie 70km nutolęs nuo Zaragozos į šiaurę. Aha, šiaurėn, vadinasi arčiau Pirėnų kalnų, taaaaaip, vadinas jau sapnuoju ir išsišiepus atsikeliu aštuntą valandą ryto, nors tokiu laiku paprastai sapnuoju devintą sapną ir dar kelias valandas nežadu apleisti lovos. Bet kalnai mane tiesio išverčia iš jos. Miestas labai nedidelis, apie penkiasdešimt tūkstančių gyventojų, nors vaikštant jame susimąsčiau – kur jie visi slepiasi?? Visą miestelį skersai pereiti užtrunka apie 20min., tačiau pamatyti tikrai yra ką, ypač kai kuriose vietose, kuriose matyti kalnai. Huesca įsikūręs beveik pusės kilometro aukštyje virš jūros lygio, tad slėgio pokyčiai pasijaučia vos prie jo priartėjus.   




Miestelis - buvusi romėnų kolonija, jame veikė tuo metu labai svarbi ir didelė mokykla. Arabų valdymo metu miestelis priklausė Cordobos kalifatui ir buvo iš ten valdomas. Vėliau Aragono karaliui perėmus vadžias, miestelis buvo iškovotas iš arabų ir jame įsteigtas universitetas.

Pagrindinė miesto katedra pradėta statyti 13a. ir kaip ir didžioji ispaniškos architektūros dalis - yra gotikinė. Jos įėjimą puošia dvylika apaštalų, kurie gerai matomi ir nuotraukoje. 


San Pedro el Viejo vienuolynas, ko gero seniausias romaninės architektūros atstovas pusiasalyje, datuojamas 11-12a. Pastatą sudaro bažnyčia ir labai gražus atviras kiemelis su kolonomis. Už įėjimą šįkart teko mokėti pustrečio euro.





Na aišku aplankiau ir miesto muziejų, kuris labai maloniai nustebino - nemokamas ir tikrai įdomus. Daug archeologinių pavyzdžių, gerai ir informatyviai (trūkumas - tik ispanų kalba) įrengtas. Jam įrengti panaudotos senojo universiteto patalpos, norint apeiti visą muziejų, einama ratu. Labai daug tapybos darbų (kas mane labai nudžiugino), Goyos eskizai ir daug kitų. 


 Tokias ir panašias kapavietes rado archeologinių kasinėjimų metu. Akmenys šiuo atveju - netikri.



Kadangi, kaip jau minėjau, mieste žmonių nerasta, tad ir po muziejų vaikščiojau absoliučiai viena. Ir sutikau be galo malonų ir draugišką apsauginį, kuris mane lydėjo ir pasakojo. Vienu metu mane pasigavo, pamatęs jog praleidau porą salių (maniau, kad tiesiog nėra ekspozicijos), mane nusivedė ir parodė kur eiti. O ten menės. Tamsios, su labai menku apšvietimu ir aš pirmą kartą gyvenime (po urvų ir tamsių vienuolynų...) pajutau ką reiškia klaustrofobija. Įlindau, negaliu juk nepamatyti. Ir apėmė toks jausmas, kad atsidūriau viename iš tų filmų apie Žaną d'Ark arba sesutes Boleyn, kur atrodo, kad tuoj tuoj ateis šarvais apsikarstęs ir žvake nešinas budelis ir pasakys, kad jau laikas.... egzekucijai... na nes žmonės vienodai ploja tiek per karūnavimą, tiek per nukirsdinimą. 


O iš tų menių labai greitai pabėgau. Ir nusprendžiau kad gana man istorijos, reikia šviežio oro tad pasukau parko kryptimi. Kadangi oras buvo dėkingas, radau draugų, kuriuos palesinau ir tiesiog pasibuvau su savimi. Dienai tokia išvyka pats tas, tačiau gyventi, tokiame mažame mieste nenorėčiau, nes tiesiog neturėčiau ką veikti. Nebent eiti į tas menes vėl, na, dėl adrenalino. 







Ispanija. II dalis - Įpročiai ir Cincomerzada

Kai apsigyveni naujoje šalyje, visada pradedi mąstyti kitaip. Nebepastebi dalykų, kuriuos pastėbėtum būdamas turistas. Kai turistauju, pamatau visas smulkmenas, mažas skulptūrėles, koplytėles, gražias langines ir panašiai. O kai gyveni, viskas tampa įprasta. Pirmomis dienomis Ispanijoje mane žavėjo kiekviena "sutikta" palmė, dabar to nebėra - jos tapo mano kasdienybe, kelias jų net matau pro savo kambario langą.
Tačiau kad ir kaip bebūtų, ispanė nesu, prie jų siestos, ko gero, nepriprasiu niekada (viskas dirba nuo ryto iki kažkur 13-14val o tada užsidaro, o duris vėl atveria apie 17val.), prie jų nemokėjimo vaikščioti taip pat (ne lėtumas esmė, o tai, kad jie nežiūri kur eina).
Beje pastebėjau, kad jie labai paprastai elgiasi su vaikais - jokio šiltnamio efekto, kokį labai ir net labai dažnai pastebėdavau Lietuvoje ir kitur. Jei vaikas pameta sausainį ant žolės, mama nepuola panikuoti, pakelia, nupučia ir paduoda vaikui atgal. 

Na ir apie mano nuotykius šiandien. Draugų šeima mane pasikvietė į parką kartu atšvęsti kovo penktosios - dienos, kuomet Zaragozos miesto gyventojai pasipriešino ir nukovė miestą puolusius Karlistus. 
Mieste visi renkasi Tio Jorge parke, kuriame vyksta kažkas panašaus į mūsų Kaziuką (sutapimas su laiku šiemet mane visai maloniai nustebino) - mugė, be galo daug maisto ir žmonių bei muzikos. Dauguma susirenka su šeimomis, atsiveža savo stalus, pledus, palapines, kėdes ir gamina vietoje. Tokia galimybe pasinaudojau ir aš, kadangi mane pakvietė nuostabi Pablo ir Annos šeima. Stalas lūžo nuo įvairių užkandžių bei daržovių troškinio bei, žinoma, vyno ir vermuto. Kadangi mano draugų šeima turi smagų pusantrų metukų sūnelį Yago, bei kitos draugų šeimos taip pat buvo su vaikais, fiesta nesitęsė iki vėlumos ir mes apie 5val. susipakavom ir pajudėjom gerti kavos. Man labai patinka tas lėtas ir ramus išpaniškas tempas - niekas niekur neskuba, visi bendrauja ir mėgaujasi vieni kitais.




Na ir aišku negalėjau atsispirti vaizdams pareinant namo... Ebro upė ir saulėlydis.


Bei gražioji Basílica de Nuestra Señora del Pilar.



Ispanija. I dalis - Kodėl aš čia. Barcelona

Labai ilgai galvojau ar apie visa tai rašyti, nes prirašyta jau šimtai nuomonių ir įkelta milijonai nuotraukų. Bet nusprendžiau kad vis tik derėtų parašyti, jei ne dėl skaitysiančių, tai bent jau dėl savęs. Ketinu apie viską po truputį, išskyrus planus, kurių, žinoma, turiu begales. 

Istorija tokia, jog esu studentė ir atvažiavau čia su mainų programa - ne studijuoti, kaip kad mano artimieji mano, o keliauti, nes tai yra puiki galimybė tą daryti. Gyventi tenka nedideliame mieste - Zaragozoje, kuris yra jaukus ir tik vos didesnis už mano gimtąjį Vilnių. Beje liūdnas pastebėjimas, jog miestas nelabai populiarus turistų tarpe (nekalbu apie pliažinius turistus apskritai), kas yra keistoka, žinant jog jame stūkso maurų palikta be proto graži tvirtovė... ir kad apskritai miestas turi daug paveldo iš Cezario Augusto laikų (apie viską po truputį, bet Zaragoza - Cezaris Augustas, skambesys lyg ir panašus)... 

Bet apie viską iš pradžių.

 2016m. sausio 31d. - vasario 2d.

Pirmi mano pasivaikščiojimai buvo mano mylimojoje Barselonoje, kurią lankiau prieš šešerius metus. Tuomet spėjau aplankyti didžiąją dalį pagrindinių objektų tad šįkart galėjau sau leisti tiesiog mėgautis miesto dvasia.
Visų pirma, buvo nuostabu pabėgti iš labai šaltos Lietuvos. 



Praeitą kartą lankantis Barselonoje buvau dar labai žalia keliautoja: tai buvo vos antra mano kelionė, ant sprando turėjau sūnėną ir bėgau kaip tikra paklaikusi turistė, kad kuo daugiau pamatyti. Ir kas įdomiausia, tada niekaip nesugebėjau rasti garsiojo gotikinio rajono (dabar pati puikiai suvokiu, kad aplink jį praeitą kartą vaikščiojome ratais ir net šalia jo gyvenau). 
Tai rajonas, kurio didžioji dalis išlikusi nuo viduramžių laikų, taip pat yra dalis ir romėnų palikimo. Visas rajonas yra tarsi labirintas - visos gatvelės susijungusios ir išsišakoja į nedidelius skverus su fontanėliais ir skulptūromis.  
Nepaisant dvasios, jausmo ir rajono grožio, kalbama, jog tai yra vienas populiariausių kišenvagių veiklos taškas. 





Kita vieta, po kurią su dideliu malonumu klaidžiojau pusdienį, buvo Montjuic parkas, įkurtas ant kalvų ir nuo kurio atsiveria labai gražūs vaizdai:




Ir žinoma Tibidabo kalnas, kurio viršūnėje (512m) randame gotikinę Sagrat Cor bažnyčią ir atrakcionų parką. Kadangi kalną lankiau pirmomis vasario dienomis, nenusigandau, jog keltuvas neveikia (ir nepasidomėjau apie autobusą) ir įlipau į kalną pėstute. Esu ir aukštesnių įveikus, ne problema. Problema buvo ta, jog vidury kelio suvokiau, kad lipti teks auksčiau nei tikėjaus, vandens neturėjau pasiėmus, buvo apie 27 laipsnius karščio, saulė plieskė ir vienu momentu jau keikiausi. Bet aš paprastai lengvai nepasiduodu.


Čia realiai pati kelio pradžia, matosi, kaip Barcelona iš tiesų sudėliota iš kvardratėlių.








Šikart buvau mažiau turistė, daugiau ramiai vaikščiojanti ir su savimi būnanti studentė, įžengusi į naują gyvenimo etapą. 
Atėjus įkvepimui parašysiu apie Huescą ir Zaragozą.