šeštadienis, balandžio 23, 2016

Valencia. Šeštadienis ir sekmadienis.



Šeštadienio rytą planavau keltis anksti, tačiau po ilgų pasisėdėjimų vos vos išlipau iš lovos (čiužinio). Ir aišku šiek tiek susipainiojau grafikuose, tad tiesiog sėdėjau stotelėj geras dvidešimt minučių kol atvažiavo mano autobusas. Labai tikslaus plano dienai neturėjau, tiesiog norėjau nueiti į keramikos muziejų, katedrą, pamatyti porą miesto vartų ir La Lonja. Apsižiūrėjus žemelapyje nusprendžiau pradėti būtent nuo keramikos, nes šis objektas buvo arčiausiai nuo vietos, kurioje stoja autobusas. Atėjus žinojau, kad įėjimas kainuos, tačiau parodžius studento pažymėjimą gavau bilietą nemokamai. Labai nustebau, bet kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. O Ispanijoje galima prie to ir priprasti.
Taigi keramikos muziejus įsikūręs atrestauruotuose penkiolikto amžiaus rūmuose, rokoko stilius. Tiek iš išorės, tiek iš vidaus man rūmai labai patiko. Ir žinoma, mane labiau domino interjeras negu lėkštės. Nors daugelį mielai priglausčiau. 







Antras objektas buvo katedra, į kurią diena prieš nebespėjau, o ir gerai, nes penkių ar dešimties minučių jai apeiti net ir norint neužtektų. Katedra pastatyta ten, kur kadaise stovėjo mečetė; degusi, restauruota ir perstatyta ne kartą. Ir, žinoma, legenda apie šventąjį Grąlį, dėl kurio istorikai iki šiol ginčijasi.

Katedros interjeras kaip ir daugumos bažnyčių – stilių kratinys.  Bet bendrai, man patiko. Už penkis eurus bilietas už įėjimą ir audiogidas pasirinkta kalba. 







Labai patiko už altoriaus esantis unikalus iš akmens išdrožinėtas koplytėlės fragmentas; čia jau reikia realiai pamatyti, kaip subtilu ir gražu...



Pasivaikščiojus ir pasikultūrinus nusprendžiau, kad reikia pavalgyti. Po netrumpų paieškų (man niekada nesigauna greitai susirasti vietos, kurioje noriu valgyti) randu lauko terasą, užsisakau alaus ir paella (priklausomybė), tik po keliolikos minučių bevartydama meniu suprantu, kad užsisakiau tokią, kurioje yra vištienos. Pasigaunu padavėją ir bandau išaiškinti, kad norėčiau pakeisti užsakymą, arba bent jau kad nedėtų mėsos, bet panelė tik atsiprašo ir pareiškia, kad jau gaminama. Ir kad po kelių minučių atneš. Aha, ir meniu parašyta, kad laukti reiks apie 20min, laukiau 45. Na bet nesiskundžiau, pasirašiau su šeima, pasideginau (tikrai taip, karštis tikrai buvo perkopęs tris dešimtis laipsnių) ir gavau maistą. Šokas. Visa keptuvė. O parašyta, kad porcija vienam. Bet viskas gerai, kaip be pusryčių, ir net nenumanant kito karto, kada bus galimybė pavalgyti, gera užkišti skrandį. Na ir pirmas dienos „nuotykis“. Prieina su stikline. Pinigų kaulytojai. Vienas, antras, prieina ir juodieji akinių pardavėjai, o jiems ir dzin, kad su akiniais sėdi... ir vienam iš stikliniautojų priėjus, kažkelintą kartą atsakau ne, o jis, pamatęs mano keptuvėj vištą (palikau) paklausia ar galima. Linkteliu, kad taip, nes negi gaila. Atsistojęs suvalgo ir vėl paprašo pinigų. Apšalau. Šokas. Šventas naglume. Vietoj to, kad padėkoti, dar pretenzingai antrą kartą paprašė pinigų. Na bet ilgai kartėlis negraužia, nes diena neguminė, reikia judėti toliau.  





Nusprendžiu nukeliauti iki Serrano bokštų, kurie kadaise buvo viduramžių miesto sienos dalis. 






Tada tiesiog vaikštau gatvelėmis, stebiu smulkmenas, žmones, augalus, grafiti... ir pasak žemėlapio, yra dar vieni vartai, ir netoli, Quark vartai. Prieinu iki kryžkelės, tiesiai, už 300m vartai. Į kairę už pusės kilometro – turgus ir La Lonja – du mano labai laukiami objektai. Bet nebūčiau aš, jei per milžinišką kaitrą atsispirčiau pagundai įveikti tuos kelis šimtus metrų, kad mane perkūnas. Nueinu, gerai jau gerai, nusivelku. O jie beveik tokie patys. Tikėjausi kažkokio labai didelio skirtumo, tad net nepriėjus apsisukau ant kulno ir nusprendžiau eiti apžiūrėti Kolumbo turgaus, kuris, pasirodo, jau beveik užsidaro. Spėju nusipirkti šviežių sulčių ir atsigaivinti.





Ir kaip ir paskutinis dienos objektas – La Lonja. Puikiai žinau, kad sekmadienį įėjimas nekainuoja, tačiau pasimokiusi visur kitur, susimoku tuos porą eurų ir pasivaikštau ramybėje. 
Pastatas, pastatytas 15a.pab. 16a.pr. Tai rūmai, kuriuose vykdavo visi prekybos sandoriai, kuriame tikdavosi ir dokumentus pasirašydavo įtakingi žmonės. Tad reprezentuojant Valenciją buvo norėta įspūdingos vietos, kad iš svetur atvykę kolegos ar konkurentai susidarytų labai gerą įspūdį. Verslas yra verslas. 




La Lonja yra sudaryta iš kelių dalių – Kontraktų salė, su suktomis kolonomis, gotikinio stiliaus lubomis ir aukštais langais.




Prekybos salė:


Konsulato paviljonas su nuostabiomis lubomis.

Ir sodas bei kelios detalės:



Ir ko gero vienas nuoširdžiausių ir gražiausių įvykių šiame mieste. Nusileidau į kriptą ir girdžiu - muzika. Bet tokia viduramžiška, o akustika nuostabi... ir mąstau, iš kur čia groja, juk nei kolonėlės, nei kokio kitokio aparato nėra. Ir tik po kelių minučių suprantu, kad iš tiesų čia niūniuoja senučiukų turistų porelė. Bet taaaaip gražiai. Pasėdžiu, paklausau ir išeinu apšalus. O jie lieka ir tebeniūniuoja...

Labai mielai būčiau dar kažkur pasivaikščiojusi, tačiau karštis nualino, tad gįžau pas Ula (jo namuose nerasta, vienas namuose, tu darai ką nori....) ir nusprendžiau pasinaudoti siesta ir numigti. Ir tai buvo geriausias sprendimas per ilgą laiką. Vakare vėl nuėjau iki jūros, pasivaikščiojau ir nusmigau. 

Absoliučiai nežinojau ko noriu kitą dieną, ar gamtos, ar mokslo muziejaus. Tiesiog atrodė nenormalu būti Valensijoj ir neapsilankyti jame. Istorija su mokslo miesteliu netyčia nugirdau iš gido - pastatyta jis iš miesto gyventojų mokesčių, valstybė neprisidėjo; buvo planuojama išleisti viena suma, išleido dvigubai. Tas pats, kas su mūsų valdovų rūmais - gyventojams naudos jokios, pinigų išleista. Valancianos gyventojai pikti ir nepatenkinti. Bet kuriuo atveju, architektas užsidirbo neblogai. Miestelis sudarytas iš kelių dalių, kiekvienoje galima pamatyti skirtingus dalykus: mokslo, meno, akvariumas, planetariumas (3D vaizdas ant lubų, vaizdas nerealus). Įėjimas į visur kainuoja ne tiek jau mažai, bet norint viską apeiti, dienos neužteks. Manau neužteks ir dviejų, jei su vaikais. Labai daug ko pasakoti neturiu, parodysiu ir tiek. Labai gražu. 





Buvo labai įdomu pamatyti išsiperint viščiuką. Niekada nebuvau mačiusi. 



Po mokslo miestelio pasivaikščiojau ir susitikau su vaikinu, kuris mane parvežė namo.  

Pastebėjimai tokie:
- Prieš man išvažiuojant į Ispaniją, tėtis mane ramino, neva, moki anglų kalbą, neprapulsi. O vaikyti kaip klydo. Čia net ir ispanų kalba ne visada padeda, ką jau apie anglų kalbėti. 
- Valensija mažas, bet sakyčiau, visai nepigus miestas.  
- Bendrai, labai patiko, ypač kai prieš tai buvau taip skeptiškai nusiteikus prieš išvažiuojant