Ispanijos pietūs. 10 diena.

Atvykus vakare į Cordobą iš karto pamačiau, kad kažkodėl patiks labiau nei Cadiz. Bet kuriuo atveju, miestas nedidelis, tikiuosi, kad poros dienų jam apžiūrėti pakaks. Nuovargis taip pat labai jaučiasi, vis tik dvi savaitės keliavimo, šioks toks namų neturėjimas šiek tiek juntamas. Bet kuriuo atveju, viską noriu įvykdyti pagal planą ir esu nusiteikusi labai optimistiškai. Daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų jau įveikta, numatoma dar geras gabalas kelio namo... bet, ką tik atvykau į Cordobą, apie namus minčių dar nė negali būti. Tik taip šiek tiek emociškai keista, paskutinė stotelė šioje kelionėje, o pirmadienį egzaminai... ir suvokimas, kad kuprinėje gulėjusios knygos taip ir nebuvo atverstos (gerai, meluoju, buvau pasiėmusi jas eidama į pliažą Santa Marijos uoste, tačiau buvo vėsoka sėdėti ant smėliuko, tad likau nepasimokius): nu kas nori mokytis, kai šalia jūra, vandenynas... ir apskritai, atostogos...?

Pora vaizdų iš vakar vakaro, vaizdelis iš labai įdomios kavinukės, kurioje sudalyvavom protmūšy, ir saulėlydis pro buto, kuriame gyvenau, langą...

Kaip dauguma esate tikriausiai girdėję, Cordoba žymi gėlėmis ir garsiąja mečete. Prieš tai buvau pasižymėjusi, kad įėjimas į mečetę kainuoja aštuonis eurus, visai nedėkinga suma studentei. Atvykus į miestą, pažįstami informavo, kad jei sugebėsiu atsikelti anksti ryte, tarp aštuntos ir dešimtos valandos, įeisiu nemokamai. O taip tikrai taip, absoliučiai pritariu tokiam planui ir kad ir kaip būtų sunku, ryte atsikeliu ir lėtai pajudu. Vaizdeliai pakeliui:

Tie patys draugai įduoda ir miesto žemėlapį, tačiau aš jau gyvenu pačiame centre, kuris nėra didelis ar klaidus (išskyrus žydų kvartalą, bet apie jį vėliau), bet kuriuo atveju, mieste labai lengva susigaudyti.

Pasiekusi mečetę dar vis mąstau, ką aš čia turėčiau pamatyti (prieš keliones stengiuosi pernelyg daug nuotraukų nežiūrėti, tačiau kažkas mintyse sukasi). Iš išorės absoliučiai neatrodo musulmoniškai. Kadangi priklausė tai maurams, tai krikščionims, tai vėl maurams; geriausia dalis, mečetė-katedra buvo pastatyta ant romėnų architektūros pamatų... kažkuriuo metu šventykla buvo naudojamasi patalpas pasidalinus – tiek musulmonų tiek krikščionių. Ot geri laikai buvo. Galiausiai musulmonai neapsikentė ir krikščionių dalį nusipirko. Ir vėl viskas apsivertė. Čia tikriausiai panašiai kaip su Lietuvos okupacijomis – norėjo rusai, turėjo, norėjo vokiečiai, gavo, vėl rusai užsimanė... taip pat ir čia. Šiuo metu mečetė-katedra priklauso krikščionims. Netgi prieš kelis metus buvo užfiksuotas incidentas, kuomet atėjo grupelė musulmonų, suklaupė melstis ir buvo išvaryti. 

Įdomiausiai atrodo vidus. Neapsilankius įspūdžio net norėdamas nenupasakosi. Viskas tiesiog dvelkia kažkuo. Slegiančiu. Sunkiu. Nors grožis neišpasakytas. Ir dydis.

 

 

Net nebepamenu kiek laiko praleidau viduje, nes net pritūpiau ant suoliuko šiek tiek pasiskaityti apie visą šventyklą. Ir, ko gero, dėl tos slegiančios atmosferos nusprendžiau pajudėti toliau. Kitas mano plane – romėnų tiltas ir Calahorra bokštas.Perėjus tiltą nusprendžiau išbandyti laimę pasinaudoti tualetu kavinukėje, kuri buvo vos prieš kelias minutes atsidariusi, ir vėl, visi leidžia. Labai maloniai stebina žmonių humaniškumas. 

San Pablo bažnyčia:

To dar neminėjau, bet Corboba ir Granada buvo tie du miestai, kurių dalelę nešiosiuos su savimi amžinai... kad ir kaip naiviai ir saldžiai tai skambėtų. Abu šiuos miestus tiesiog įsimylėjau. Viena mano meilės priežasčių Cordobai, tai Vianos rūmai. Renesanso metu pastatyti rūmai, su Ispanijos pietums taip būdingais kiemeliais. Kiekvienas iš jų turi savo paskirtį... viskas apsodinta nerealiai gražiai... norint apsilankyti galima pirkti bilietą arba tik kiemeliams, arba viskam – t.y. patalpoms ir kiemeliams. Tiek pinigų, tiek laiko taupymo sumetimais pirkau bilietą tik kiemeliams. Ir apėjau juos... du kartus. Grožių grožis. Ypač žinant tai, kad tikrai nesu gėlių fanė.

Įėjimas kainavo penkis pinigus. Verta kiekvieno cento.

Dar šiek tiek detalių:

Paskutinis tą dieną lankytas taškas buvo Krikščioniškoji karalių pilis (aišku, vadinama Alcazar ir statyta maurų). Sodai nuostabūs. Daugiau tai tarsi archeologinis objektas. Bet visumoje patiko.

Po tokios prasmingos, spalvingos dienos tesinorėjo maisto, dušo ir lovos (gerai jau gerai, sofos). Turistiškai, bet labai prasmingai ir gerai praleidau dieną. Aplankiau viską ką norėjau, o gi dar laukia visas rytojus.