Paskutinė diena,
tiksliau vos rytas. Dar vis pati sunkiai galiu patikėti, kad išgyvenau per
savaitę suplanuotą, dvylikos dienų trukmės kelionę. Ir apkeliavau viena. Žinau,
kad daug kam kelionės atrodo nieko mandro, tačiau, patikėkit manimi, net ir man,
visada keliaujančiai vienai ir esant ganėtinai drąsiai, kiekvieną kartą prieš
pajudant nauja kryptimi, kažkas viduje sukirba. Susimąstau kaip elgčiausi
vienoje ar kitoje vietoje. Bandau savęs į rėmus nespausti. Tačiau ir
nežioplinėti. Nes nėra nieko baisiau už žioplą ir turbo patiklų turistą. Gali būti
patiklus, draugiškas, bet lik protingas. Ir to užtenka. Bet kuriuo atveju,
visokių žmonių yra, visokių ir reikia. Man šį kartą labai pasisekė. Kitąkart
gal pasiseks mažiau, kas žino. Svarbiausia nepanikuoti.
Taigi viskas
gerai, kas gerai baigiasi – mane prigriebia smagus vaikinukas ir apie septintą
vakaro pasiekiu namus.
Beje, prieš man išsiruošiant į kelionę, iš grupiokių prisiklausiau, jog tokiomis dienomis, per Semana Santa, paprastai pila lietūs. Nei vieną dieną nenukrito nei lašas, oras buvo pasakiškas visas keliones dienas... ir tik nuvažiavus pusę kelio iki Zaragozos, pradėjo lyti... ironiška, bet labai pasisekė.
Šiek tiek a‘la
statistikos.
- Maršrutas: Zaragoza – Granada – Malaga – El Torcal – Cadiz – El Puerto de Santa Maria – Cordoba – Zaragoza.
- Keliavau nuo kovo 23d. iki balandžio 3d. Taigi viso dvylika dienų kelyje.
- Sukoriau kažkur 2200km mašinomis, ir balažin kiek pėstute. Už transportą viso išleidau 130 eurų. Viskam kitkam – nesvarbu, nes visi išlaidaujam ganėtinai skirtingai. Galiu pasakyt tik tiek, kad įtilpau į savo planuotą biudžetą.
Tikrai
nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tai buvo viena nuostabiausių mano kelionių (kol
kas). Ne vaizdais, nors jie buvo nuostabūs, bet žmonėmis. Kiekvienas, kurį
sutikau Andalūzijoje buvo nuostabus, padedantis, draugiškas ir įdomus. Taip pat
noriu padėkoti savo batams, kurie man labai palengvino gyvenimą. Ir visiems skaičiusiems
ir sekusiems mano klajojimus. Čia ne pabaiga.