2
diena: Granada
Iš pačio ryto
prasideda nuotykiai. Atsikeliu ankstokai, kaip ir visada kelionėse, nes tiesiog
gaila švaistyti laiką. Jaučiasi, kad šiek tiek trūksta miego, bet nieko, kas
nenužudo, padaro stipresniais. Pirmąją dieną nusprendžiu paskirti tiesiog
klaidžiojimui gatvelėmis ir nuklydimu į Albayzin rajoną. Ir, žinoma, susirasti
kur nakvoti antrąją naktį, nes, deja, bet tik Granadoje neturiu normaliai kur
apsistoti. Suprantama, Velykos, atostogos. Geriausia ką randu, tai daugiau nei
trys dešimtys eurų hostelyje. Oj ne, man per brangu. Jei reiks, miegosiu ant
suoliuko. Arba naiviai tikiuosi, kad kažkas atsibus couchsurfinge, arba atsiras
pigi lova mano hostelyje. O sancta simplicitas...
Taigi, apie
nuotykius. Buvo pasakyta, kad galiu arbatą ar kavą darytis bet kada, tad
švediškas stalas pusryčiams ryte pasirodė labai gundantis. Tik, žinoma,
nuoširdžiai nežinojau, jog pusryčiai man nepriklauso. Persigandau, tačiau
ispanės hostelio darbuotojos tik numojo ranka. Išsižiojau, išgėriau kavą ir
pajudėjau. Labai pradžiugino tai, kad nors ir išsiregistravau iš hostelio,
leido palikti daiktus. Bet kuriam laikui, na sako tik nepamiršk pasiimti. Bet visa
mano manta man svarbi, tad kurgi paliksi.
Taigi trumpai:
Granada, spėjama, buvo paskutinis miestas Ispanijoje, kurį buvo pasiskolinę
arabai. Na ir nieko baisaus, prieš juos išspiriant lauk, spėjo labai gražios ir
daug architektūros palikti. Pagrindiniai objektai Granadoje tai Alhambra rūmų kompleksas
ir Generalife sodai.
Albayzin rajonas,
kaip manoma, buvo apgyvendinta vietovė jau prieš daugiau nei tūkstantį metų.
Kitas labai
maloniai nustebinęs objektas buvo La Madraza – arabų įkurta mokymosi įstaiga. Dabar
pastatas priklauso Granados universitetui. Patys rūmai stovi šalia pagrindinės
katedros, įėjimas kainuoja porą eurų, o
pats turas teužtrunka apie 15min. Tikrai verta nepraleisti ir
apsilankyti. Vien dėl šitokio interjero norėčiau čia mokytis...
Bevaikštant po miestą netyčia sutikau grupiokus, kurie tuo pačiu metu irgi buvo Granadoje, tad buvo visai smagu nebūti vienai. Likusią dienos dalį vaikščiojau, grožėjausi miestu ir tyliai meldžiausi, jog atsilieptų kažkas iš couchsurfingo. Nuėjau į šv. Nikolo stebėjimo aikštelę, pamačiau vieną gražiausių saulėlydžių gyvenime...
Maldos nepadėjo. Nuvargusi ir susinervinusi grįžau į hostelį, o kadangi, kaip jau pirmam įraše minėjau, jame dirba lietuvaitė, jai pasibėdavojau ir ji man leido pasilikti miegoti ant sofos. Tiesą sakant buvo du pasirinkimai: miegoti ant sofos arba imti kambarį už, berods, 80 eurų nakčiai. Pasirinkau sofą. Taip jau kartais būna. Išsimiegoti gerai tikrai nepavyko, tačiau gatvėje būčiau nušalusi kurią nors galūnę, nes lyg tyčia buvo tikrai labai šalta naktis. Kas įdomiausia, vaikinukas, kuris liko dirbti nakčiai, manęs vis klausinėjo ar man viskas gerai, ryte liepė pasidaryti arbatos ar kavos... Bet viskas gerai, kad gerai baigiasi. Beveik.
Ir šiek tiek vaizdų iš antrosios dienos.
Semana santa procesija. Beje, vakare susipažinau su labai įdomiu fotografu iš Pietų Amerikos, jis man rodė nuostabias nuotraukas iš Semana Santa Sevilijoje. Ir papasakojo kaip vaikai eina paskui šiuos kukluksklan personažus ir renka iš jų vašką. Tarsi tradicija, susilipdyti vaško kamuoliuką ir parsinešti namo. Dar vienas faktas, kurį girdėjau, tai tas, jog procesijos dalyviai, kurie apsirengę žygiuoja, negali kalbėti.
Planas rytui: keltis tarp 5-6 ryto ir eiti bandyti gauti bilietus į Alhambrą. Optimistė.