Šiek tiek pakeliaukime laiku. Būnant Malagoje pareiškiau, kad noriu į botanikos sodą. Draugas nusijuokė, pasiėmė mašiną ir nusivežė mane į Torcal de Antequera, gamtos rezervatą kiek šiauriau nuo Malagos. Susipakavom sumuštinius ir pajudėjom. Kelias neilgas, tačiau labai vingiuotas, pojūčiai ne kokie.
Uolienos, prieš pusantro šimto milijonų metų buvusios po vandeniu ir dabar paveiktos erozijos, yra tokių neįprastų formų, kad vaikščioti, laipioti ir mėgautis buvo nepaprastas malonumas. Tik atvykus į Torcal Alto kalnus, atvipo žiauna, laimės buvo pilnos kelnės ir mintys apsišvarino, meditacija. Labiausiai nepatiko vėjas, nes aš, višta, ne visada pagalvoju. Bet vėlgi, nežinojau kur mane veža. Sakė uolos... na gerai. Bet kad taaaaaip gražu bus, nesitikėjau.
Yra kelios trasos, mes ėmėme vidutinę, buvo parašyta, kad nueinama per dvi valandas, bet kur tau, kai stoji fotografuoti(s) kas keliasdešimt metrų. Arba kai turi užkilti kalnu ir pamačius vaizdą nuo jo, norisi tik prisėsti ir pasvajoti... arba nusileidimas toks status, kad akimirką suabejoji ar sugebėsi. Atsilikau nuo draugų ir įveikiau trasą viena, kuo visai džiaugiuosi. Aukščiausias taškas, kuriame mes pasivaikščiojome, buvo apie 1300m.
Keliaujant į Malagą tikrai verta nepagailėti pusdienio ir apsilankyti. Kaip jau FB minėjau, su vaikais nerekomenduoju. Nors tokių mačiau ne vieną ir ne du. Tik abejoju, kiek to malonumo lieka tąsant vaiką. Vienintelis dalykas ką tikrai galiu rekomenduoti - turėkit imbiero ar vaistų nuo pykinimo, nes slėgio pokyčiai ir labai LABAI vingiuoti keliukai užsupa net stipriausius.