Pajudu maršrutu Malaga – Cadiz - El Puerto de Santa Maria. Vėl apie 240km. Jau pradedu priprasti mašinose praleisti ilgą laiką. Na bet ką padarysi. Ir kas blogiausia, sumoku belenkaip daug - 24 eurus. Dabar suvokiu, kad net autobusu būčiau greičiau nuvažiavusi.
Susitariam, kad
mane prigriebs nuo stoties, net pavadinimą susitikslinam, kad nebūtų
nesusipratimų, per visur parašau žinutes (visada taip darau apsidraudimui) su
žodžiu „station“. Na stoviu ir laukiu. Laukiu. Laukiu. Suvalgau vieną
mandariną, ir vėl laukiu. Kažkur po pusvalandžio prieina mergina – sako, gal
blablacar lauki? Sakau na taip... į Cadiz. Mergina papurto galvą, jog jos
šoferis vėluoja ir ji traukia priešinga kryptim – į Valencią. Pasibėdavojam ir
toliau laukiam. Panelė vėl prieina, gal galėčiau leisti paskambinti. Na nelabai,
gaila, bet nuojauta kužda, kad pačios sąskaitos likutis į pabaigą (ačiū dievui
už protą, dar pravers tie keli centai). Susiskambinu su savuoju – sako jau
judu. Nu ką padarysi, jau būčiau pusę kelio nuvažiavusi. Po dar gerų dvidešimt
minučių skambina ir kažkoks vaikinas kalba angliškai (palaima). Paaiškinu, kad
esu prie traukinių stoties, sako eik prie autobusų. Na ką, bėgu ten ir vėl
laukiu. Dar geras penkioliką minučių. Skambutis trečią kartą, vėl vaikinukas
pasimetęs: o tai tu ne oro uoste????? Man jau pritrūksta žodžių, valgyt noriu,
miegot ir dušo taip pat, karšta, o išvis labiausiai norėčiau pasiekti sekantį
tašką. Girdžiu fone mano vairuotoją kalbant, vaikinukas jau bailiu balseliu
pasiteirauja, gal aš norėčiau sėsti į traukinį ir atvažiuoti iki oro uosto. Nu va
čia jau pasiuntu. Sakau, kad sumokėjau ir sutarta buvo mane paimti nuo stoties.
Papildomai nieko neketinu mokėti, už jokius traukinius. Estacion ir station
nėra labai skirtingi žodžiai, kad jų nesuprast, plius rašiau jau abiem kalbom. Tad
laukiu stoty. Vėl vertėjavimas fone, ok, sako, būsim po dvidešimt minučių. Neatvažiuoja
jie po dvidešimt minučių, o vėliau, jau net pykti nebeturiu jėgų. Ir skambina,
kad ateičiau iki kažkokio viešbučio (jeigu nebūčiau pralaukusi dvi valandas ir
apėjusi penkių ratų aplink stotis, nebūčiau žinojusi kur anas randasi, bet
kadangi....). Įlipu į busiuką, keliaujam su škote, kuri labai plepi, bet
akcentas... ir vaikinu jau nebepamenu iš kur. Pyktis atlėgsta, nes vairuotojas
pats labai susinepatoginęs, ir matosi, nuoširdus žmogelis. Aišku man jau kyla
mintis prašyti mane vežti ne i Cadiz, o tiesiai į El Puerto de Santa Maria, bet susilaikau
– užteks ir iki uosto, kur galiu pasigauti keltą. Normaliais tempais ir be
nesąmonių, būčiau iki pusės 4 jau pasiekusi Santa Maria uostą, tačiau planas
pavyko visomis dvejomis valandomis vėliau. Pikta, pavargusi ir norinti kažką
nudaužti pasiekiau tašką ir susipažinau su savo sekančiu CS draugu – Michel.
Labai įdomus žmogus, dirba kūno kultūros mokytoju, turi namą čia ir
Salamancoje. Persirengiu ir nutariu eiti bent jau pasivaikščioti po pajūrį.
Parinkti kriauklių. Pamedituoti. Vakare tiesiog pageriam vyno, pabendraujam ir
nukeliauju miegoti. Ryt laukia Cadiz!
