Nebesiteisinsiu dėl
dažno iškeliavimo, nieko nepakeisiu vis tiek. Sėdėdama transporte po visko,
važiuojant namų kryptimi, jau svarstau kas bus toliau. Taigi parvažiuodama iš
Andalūzijos nutariau, kad reikia aplankyti Valencią, nes ji buvo mano planuose kaip
pradinė stotelė pietų kelionėje. Bet dabar džiaugiuosi, kad gavosi taip, kaip
gavosi. Taigi.
Balandžio 15-17d.
Visų pirma bendri
įspūdžiai – mano skeptiškas nusiteikimas man patinka, nes kai tikiuosi, kad bus
„šiaip sau“, būna labai gerai. Taip nutiko ir šį kartą.
Mašrutas
paprastas – Zaragoza – Valencia, tačiau apsistoju mažame miestukyje 15min
autobusu nuo centro, El Saler. Už 300km kelionę sumoku 10 eurų pirmyn, tiek pat
ir atgal, nes veža pažįstamos (tos pačios merginos, su kuria važiavau į
Granadą) draugas. Gera draugą turėti. Atvykusi į Valencią iš karto bėgu
susirasti turizmo informaciją kol neprasidėjo siesta. Bet didesniuose
miestuose, pastebėjau, ji ne tokia įtakinga parduotuvių ar ofisų veikimo
laikui. Pasiimu žemėlapį ir susimąstau, kad reikia nueiti iki katedros, bent iš
išorės apžiūrėti. Ir dar kur nors. Ir kadangi CS draugas sakė susisieksim apie 3val.,
nenoriu skambinti ir trukdyti iki tol. Bet po to susimąstau, kad bent jau susitarti ir
susitikslinti derėtų.
Keli vaizdai iš
mano trumpo pavaikščiojimo pirmą dieną:
Žiauriai graži traukinių stotis:
Paaiškėja, kad
reikalai jau sutvarkyti (aha, tikrai taip) ir galim susitikti, bet man reiks
atlėkti iki jo, jis kažkokioj kavinėj pusvalandis pėstute nuo katedros. Liuks. Karšta
nesvietiškai, metro važiuot nenoriu, nes penkios minutės kaip mieste,
nugrybausiu. Pasirenku eiti pėstute. Ir kai eini pėstute įlindęs į GPS, nematai
nieko aplinkui. Na bet tiek tos, pasiekiu tašką visa suplukus ir sukaitus. Vėl hipsteriškas
žmogus, Ularel vardu, pokalbiai įmanomi bet kokiomis temomis. Papietaujam ir
labai LABAI lėtai pajudam iki jo gyvenamosios vietos – El Saler miestuko. O
judam lėtai tik todėl, kad Ula su ramentais. Ir lūžusiu vienu iš pėdos kaulų. Ir
paaiškėja, kad šiuo metu pas jį apsistojusi ir kita mergaitė iš Danijos. Daugiau
kompanijos, tik smagiau. O Ula, kurio reikalai tikrai sutvarkyti, vis nenulipa nuo telefono ragelio. Labai ispaniška.
Sumetu daiktus į
kampą ir išeinu pasivaikščioti po mišką ir iki jūros.
Prisirenku kriauklių ir netyčia su savo mylimaisiais batukais įlipu į jūrą. Smagumėlis, krikštas batams.
Man parėjus nutariam
eiti ant stogo stebėti saulėlydžio. Pastebim jį ir pasigaminam vakarienę ir tada visą vakarą, iki antros
valandos ryto plepam, danė nueina miegoti, o mes su Ula pliurpiam. Nors žinau,
kad ryte reiks prisiverst labai anksti keltis, kad spėčiau pamatyti bent jau
dalį to, ko noriu. O jau nuėjus miegoti tiesiog atsijungiu.