sekmadienis, gegužės 08, 2016

Lyrinis nukrypimas apie keliones



Iš labai geros draugės sulaukiau klausimo, ar nenusibodo keliauti. O kaip gi galėjo nusibosti, jei vis sutrukdoma mokslų turiu grįžti? Pati susimąsčiau, kad atrodo jau nemažai mačiau, o po to suvokiu – nemačiau dar beveik nieko... apie miestus nekalbu, gal, palyginus, jų pamatyta jau nemažai... bet viskas kas tarp jų: visi kriokliai, kalnai, perėjos, slėniai... miškai... apleisti kaimeliai, senos apgriuvusios tvirtovės... toks jausmas, kad daugiau praleidžiu, nei pamatau.

Iš dar kelių žmonių esu sulaukusi pasakymų, kad va, leidi pinigus kelionėms, geriau ką nors nusipirktum... ką nusipirkčiau? Dar skudurų? Knygų? Kvepalų? Ir kas iš to, pasidžiaugi kelias akimirkas, tuo viskas baigias, o kelionės... neįmanoma to aprašyti... kai sužinai, kad keliauji – arba užsirezervuoji pirmą mašiną, hostelį, arba nusiperki bilietą... ir pradedi planuoti. Nuo tada prasideda pati kelionė. 

Kiekvieną kartą planuodama naują kelionę, susirandu ką labiausiai noriu pamatyti. Ne viešbučiai ar hosteliai man svarbu – esu dar labai jauna, kad man reikėtų super patogumų. Taigi ir maršrutas dėliojamas pagal vietas, o ne pagal miegojimo taškus. Skaitau apie viską, tačiau stengiuosi nežiūrėti nuotraukų, tik bendrą google paveiksliukų vaizdą. Pabandau susidėlioti maršrutą, tačiau žinau, susiradus draugų, maršrutas dažniausiai koreguojasi, o man dėl to tik smagiau. Visada atsidūrus naujoje vietoje, sustoju, apsidairau, nusišypsau  ir suvokiu, kad, kad ir kas nutiktų, manęs laukia nuostabios akimirkos. 

Pinigų prasme – visi bent minimaliai keliaujantys žino, kad daugiausiai finansų suvalgo būtent viešbučiai. Hosteliai. Ar kitos vietos, kuriose gali rasti lovą ir dušą (o daugiau žmogui net ir nereikia). Štai aš randu draugų per couchsurfingą. Draugai per CS yra gerai todėl, kad dažniausiai būna vietiniai, tad parodo ir paaiiškina viską elementariai ir dažniausiai jų dėka pamatai tokius dalykus, kurių sėdėdamas viešbuty, nė su žiburiu nebūtum radęs... Kitą didesnę dalį suvartoja dar ir transportas, nes vienose šalyse jis brangesnis, kitose visai pigus – va kodėl Ispanijoje naudojuosi blablacar.com, o Portugalijoje važinėsiu traukiniais... kaip jau minėjau, tranzuoti, būdama mergina kiek prisibijau... Lenkijoje galbūt pigiau autobusais... bus matyt.

Ir paskutinis aspektas, dėl kurio taip pat girdėjau klausimų – ar neatsibosta keliauti vienai. Jei atvirai, būna visko. Bet dažniausiai liūdna pasidaro ne dėl to, kad esu viena, o todėl, kad neturiu su kuo tuo grožiu pasidalinti. Pagalvoju apie šeimą, kad jie nematę nė trupinėlio to, ką mačiau aš... Tačiau galiausiai niekada bent vakare nelieku viena. Tad turiu su kuo pasikalbėti. O pats keliavimas vienai yra tiesiog nepriklausomybė. Vienintelis minusas – saugumas. Šiuo atveju viena naktį nelabai kur lendu paplavinėti, o gaila... ir dar smulkmenos, kaip nesugebėjimas/sunkumas kažkur užsilipti ar nulipti esant mažutei. Bet vis tiek užsikapanoju jei labai noriu. 

O šiaip, kol paeinu, nesustosiu. Dabar dar labiau užsikepiau. Motoriukas įsijungė, viskas. Kol neturiu šeimos, varinėsiu. Ir labai didelis dėkui mamytei, kuri, matyt, pagaliau suprato ir sakė, kad vaikeli, tu tik keliauk...



Sentimentai iš mano pačios pirmos kelionės. Florida, USA. 2009 metai.

sekmadienis, gegužės 01, 2016

Zaragoza, Albarracin, Teruel ir šis bei tas tarp jų


Visų pirma, nusprendžiau pagaliau ir pati priimti žmones iš Couchsurfingo. Kiek galima tik imti, reikia ir duoti. Pirma mano viešnia buvo moteris iš Taivano – jai Zaragoza tebuvo vieta pernakvoti,nes ryte ji ištranzavo į Madridą. Kas mane privertė susimąstyti apie tai, kaip būtų gera būti vyru, daug daugiau keliaučiau... nes galėčiau tranzuoti, bet kur miegoti ir panašiai. O dabar daug ko prisibijau. Ir liūdna, ir pikta, bet tenka suktis kaip įmanoma paprasčiau ir kartais, žinoma, pasinaudoti ir tuo, kad esi moteris. Kas labai pasitvirtino šį savaitgalį. Pasidariau daug išvadų apie vyrus ir moteris, jų santykius ir įvairias kitas smulkmenas. 
Antras mano surferis, ir mūsų kolega savaitgalio kelionėje, atvyko iš Italijos, nors originaliai gimęs ir augęs Kenijoje. Atrodo kaip indas. Nesuprasi kartais. Irgi nemažai keliavęs. Lengvai radom kalbą. 
Trečias mūsų savaitgalio įgūlos narys – iš Meksikos, šiuo metu gyvena Slovakijoje, tačiau atvažiavo į Ispaniją su darbo reikalais. Mašiną, kurą ir visas kitas išlaidas jam dengia jo įmonė. Tad tuo ir naudojomės. 
Penktadienio vakarą apėjom pačią Zaragozą ir dar kartą nuėjau (nuvedžiau) į Aljaferia pilį. Tiesą pasakius, buvo labai malonu sugrįžti. Fortifikuota viduramžiška maurų statyta tvirtovė. Vidus labai gražus, iš išorės ji man įspūdingiausiai atrodo naktį. 





Šiaip mieste bevaikštant pamatytos durys...



Po aplankytos pilies nusprendėme, kad norim pakilti į katedros bokštą. Valio, per tris mėnesius nebuvau sugebėjusi to padaryti. Vaizdas labai geras, ypač pasakiškai atrodo spalvotieji kupolai...


Nukeliavom ir pavalgyti, ir pagerti, jaunimas, vadinasi. Radom nuostabią vietą naktipiečiams. 


Dar kiek pavakaroję nusprendėm skirstytis, nes ryte laukė kelionė. Ir tai buvo vienas geriausių sprendimų.

Keliamės pusę devynių. nusivelkam iki meksikiečio viešbučio ir visi trys visą kelią žiovaujam. O kažkas vakar dar į klubą norėjo...
Pats pagrindinis mūsų tikslas buvo Albarracin kaimelis, nutolęs nuo Zaragozos apie 200km, kuriuos įveikiam per kiek daugiau nei pusantros valandos. Aišku pliusas keliaujant mašina - stojam kur norim, kada norim. Pora vaizdų pakeliui:







Atvykę į Albarracin užtrunkam kol randam vietą prisiparkuoti, nes atvykelių iš visų pasaulio kraštų tiesiog apstu. Pats Albarracin kaimas įsikūręs beveik kilometro aukštyje, tarp kalnų, vaizdas kaip ir būtų buvęs kvapą gniaužiantis, tačiau debesys ir rūkas šiek tiek gadino nuotaiką mano kompanionams, o aš jiems įrodinėjau, kad po kelių valandų bus tobula. Spėkit kas buvo? Albarracin labai konkretaus tikslo neturėjom, norėjom nueiti iki miesto sienos (dieve dieve kaip stačiai palaipiojau, kelias akimirkas jau panikavau) ir kitų vietų, iš kurių atsiveria geriausia panorama. Katedra, deja, tačiau buvo uždaryta restauracijai. Į pilį taip pat nepatekom. Bet negaila, nes po to laukė dar daug visko. Pats kaimelis mažas, kelios gatvelės. Bet koks įspūdis... neapsakomas jausmas. 


















Sustojam dar ir papietauti, nes visi alkani ir beveik be pusryčių. Ko gero pats prasčiausias taškas, kuriame esu kada valgiusi. Net aš, nors tikrai nesu išranki. Na bet gana skųstis. Pasirodė saulė, reikia judėti toliau. O pamatyti norime krioklius. Iki Colomarde krioklio važiuojame neilgai, tačiau mane pradeda supti. Kas keliavę pietuose ar kalnuotose vietose puikiai žinot, kokie posūkiai staigūs ir kiek jų būna. Galiausiai pradedu čypčioti, bet esu prigasdinta, kad turėsiu statyti alaus jei rėksiu, sukandu dantis. Pasiekiam pirmą krioklį. Gamtos stebuklas. Nuotraukos neatspindi nei pusės to, ką matėm.





Kitas objektas mūsų planuose, Moline de San Piedro krioklys, iki kurio važiuojam beveik valandą, ir dar beveik valandą jo ieškome, nes visur plokščia, net nenutuokiam, kur krioklys galėtų būti. Bet dabar tai suprantu, kad mes gerokai aukščiau virš jūros lygio. Normalu, kad atsiras upė, tekanti slėnyje ar kokioje „duobėje“, o ten rasime ir krioklį. Bandau draugams įrodyti, kad reiktų palikti mašiną ir eiti laukais, tačiau niekas manimi netiki. O be reikalo. Po ilgų paieškų pagaliau kertam tuos laukus ir pasiekiam krioklį. Prisifotografuojam, labai gražu. Šalta, bet gražu. O mūsų draugas iš Kenijos dar net ir nusimaudo. Brrr. Pasivaikštau, pastebiu žuvytes, vanduo pasakiško skaidrumo, išlenda saulė... ech... 





Po geros valandos čia, pajudam link Teruel - paskutinio mūsų dienos taško. Aišku sustojam pamatę šiuos gražuolius:



Į Teruel atvykstam jau ganėtinai vėlai. Teruel - išpaniškas meilės miestas, turintis atitikmenį Romeo ir Džiuljetos istorijai. 

Taigi Teruelį apibėgam greitai, aš užsispiriu pamatyti arabiškos katedros vidų. Man patiko. Nuotraukų nedariau, nes neleidžiama.  Iš išorės jos pafotografuoti irgi pernelyg nenorėjau, nes visa aptverta statyboms... aišku pamatėm garsiuosius El Salvador bokštą, buliuką centriniam skvere ir didelę dalį kitų objektų. Ir gal kad buvom pavargę ir alkani, jau lankytis mauzoliejuje (Teruelio meilės istorija) ar kituose muziejuose nebuvo noro. Ir aišku po Albarracin, Teruelis pasirodė nelabai ypatingas. Visa arabų architektūra, aišku, mane sužavėjo. Vaizdai:














Bet kuriuo atveju diena buvo nuostabi, tiek dainavusi mašinoje kažin ar kada esu... grįžom greitai ir smagiai. Pavakarieniavom ir dar sugebėjom pro kelis kabakus pralėkti. Nebuvau šokusi salsos, bet šįkart dienos pabaiga buvo nuostabi.