Iš labai geros
draugės sulaukiau klausimo, ar nenusibodo keliauti. O kaip gi galėjo nusibosti,
jei vis sutrukdoma mokslų turiu grįžti? Pati susimąsčiau, kad atrodo jau
nemažai mačiau, o po to suvokiu – nemačiau dar beveik nieko... apie miestus nekalbu,
gal, palyginus, jų pamatyta jau nemažai... bet viskas kas tarp jų: visi
kriokliai, kalnai, perėjos, slėniai... miškai... apleisti kaimeliai, senos
apgriuvusios tvirtovės... toks jausmas, kad daugiau praleidžiu, nei pamatau.
Iš dar kelių
žmonių esu sulaukusi pasakymų, kad va, leidi pinigus kelionėms, geriau ką nors
nusipirktum... ką nusipirkčiau? Dar skudurų? Knygų? Kvepalų? Ir kas iš to,
pasidžiaugi kelias akimirkas, tuo viskas baigias, o kelionės... neįmanoma to
aprašyti... kai sužinai, kad keliauji – arba užsirezervuoji pirmą mašiną,
hostelį, arba nusiperki bilietą... ir pradedi planuoti. Nuo tada prasideda pati
kelionė.
Kiekvieną kartą
planuodama naują kelionę, susirandu ką labiausiai noriu pamatyti. Ne viešbučiai
ar hosteliai man svarbu – esu dar labai jauna, kad man reikėtų super patogumų. Taigi
ir maršrutas dėliojamas pagal vietas, o ne pagal miegojimo taškus. Skaitau apie
viską, tačiau stengiuosi nežiūrėti nuotraukų, tik bendrą google paveiksliukų
vaizdą. Pabandau susidėlioti maršrutą, tačiau žinau, susiradus draugų,
maršrutas dažniausiai koreguojasi, o man dėl to tik smagiau. Visada atsidūrus
naujoje vietoje, sustoju, apsidairau, nusišypsau ir suvokiu, kad, kad ir kas nutiktų, manęs
laukia nuostabios akimirkos.
Pinigų prasme –
visi bent minimaliai keliaujantys žino, kad daugiausiai finansų suvalgo būtent
viešbučiai. Hosteliai. Ar kitos vietos, kuriose gali rasti lovą ir dušą (o
daugiau žmogui net ir nereikia). Štai aš randu draugų per couchsurfingą. Draugai
per CS yra gerai todėl, kad dažniausiai būna vietiniai, tad parodo ir paaiiškina
viską elementariai ir dažniausiai jų dėka pamatai tokius dalykus, kurių
sėdėdamas viešbuty, nė su žiburiu nebūtum radęs... Kitą didesnę dalį suvartoja dar ir transportas,
nes vienose šalyse jis brangesnis, kitose visai pigus – va kodėl Ispanijoje
naudojuosi blablacar.com, o Portugalijoje važinėsiu traukiniais... kaip jau
minėjau, tranzuoti, būdama mergina kiek prisibijau... Lenkijoje galbūt pigiau autobusais... bus matyt.
Ir paskutinis
aspektas, dėl kurio taip pat girdėjau klausimų – ar neatsibosta keliauti
vienai. Jei atvirai, būna visko. Bet dažniausiai liūdna pasidaro ne dėl to, kad
esu viena, o todėl, kad neturiu su kuo tuo grožiu pasidalinti. Pagalvoju apie šeimą,
kad jie nematę nė trupinėlio to, ką mačiau aš... Tačiau galiausiai niekada bent
vakare nelieku viena. Tad turiu su kuo pasikalbėti. O pats keliavimas vienai
yra tiesiog nepriklausomybė. Vienintelis minusas – saugumas. Šiuo atveju viena
naktį nelabai kur lendu paplavinėti, o gaila... ir dar smulkmenos, kaip
nesugebėjimas/sunkumas kažkur užsilipti ar nulipti esant mažutei. Bet vis tiek
užsikapanoju jei labai noriu.
O šiaip, kol
paeinu, nesustosiu. Dabar dar labiau užsikepiau. Motoriukas įsijungė, viskas. Kol
neturiu šeimos, varinėsiu. Ir labai didelis dėkui mamytei, kuri, matyt,
pagaliau suprato ir sakė, kad vaikeli, tu tik keliauk...
Sentimentai iš mano pačios pirmos kelionės. Florida, USA. 2009 metai.