Visų pirma, nusprendžiau
pagaliau ir pati priimti žmones iš Couchsurfingo. Kiek galima tik imti, reikia
ir duoti. Pirma mano viešnia buvo moteris iš Taivano – jai Zaragoza tebuvo
vieta pernakvoti,nes ryte ji ištranzavo į Madridą. Kas mane privertė susimąstyti
apie tai, kaip būtų gera būti vyru, daug daugiau keliaučiau... nes galėčiau
tranzuoti, bet kur miegoti ir panašiai. O dabar daug ko prisibijau. Ir liūdna,
ir pikta, bet tenka suktis kaip įmanoma paprasčiau ir kartais, žinoma,
pasinaudoti ir tuo, kad esi moteris. Kas labai pasitvirtino šį savaitgalį. Pasidariau
daug išvadų apie vyrus ir moteris, jų santykius ir įvairias kitas smulkmenas.
Antras mano
surferis, ir mūsų kolega savaitgalio kelionėje, atvyko iš Italijos, nors originaliai gimęs ir augęs Kenijoje. Atrodo
kaip indas. Nesuprasi kartais. Irgi nemažai keliavęs. Lengvai radom kalbą.
Trečias mūsų
savaitgalio įgūlos narys – iš Meksikos, šiuo metu gyvena Slovakijoje, tačiau
atvažiavo į Ispaniją su darbo reikalais. Mašiną, kurą ir visas kitas išlaidas
jam dengia jo įmonė. Tad tuo ir naudojomės.
Penktadienio vakarą
apėjom pačią Zaragozą ir dar kartą nuėjau (nuvedžiau) į Aljaferia pilį. Tiesą pasakius,
buvo labai malonu sugrįžti. Fortifikuota viduramžiška maurų statyta tvirtovė. Vidus
labai gražus, iš išorės ji man įspūdingiausiai atrodo naktį.
Šiaip mieste bevaikštant pamatytos durys...
Po aplankytos
pilies nusprendėme, kad norim pakilti į katedros bokštą. Valio, per tris mėnesius
nebuvau sugebėjusi to padaryti. Vaizdas labai geras, ypač pasakiškai atrodo
spalvotieji kupolai...
Nukeliavom ir pavalgyti, ir pagerti, jaunimas, vadinasi. Radom nuostabią vietą naktipiečiams.
Dar kiek pavakaroję nusprendėm skirstytis, nes ryte laukė kelionė. Ir tai buvo vienas geriausių sprendimų.
Keliamės pusę devynių. nusivelkam iki meksikiečio viešbučio ir visi trys visą kelią žiovaujam. O kažkas vakar dar į klubą norėjo...
Pats pagrindinis
mūsų tikslas buvo Albarracin kaimelis, nutolęs nuo Zaragozos apie 200km, kuriuos įveikiam per kiek daugiau nei pusantros valandos. Aišku pliusas keliaujant mašina - stojam kur norim, kada norim. Pora vaizdų pakeliui:
Atvykę į Albarracin užtrunkam kol
randam vietą prisiparkuoti, nes atvykelių iš visų pasaulio kraštų tiesiog
apstu. Pats Albarracin kaimas įsikūręs beveik kilometro aukštyje, tarp kalnų,
vaizdas kaip ir būtų buvęs kvapą gniaužiantis, tačiau debesys ir rūkas šiek
tiek gadino nuotaiką mano kompanionams, o aš jiems įrodinėjau, kad po kelių
valandų bus tobula. Spėkit kas buvo? Albarracin labai konkretaus tikslo
neturėjom, norėjom nueiti iki miesto sienos (dieve dieve kaip stačiai palaipiojau, kelias
akimirkas jau panikavau) ir kitų vietų, iš kurių atsiveria geriausia panorama. Katedra,
deja, tačiau buvo uždaryta restauracijai. Į pilį taip pat nepatekom. Bet negaila,
nes po to laukė dar daug visko. Pats kaimelis mažas, kelios gatvelės. Bet koks
įspūdis... neapsakomas jausmas.
Sustojam dar ir
papietauti, nes visi alkani ir beveik be pusryčių. Ko gero pats prasčiausias
taškas, kuriame esu kada valgiusi. Net aš, nors tikrai nesu išranki. Na bet
gana skųstis. Pasirodė saulė, reikia judėti toliau. O pamatyti norime
krioklius. Iki Colomarde krioklio važiuojame neilgai, tačiau mane pradeda
supti. Kas keliavę pietuose ar kalnuotose vietose puikiai žinot, kokie posūkiai
staigūs ir kiek jų būna. Galiausiai pradedu čypčioti, bet esu prigasdinta, kad
turėsiu statyti alaus jei rėksiu, sukandu dantis. Pasiekiam pirmą krioklį. Gamtos
stebuklas. Nuotraukos neatspindi nei pusės to, ką matėm.
Kitas objektas
mūsų planuose, Moline de San Piedro krioklys, iki kurio važiuojam beveik
valandą, ir dar beveik valandą jo ieškome, nes visur plokščia, net nenutuokiam,
kur krioklys galėtų būti. Bet dabar tai suprantu, kad mes gerokai aukščiau virš
jūros lygio. Normalu, kad atsiras upė, tekanti slėnyje ar kokioje „duobėje“, o
ten rasime ir krioklį. Bandau draugams įrodyti, kad reiktų palikti mašiną ir
eiti laukais, tačiau niekas manimi netiki. O be reikalo. Po ilgų paieškų
pagaliau kertam tuos laukus ir pasiekiam krioklį. Prisifotografuojam, labai
gražu. Šalta, bet gražu. O mūsų draugas iš Kenijos dar net ir nusimaudo. Brrr. Pasivaikštau,
pastebiu žuvytes, vanduo pasakiško skaidrumo, išlenda saulė... ech...
Po geros valandos čia, pajudam link Teruel - paskutinio mūsų dienos taško. Aišku sustojam pamatę šiuos gražuolius:
Į Teruel atvykstam jau ganėtinai vėlai. Teruel - išpaniškas meilės miestas, turintis atitikmenį Romeo ir Džiuljetos istorijai.
Taigi Teruelį
apibėgam greitai, aš užsispiriu pamatyti arabiškos katedros vidų. Man patiko. Nuotraukų
nedariau, nes neleidžiama. Iš išorės jos
pafotografuoti irgi pernelyg nenorėjau, nes visa aptverta statyboms... aišku
pamatėm garsiuosius El Salvador bokštą, buliuką centriniam skvere ir didelę
dalį kitų objektų. Ir gal kad buvom pavargę ir alkani, jau lankytis
mauzoliejuje (Teruelio meilės istorija) ar kituose muziejuose nebuvo noro. Ir aišku
po Albarracin, Teruelis pasirodė nelabai ypatingas. Visa arabų architektūra,
aišku, mane sužavėjo. Vaizdai:
Bet kuriuo atveju
diena buvo nuostabi, tiek dainavusi mašinoje kažin ar kada esu... grįžom
greitai ir smagiai. Pavakarieniavom ir dar sugebėjom pro kelis kabakus
pralėkti. Nebuvau šokusi salsos, bet šįkart dienos pabaiga buvo nuostabi.