penktadienis, birželio 17, 2016

Nuo... iki. Apie tai, kaip keliauju aš.



Dažniausiai įkeliu fotoreportažus – su visais savo nuotykiais, įspūdžiais, pastabomis. Bet susimąsčiau, kad gal kažkam bus įdomu ir tai, kaip viskas man susidėlioja. Paprastai man būna vienas iš dviejų: arba aš žinau ko noriu, kur noriu: tada ilgą laiką gaudau bilietus, žiūriu, kad datos nesikirstų su egzaminais ar darbais. Bet šitas variantas būna labai retai, taip pasitaikė ko gero tik su Paryžiumi, Andora ir iš dalies Portugalija (nes reikia talpintis į rėmus). Antrasis variantas būna toks, jog turiu susitaupiusi pinigų, noras kažkur lėkti yra, prasideda pigių skrydžių paieškos. 

Skrydis. Peržiūriu makaliaus, skrendu.lt ir kitus puslapius, kurie dažniausiai nurodo tuo metu esančius pigius skrydžius, tuomet keliauju į oro linijų puslapius ir dėliojuos datas. Atradus neblogą variantą, nusiperku bilietus. Priklausomai nuo laiko, kurį žadu praleisti, dėliojuosi maršrutą. Skaitau atsiliepimus supermama.lt, tripadvisor ir visuose įmanomuose puslapiuose. Nuo maršruto priklauso ir tai, kur nakvosiu.  Ir pagrindinis dalykas - norint sutaupyti, pirmiausia perkamas skrydis ar kitokio transporto bilietas. Tik po to ieškoma kur miegoti. Ne priešingai.

Nakvynė. Jei  mąstau likti viename mieste, tuomet prasideda ir nakvynės paieškos. Pirmenybę teikiu couchsurfing.org bendruomenei, nes susipažinti su vietiniais būna be galo verta  - jie aprodo geriausias vietas, papasakoja įdomiausias istorijas. Ir žinoma, dažniausiai susitaupo pinigai. Bet. Kartais pasitaiko tokie atstovai, kurie nori tave visur vežti, vesti, ir žino už tave „geriau“ ką tu nori pamatyti. Taigi jei numanau, kad gali pasitaikyti toks variantas, ir tame taške nepamatysiu savo norimų dalykų, renkuosi hostelį miesto centre, kad būtų kuo patogesnis susisiekimas. Draugų šiuo atveju taip pat atsiranda, tačiau tu nesijauti įpareigotas su jais leisti laiką.  Tačiau jei mąstau keliauti nuo vieno taško iki kito, nakvynes derinu tik tada, kada beveik tiksliai žinau kur būsiu, kiek laiko galėsiu tam skirti ir kokia sekanti stotelė.

Maršruto planavimas. Dėliojant maršrutą atsižvelgiu į zonas – kad nereikėtų mieste važiuoti nuo vieno jo galo iki kito. Vadinasi, vienai dienai imu vieną dalį, kitai kitą ir t.t. išskirtinais atvejais tenka ir pavažiuoti (darbo laikas, nuolaidos, akcijos atrakcijos). Toks planas puikiai pasitvirtino Madride, kuomet vieną dieną naršiau toje dalyje, kurioje yra Karališkieji rūmai, o kitą, kurioje yra visi muziejai. Važiuojant nuo vieno taško iki kito, padariau išvadą, kad geriausia tą daryti rytais (mano ko nedidžiausia Andalūzijos klaida, praradau nemažai laiko). Atvyksti į sekantį tašką šviesoje, nepavargęs, gali iš karto lėkti pietauti ar bent ramiai kavos kokioj kavinukėj atsigerti... 

Žemėlapiai. Turizmo informacijoje beveik visada pasiimu nemokamą žemėlapį su sužymėtais lankytinais objektais: pasiteiravus galima gauti atsakymus ir apie darbo laikus ir kainas. Bet kuriuo atveju, visus šiuos dalykus geriausiai žino vietiniai, reikia tik nebijoti klausti, arba jei naudojatės couchsurfing, nereiks net klausti, patys pasakys. 

Maistas. Valgau kada noriu, kur noriu. Ne didelėse turistų pilnose gatvėse, o ten, kur valgo vietiniai. Jau ne vieną kartą likau be galo maloniai nustebinta ne kokios išvaizdos kavinukės. Taip pat mėgstu užeiti į paprasčiausią prekybos centrą nusipirkti vandens ir ko nors pagraužti – pietuose, aišku, tai dažniausiai būna vaisiai. Arba tiesiog prisėsti kavos puodeliui kokioje vaizdingoje vietoje. Kojos už tai padėkos.

Transportas. Susižinoti kainas ir įsigijimo sąlygas  - viename mieste automatas nepriėme kupiūrų, teko eiti pirkti kažkokios nesąmonės kioske, kad išsikeist... laiko švaistymas. Susižiūrėti tvarkaraščius iš anksto. Ypač pirmų ir paskutinių išvykimų, kad nebūtų staigmenų. Arba kad netektų laukti valandą kito kelto... 

Turistiniai autobusai. Priklauso nuo miesto dydžio ir žmogaus sugebėjimo orientuotis. Jei gerai pamenu, tokiu naudojausi tik kartą, kai pirmąsyk lankiausi Barselonoje. Buvau labai žalia ir sunkiai besiorientuojanti turistė, be to, labai susitaupė laikas. Tačiau, jei gerai susiplanavus lankomus objektus, tokio autobuso gali ir nereikėti – vaikščiosit tik nedideliame plote, kur dalis objektų dažniausiai yra vienas šalia kito. O ir pamatyti taip galima daug daugiau bei susitaupo bent keli eurai...

Internetas. Šalyje esant ilgesniam laikui, verta pirkti jų papildymo kortelę. Dažniausiai planai nekainuoja daug (Ispanijai šitas negalioja...), o jūs visada turėsite galimybę susisiekti su šeima ar draugais. Be to, turėsite internetą, kuris kartais, nori ar ne, bet išgelbsti kailį, ypač dėl navigacijos. Keliaujant tik kelias dienas, internetą rasite didžiojoje dalyje kavinių ar prekybcentrių. McDonalds ir visos kitos kavos įstaigos taip pat ganėtinai dosnios šiuo atžvilgiu – šalia McDonals internetas veikia net naktį. Kas liečia kavines, tereikia paklausti slaptažodžio, jį dažniausiai maloniai pasako, ypač jei kažką užsisakote; bet juk smagu sustoti kavos puodeliui, ar ne? 

Pakavimasis. Mano „mylimiausia“ dalis. Patarimų internete begalės. Bet kiekvienas renkamės individualiai. Beveik visada stengiuosi keliauti tik su rankiniu bagažu. Nematau reikalo tampytis lagamino kaip katei su pūsle, o kuprinė labai patogu, pernelyg nesijaučia svoris, visur telpa, galima paspausti ir pagrūsti esant reikalui... laisvos rankos. Vienintelis minusas tas, jog skrendant tik su rankiniu bagažu vyno lauktuvėms nebeparveši, nebent iš dutyfree... ką kraunuosi? Nieko ypatingo. Nesivežu tokių dalykų kaip šampūnas ar dušo želė. Tik papildomas svoris, be to, jų visada galima nusipirkti vietoje. Pora porų rūbų, apatinių, kojinių visada daugiau nei gali prireikti, ypač jei keliauju ne vasarą. Mažas rankšluostis. Nors dabar atsiradę be galo geri kelioniniai, kurie užima labai mažai vietos. Antrus lengvus batus – jei teks eiti kur romantiškai ar į kokią vakarienę... bent vieną suknelę, tik, žinoma, tokią, kokios nereiktų lyginti (verkiu, kaip norėčiau vieną pasiimti į Portugaliją, bet nei noro nei galimybių ko gero nebus lyginti...). Užrašų knygutę/dienoraštį ir rašiklį. Higienos reikmenis. Net tualetinio popieriaus ruloną įsimetu, patikėkit, praverčia. Drėgnos servetėlės. Vaistai nuo skausmo, skrandžio problemų. Dar įsimetu pipirinius pleistrus – jei ilga kelionė, nuo ilgo sėdėjimo man pradeda skaudėti nugarą... bet kas iš kartu keliaujančių tokį reikalą užklijuotų. Įkrovikliai. Foto technika. Laidai perkelti nuotraukoms/pasikrauti įrangai. Dokumentai. Būtinai. 

Visada turėti vandens. Ne sulčių, ne limonado, tik vandens. Nėra nieko baisiau už troškulį. Ir ne sprite‘as jį nugali. 

Visos kitos problemos yra be galo lengvai išsprendžiamos, jei leidžiatės į kelionę civilizuotoje šalyje, kurioje yra parduotuvės. Tiesiog reikia nebijoti žmonių. Jų paklausti. O dažniausiai jie net ir patys prieis ir paklaus ar kažko nerandat... jeigu nežinote ką valgyti – paklauskite prie gretimo staliuko sėdinčių žmonių. Jei nežinote ar vynas jums patiks – paprašykite paragauti. Žmonės daug geranoriškesni nei jūs manote. 

Gražių pakeliavimų. Ir magijos... ir atradimų...


ketvirtadienis, birželio 09, 2016

Andora - besidauginančios merginos ir laikinos kambariokės



Žinau, jog yra keletas žmonių, kurie laukia šio įrašo. Rašyti kiekvieną kartą darosi vis sunkiau – nebežinau kodėl. Prisiversti ypač. O kai grįšiu iš didesnės kelionės, kas bus tada? Jau ir taip kartais pasižymiu šį bei tą dienorašty, kad nepamiršt. 

Visų pirma, be visko, ką rašau čia, kartais įkeliu vaizdų ir čia:

Kartais su nuotraukomis žaidžiu, o paskutiniu metu dažnai palieku jas tokias, kokios gaunasi... plius pramokau nebefotkinti kiekvieno pastato, tad jų lieka kur kas mažiau. Ne kiekyje juk esmė. 

Gyvendama Saragosoje vis mąstau – kur toliau? Ką dar pamatyti? Ir kiekvieną kartą atsakymai tarsi patys ateina. Į Andorą nulėkti planavau jau nuo balandžio, vos grįžusi iš Andalūzijos, tačiau pasimaišė tokios „smulkmenos“ kaip egzaminai... bet sunkiausia dalis sėkmingai įveikta, galima judėti toliau. Tad po Valencijos, Albarracin ir Teruel nutariau, kad reikia aplankyti Andorą. O priežastis paprasta – nes paprastai į ją tikrai neišsiruoščiau, bet kadangi gyvenu sąlyginai netoli, susimąstau, kad reikia, nes vargu ar kada nors gyvenime dar pasitaikys proga. Plius dar viena aplankyta šalis. Nutarta – važiuoju. Užbėgant viskam už akių - patiko labai labai labai. Gaila, kad tokia neišreklamuota šalis, nes vaizdai pasakiški.

Autobuso bilietai kainuoja kosmosus, apie traukinius net nesidomėjau... belieka blablacar. Aha, o į Andorą visi tik ir važiuoja, kasdien, ypač vasarą (juokauju). Su viena australe derinu apgyvendinimo sąlygas jau nuo balandžio, tačiau galiausiai abi nutariam, kad bus geriausia, jei atvyksiu birželio pradžioje, kas man tobulai tinka – sunkiausi egzaminai praeityje, lengvi dar negreit. Na ir pradedu mašinos paieškas. Pasirodo, galima užsistatyti pranešimą norimam maršrutui, kas mane ir išgelbsti, ir birželio antrą dieną pajudu.

Vakare, tradiciškai ispaniškai vėluodamas mane prigriebia vaikinas iš Madrido (vaje vaje, kietas bičas). Su mumis važiuoja italas – būsimas plastikos chirurgas ir rusaitė, kuri iškart pasiteirauja, ar nekalbu rusiškai. Man atšovus, kad ne, nebekalbam. Nu ir gerai, visą kelio dalį praplepam su italu, o juos paleidus Lleida miestuky, persėdu į priekį ir labai smagiai užsiplepam su vairuotoju, tad kelias neprailgsta. Vietoj autobuso bilieto už visus absurdiškus 50 eurų sumoku 20. Andorra de la Vella pasiekiu apie pusę 11 vakaro, tad nesimato nieko – tamsu, nors durk į akį. Mane paleidžia būtent prie man reikalingo tapas bar‘o.  

Susipažįstu su savo CS apgyvendintoja – nerealia australe Narelle. Žinot,kaip būna gyvenime, kai susipažįsti su žmogum ir jau po pusvalandžio išsipasakoji savo didžiausias gyvenimo nuodemes ir nuoskaudas? Juokėmės iki ašarų, tačiau būtent taip nutiko mums abiems. Nukeliavusios į kabaką išgėrėm alaus ir pajudėjom link kito miestuko, kuriame Narelle gyvena. Smagiausia dalis – lipam į viršų praktiškai visą laiką. Tai laiptais, tai takais... sako, kad visi skundžiasi, o man smagu. 

Kadangi ryte laukia Andoros apžiūrėjimas, nutariam, kad reikia eiti miegoti, tačiau be trečios vis tiek nesugebam – kaip vėliau sakėm, laikinos kambariokės. Sutarėm fantastiškai. 

Taigi, Andora, šešta nuo galo pagal dydį Europos valstybė, daugiausiai žinoma dėl fantastiškų slidinėjimo trasų, pigaus tabako ir alkoholio, elektronikos. Maistas visumoj brangesnis nei Ispanijoje, bet manau jie tiesiog turi daug problemų dėl kontrabandos, tad viskas pasidaro aiškiau. Pavyzdžiui Marlboro pakelis Ispanijoje 5, Andoroje – 3,35 euro. Lietuviška kaina. Nors net nenumanau, kiek kainuoja ten, nebuvau jau kelis mėnesius... 

Valstybė įsikūrusi ant Ispanijos ir Prancūzijos sienos, Pirėnų kalnuose, tad jos sostinė laikoma aukščiausia Europos sostine. Kalbama katalonų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Valdoma abiejų – Ispanijos ir Prancūzijos. Bent iš penkių žmonių girdėjau, jog šalis be galo saugi – nevyksta nusikaltimai, plėšimai ar pan. Mano vairuotojas sakė, jog čia jam atrodo tobula vieta auginti vaikus... Tačiau yra ir kita medalio pusė – daug jaunimo emigruoja dėl klaustrofobiško jausmo – nematyti horizonto, nes visur kalnai. O tuo aš įsitikinu ryte vos išėjusi pro duris:


Leidžiamės žemyn į miestą:




 Salvadoro Dali kurta skulptūra:




Trapecijos angelas, niekur nerandu konkrečios istorijos, manau tai tiesiog meno apraiška, jei rasiu, pasidalinsiu.


Casa de la Vall - Andoros parlamento pastatas. 


Ir aišku trumpam lieku viena - kažkur porai valandų, kol Narelle praves pamoką savo mokiniui. Man pasiūloma keliauti ieškoti lamų. Deja deja, vos mums išsiskirsčius pradeda lyti. Aš be skėčio. Apsirengus ne per storiausiai. Vis tiek einu (kylu) ieškoti lamų. Prasideda kruša. Lamų nerasta. Slepiuosi visur kur papuola. O bet apleistų namukų grožis... kiek sugebu, pafotografuoju, vaizdai pasakiški, ypač lyjant, kalnų fonas... vis tik turi kažką tie Pirėnai, oj turi...










Vėliau vėl susitinkam, tiksliau aš jau laukiu vietiniam kabake, kur be proto gražus padavėjas atneša man vyno, o prie jo ir čipsų pagraužimui... sulaukiu draugės, vėliau ir daugiau kompanijos, vakaras užsitęsia, kaip reikalas paūliavojam. Vaikinai viename iš taškų juokauja, kad merginos tiesiog dauginasi... 

Paryčiais išeinant  iš klubo sutinku savo vairuotoją ispaną ir spirgu iš laimės, ale tikrai, kokia ta Andora maža. Vienas portugalas mus parveža namo, sėdim dar gal iki kokių 7 ryto ir aš beveik laisvai kalbu ispaniškai (o, kad viskas liktų iki ryto...) ir galiausiai nukeliaujam miegoti. 



Trečią dieną keliamės ypač sunkiai. Visa karaokė, gėrimai ir šokiai tikrai nepadeda, miego trūkumas taip pat. O kur dar slėgio bei aukščio skirtumai. Bet ne miegoti čia atvažiavau. Judam toliau. Su oru nepasisekė kaip niekad – vėl lynoja, tačiau šįkart turim skėtį, tad ramiai vaikštom po miestą, o aš mėgaujuosi vaizdais...


Caldea - SPA kompleksas, atrodo turbo moderniai, vidus pasakiškas. Būčiau atvykus ilgesniam laikui, ko gero būčiau nulėkus, nors nesu vandens pramogų mėgėja...





Debesėli, debesėli...



O čia žiauriai jėga buvo, dabar net gailiuosi, kad nenufilmavau. Spėju šokių mokykla, šoko fantastiškai, užsimerkę, įsijautę, nemąstydami... bet kaip buvo gražu... su drauge vis susižvalgėm: "dar vieną"... kol galiausiai suvokėm, kad turim labai mažai laiko, o reikia gaminti maistą vakarienei, į kurią esame pakviestos, tad pasigaunam taksi ir pajudam namo.


Ir aišku visos mūsų talentingos grupės kūryba. Buvo labai skanu. Labai smagu ir jauku. Tiesiog kelios moterys, kalbančios apie viską atvirai; be užuolankų. Bet su pajautimu, kada reikia nutylėti, kada ne. Besidalinančios patirtimi apie viską. Planais, patarimais, ypač mokymo srityje. Seniai neturėjau tokio pozityvaus ir ramaus vakaro. 



Kaip ir buvo planuota, po pirmos valandos visi pradeda skirstytis, tad pajudam ir mes - kaip tik į kalniuką, išvaikščioti privalgytas kalorijas. Parėjusios dar paplepam, tačiau nuovargis daro savo, be to, ryte labai anksti keltis... 

Ryte praktiškai viską pramiegam, apsirengiam ir išsiruošiam per kelioliką minučių - mūsų atvažiuoja pasiimti su mašina. Tai, kad esu kalnuose, tai nereiškia, kad negali būti daugiau kalnų. Važiuojam į Soldeu, šiek tiek palaipioti. Nors labai norėjau į kalnus, jaučiu, kad buvimas beveik dviejų kilometrų aukštyje manęs neveikia labai gerai... galiausiai vidury trasos nusprendžiu pasilikti ir nekilti... dabar, aišku gailiuosi, juolab kai tikrai nebuvo baisu... jokio vertigo ar stačių vietų... bet fiziškai nebuvau tam pasiruošusi. Draugės taip pat neįveikė viso kalno... o ir man, spėju, trūko labai labai nedaug...


Ir tiesiog vaizdai...





















Vakare dar pabendraujam, aš šiek tiek snūsteliu, nes prireikia siestos... pabraidžiojus kalnų upeliais ir palaipiojus kalnais savijauta pasakiška tik emociškai... 

Paskutinis vaizdas iš Andoros:


Reziume:
Labai stipriai rekomenduoju, ypač nežinantiems ko nori. Architektūra pasakiška, kalnai nuostabūs, žmonės malonūs. Pamačiau labai daug. Kiek buvo įmanoma visomis sąlygomis. Taip, ežerai liko neapžiūrėti, tačiau reikalauti kažko iš žmogaus, kuris mane kažkur nemokamai ir taip veža, man nebūdinga...
Kainos:
alkoholis, cigaretės ir tabako gaminiai labai pigūs - rekomenduotina susitikslinti galimus prasivežti kiekius. Elektronika pigi, vaistai ir kiti vaistinėje randami produktai nelabai. Lankymasis kavinėse, baruose, restoranuose - pigiau nei šiaurinėje Ispanijoje. Pietūs pigesni nei Andora. 

Likau be proto maloniai nustebinta, geros nuotaikos... mane namo parvežė smagi ispanų kolegų porelė, namie buvau paryčiais. Miegoti neteko, nes kalbinau vairuotoją... tačiau kelias neprailgo...

Vis dar labai labai myliu kalnus.