Žinau, jog yra
keletas žmonių, kurie laukia šio įrašo. Rašyti kiekvieną kartą darosi vis
sunkiau – nebežinau kodėl. Prisiversti ypač. O kai grįšiu iš didesnės kelionės,
kas bus tada? Jau ir taip kartais pasižymiu šį bei tą dienorašty, kad nepamiršt.
Visų pirma, be
visko, ką rašau čia, kartais įkeliu vaizdų ir čia:
Kartais su
nuotraukomis žaidžiu, o paskutiniu metu dažnai palieku jas tokias, kokios
gaunasi... plius pramokau nebefotkinti kiekvieno pastato, tad jų lieka kur kas
mažiau. Ne kiekyje juk esmė.
Gyvendama Saragosoje
vis mąstau – kur toliau? Ką dar pamatyti? Ir kiekvieną kartą atsakymai tarsi
patys ateina. Į Andorą nulėkti planavau jau nuo balandžio, vos grįžusi iš
Andalūzijos, tačiau pasimaišė tokios „smulkmenos“ kaip egzaminai... bet
sunkiausia dalis sėkmingai įveikta, galima judėti toliau. Tad po Valencijos,
Albarracin ir Teruel nutariau, kad reikia aplankyti Andorą. O priežastis paprasta
– nes paprastai į ją tikrai neišsiruoščiau, bet kadangi gyvenu sąlyginai
netoli, susimąstau, kad reikia, nes vargu ar kada nors gyvenime dar pasitaikys
proga. Plius dar viena aplankyta šalis. Nutarta – važiuoju. Užbėgant viskam už akių - patiko labai labai labai. Gaila, kad tokia neišreklamuota šalis, nes vaizdai pasakiški.
Autobuso bilietai
kainuoja kosmosus, apie traukinius net nesidomėjau... belieka blablacar. Aha, o
į Andorą visi tik ir važiuoja, kasdien, ypač vasarą (juokauju). Su viena
australe derinu apgyvendinimo sąlygas jau nuo balandžio, tačiau galiausiai abi
nutariam, kad bus geriausia, jei atvyksiu birželio pradžioje, kas man tobulai
tinka – sunkiausi egzaminai praeityje, lengvi dar negreit. Na ir pradedu
mašinos paieškas. Pasirodo, galima užsistatyti pranešimą norimam maršrutui, kas
mane ir išgelbsti, ir birželio antrą dieną pajudu.
Vakare,
tradiciškai ispaniškai vėluodamas mane prigriebia vaikinas iš Madrido (vaje
vaje, kietas bičas). Su mumis važiuoja italas – būsimas plastikos chirurgas ir
rusaitė, kuri iškart pasiteirauja, ar nekalbu rusiškai. Man atšovus, kad ne,
nebekalbam. Nu ir gerai, visą kelio dalį praplepam su italu, o juos paleidus
Lleida miestuky, persėdu į priekį ir labai smagiai užsiplepam su vairuotoju, tad
kelias neprailgsta. Vietoj autobuso bilieto už visus absurdiškus 50 eurų sumoku
20. Andorra de la Vella pasiekiu apie pusę 11 vakaro, tad nesimato nieko –
tamsu, nors durk į akį. Mane paleidžia būtent prie man reikalingo tapas bar‘o.
Susipažįstu su
savo CS apgyvendintoja – nerealia australe Narelle. Žinot,kaip būna gyvenime,
kai susipažįsti su žmogum ir jau po pusvalandžio išsipasakoji savo didžiausias
gyvenimo nuodemes ir nuoskaudas? Juokėmės iki ašarų, tačiau būtent taip nutiko
mums abiems. Nukeliavusios į kabaką išgėrėm alaus ir pajudėjom link kito
miestuko, kuriame Narelle gyvena. Smagiausia dalis – lipam į viršų praktiškai
visą laiką. Tai laiptais, tai takais... sako, kad visi skundžiasi, o man smagu.
Kadangi ryte
laukia Andoros apžiūrėjimas, nutariam, kad reikia eiti miegoti, tačiau be
trečios vis tiek nesugebam – kaip vėliau sakėm, laikinos kambariokės. Sutarėm fantastiškai.
Taigi, Andora,
šešta nuo galo pagal dydį Europos valstybė, daugiausiai žinoma dėl fantastiškų
slidinėjimo trasų, pigaus tabako ir alkoholio, elektronikos. Maistas visumoj
brangesnis nei Ispanijoje, bet manau jie tiesiog turi daug problemų dėl
kontrabandos, tad viskas pasidaro aiškiau. Pavyzdžiui Marlboro pakelis Ispanijoje
5, Andoroje – 3,35 euro. Lietuviška kaina. Nors net nenumanau, kiek kainuoja
ten, nebuvau jau kelis mėnesius...
Valstybė įsikūrusi ant Ispanijos ir
Prancūzijos sienos, Pirėnų kalnuose, tad jos sostinė laikoma aukščiausia
Europos sostine. Kalbama katalonų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Valdoma abiejų –
Ispanijos ir Prancūzijos. Bent iš penkių žmonių girdėjau, jog šalis be galo
saugi – nevyksta nusikaltimai, plėšimai ar pan. Mano vairuotojas sakė, jog čia
jam atrodo tobula vieta auginti vaikus... Tačiau yra ir
kita medalio pusė – daug jaunimo emigruoja dėl klaustrofobiško jausmo –
nematyti horizonto, nes visur kalnai. O tuo aš įsitikinu ryte vos išėjusi pro
duris:
Leidžiamės žemyn į miestą:
Salvadoro Dali kurta skulptūra:
Trapecijos angelas, niekur nerandu konkrečios istorijos, manau tai tiesiog meno apraiška, jei rasiu, pasidalinsiu.
Casa de la Vall - Andoros parlamento pastatas.
Ir aišku trumpam lieku viena - kažkur porai valandų, kol Narelle praves pamoką savo mokiniui. Man pasiūloma keliauti ieškoti lamų. Deja deja, vos
mums išsiskirsčius pradeda lyti. Aš be skėčio. Apsirengus ne per storiausiai. Vis
tiek einu (kylu) ieškoti lamų. Prasideda kruša. Lamų nerasta. Slepiuosi visur
kur papuola. O bet apleistų namukų grožis... kiek sugebu, pafotografuoju,
vaizdai pasakiški, ypač lyjant, kalnų fonas... vis tik turi kažką tie Pirėnai,
oj turi...
Vėliau vėl susitinkam, tiksliau aš jau laukiu vietiniam kabake, kur be proto gražus padavėjas atneša man vyno, o prie jo ir čipsų pagraužimui... sulaukiu draugės, vėliau ir daugiau kompanijos, vakaras užsitęsia, kaip reikalas paūliavojam. Vaikinai viename iš taškų juokauja, kad merginos tiesiog dauginasi...
Paryčiais išeinant iš klubo sutinku savo vairuotoją ispaną ir spirgu iš laimės, ale tikrai, kokia ta Andora maža. Vienas portugalas mus parveža namo, sėdim dar gal iki kokių 7 ryto ir aš beveik laisvai kalbu ispaniškai (o, kad viskas liktų iki ryto...) ir galiausiai nukeliaujam miegoti.
Trečią dieną
keliamės ypač sunkiai. Visa karaokė, gėrimai ir šokiai tikrai nepadeda, miego
trūkumas taip pat. O kur dar slėgio bei aukščio skirtumai. Bet ne miegoti čia
atvažiavau. Judam toliau. Su oru nepasisekė kaip niekad – vėl lynoja, tačiau
šįkart turim skėtį, tad ramiai vaikštom po miestą, o aš mėgaujuosi vaizdais...
Caldea - SPA kompleksas, atrodo turbo moderniai, vidus pasakiškas. Būčiau atvykus ilgesniam laikui, ko gero būčiau nulėkus, nors nesu vandens pramogų mėgėja...
Debesėli, debesėli...
O čia žiauriai jėga buvo, dabar net gailiuosi, kad nenufilmavau. Spėju šokių mokykla, šoko fantastiškai, užsimerkę, įsijautę, nemąstydami... bet kaip buvo gražu... su drauge vis susižvalgėm: "dar vieną"... kol galiausiai suvokėm, kad turim labai mažai laiko, o reikia gaminti maistą vakarienei, į kurią esame pakviestos, tad pasigaunam taksi ir pajudam namo.
Ir aišku visos mūsų talentingos grupės kūryba. Buvo labai skanu. Labai smagu ir jauku. Tiesiog kelios moterys, kalbančios apie viską atvirai; be užuolankų. Bet su pajautimu, kada reikia nutylėti, kada ne. Besidalinančios patirtimi apie viską. Planais, patarimais, ypač mokymo srityje. Seniai neturėjau tokio pozityvaus ir ramaus vakaro.
Kaip ir buvo planuota, po pirmos valandos visi pradeda skirstytis, tad pajudam ir mes - kaip tik į kalniuką, išvaikščioti privalgytas kalorijas. Parėjusios dar paplepam, tačiau nuovargis daro savo, be to, ryte labai anksti keltis...
Ryte praktiškai viską pramiegam, apsirengiam ir išsiruošiam per kelioliką minučių - mūsų atvažiuoja pasiimti su mašina. Tai, kad esu kalnuose, tai nereiškia, kad negali būti daugiau kalnų. Važiuojam į Soldeu, šiek tiek palaipioti. Nors labai norėjau į kalnus, jaučiu, kad buvimas beveik dviejų kilometrų aukštyje manęs neveikia labai gerai... galiausiai vidury trasos nusprendžiu pasilikti ir nekilti... dabar, aišku gailiuosi, juolab kai tikrai nebuvo baisu... jokio vertigo ar stačių vietų... bet fiziškai nebuvau tam pasiruošusi. Draugės taip pat neįveikė viso kalno... o ir man, spėju, trūko labai labai nedaug...
Ir tiesiog vaizdai...
Vakare dar pabendraujam, aš šiek tiek snūsteliu, nes prireikia siestos... pabraidžiojus kalnų upeliais ir palaipiojus kalnais savijauta pasakiška tik emociškai...
Paskutinis vaizdas iš Andoros:
Reziume:
Labai stipriai rekomenduoju, ypač nežinantiems ko nori. Architektūra pasakiška, kalnai nuostabūs, žmonės malonūs. Pamačiau labai daug. Kiek buvo įmanoma visomis sąlygomis. Taip, ežerai liko neapžiūrėti, tačiau reikalauti kažko iš žmogaus, kuris mane kažkur nemokamai ir taip veža, man nebūdinga...
Kainos:
alkoholis, cigaretės ir tabako gaminiai labai pigūs - rekomenduotina susitikslinti galimus prasivežti kiekius. Elektronika pigi, vaistai ir kiti vaistinėje randami produktai nelabai. Lankymasis kavinėse, baruose, restoranuose - pigiau nei šiaurinėje Ispanijoje. Pietūs pigesni nei Andora.
Likau be proto maloniai nustebinta, geros nuotaikos... mane namo parvežė smagi ispanų kolegų porelė, namie buvau paryčiais. Miegoti neteko, nes kalbinau vairuotoją... tačiau kelias neprailgo...
Vis dar labai labai myliu kalnus.