Dažniausiai įkeliu fotoreportažus – su visais savo nuotykiais, įspūdžiais,
pastabomis. Bet susimąsčiau, kad gal kažkam bus įdomu ir tai, kaip viskas man
susidėlioja. Paprastai man būna vienas iš dviejų: arba aš žinau ko noriu, kur
noriu: tada ilgą laiką gaudau bilietus, žiūriu, kad datos nesikirstų su
egzaminais ar darbais. Bet šitas variantas būna labai retai, taip pasitaikė ko
gero tik su Paryžiumi, Andora ir iš dalies Portugalija (nes reikia talpintis į
rėmus). Antrasis variantas būna toks, jog turiu susitaupiusi pinigų, noras
kažkur lėkti yra, prasideda pigių skrydžių paieškos.
Skrydis. Peržiūriu makaliaus, skrendu.lt ir kitus puslapius, kurie
dažniausiai nurodo tuo metu esančius pigius skrydžius, tuomet keliauju į oro
linijų puslapius ir dėliojuos datas. Atradus neblogą variantą, nusiperku
bilietus. Priklausomai nuo laiko, kurį žadu praleisti, dėliojuosi maršrutą. Skaitau
atsiliepimus supermama.lt, tripadvisor ir visuose įmanomuose puslapiuose. Nuo maršruto
priklauso ir tai, kur nakvosiu. Ir pagrindinis dalykas - norint sutaupyti, pirmiausia perkamas skrydis ar kitokio transporto bilietas. Tik po to ieškoma kur miegoti. Ne priešingai.
Nakvynė. Jei mąstau likti viename
mieste, tuomet prasideda ir nakvynės paieškos. Pirmenybę teikiu
couchsurfing.org bendruomenei, nes susipažinti su vietiniais būna be galo
verta - jie aprodo geriausias vietas,
papasakoja įdomiausias istorijas. Ir žinoma, dažniausiai susitaupo pinigai. Bet.
Kartais pasitaiko tokie atstovai, kurie nori tave visur vežti, vesti, ir žino
už tave „geriau“ ką tu nori pamatyti. Taigi jei numanau, kad gali pasitaikyti
toks variantas, ir tame taške nepamatysiu savo norimų dalykų, renkuosi hostelį
miesto centre, kad būtų kuo patogesnis susisiekimas. Draugų šiuo atveju taip
pat atsiranda, tačiau tu nesijauti įpareigotas su jais leisti laiką. Tačiau jei mąstau keliauti nuo vieno taško iki
kito, nakvynes derinu tik tada, kada beveik tiksliai žinau kur būsiu, kiek
laiko galėsiu tam skirti ir kokia sekanti stotelė.
Maršruto planavimas. Dėliojant maršrutą atsižvelgiu į zonas – kad nereikėtų
mieste važiuoti nuo vieno jo galo iki kito. Vadinasi, vienai dienai imu vieną
dalį, kitai kitą ir t.t. išskirtinais atvejais tenka ir pavažiuoti (darbo
laikas, nuolaidos, akcijos atrakcijos). Toks planas puikiai pasitvirtino
Madride, kuomet vieną dieną naršiau toje dalyje, kurioje yra Karališkieji
rūmai, o kitą, kurioje yra visi muziejai. Važiuojant nuo vieno taško iki kito,
padariau išvadą, kad geriausia tą daryti rytais (mano ko nedidžiausia
Andalūzijos klaida, praradau nemažai laiko). Atvyksti į sekantį tašką šviesoje,
nepavargęs, gali iš karto lėkti pietauti ar bent ramiai kavos kokioj kavinukėj
atsigerti...
Žemėlapiai. Turizmo informacijoje beveik visada pasiimu nemokamą žemėlapį
su sužymėtais lankytinais objektais: pasiteiravus galima gauti atsakymus ir
apie darbo laikus ir kainas. Bet kuriuo atveju, visus šiuos dalykus geriausiai
žino vietiniai, reikia tik nebijoti klausti, arba jei naudojatės couchsurfing,
nereiks net klausti, patys pasakys.
Maistas. Valgau kada noriu, kur noriu. Ne didelėse turistų pilnose gatvėse,
o ten, kur valgo vietiniai. Jau ne vieną kartą likau be galo maloniai
nustebinta ne kokios išvaizdos kavinukės. Taip pat mėgstu užeiti į
paprasčiausią prekybos centrą nusipirkti vandens ir ko nors pagraužti –
pietuose, aišku, tai dažniausiai būna vaisiai. Arba tiesiog prisėsti kavos
puodeliui kokioje vaizdingoje vietoje. Kojos už tai padėkos.
Transportas. Susižinoti kainas ir įsigijimo sąlygas - viename mieste automatas nepriėme kupiūrų,
teko eiti pirkti kažkokios nesąmonės kioske, kad išsikeist... laiko švaistymas.
Susižiūrėti tvarkaraščius iš anksto. Ypač pirmų ir paskutinių išvykimų, kad
nebūtų staigmenų. Arba kad netektų laukti valandą kito kelto...
Turistiniai autobusai. Priklauso nuo miesto dydžio ir žmogaus sugebėjimo
orientuotis. Jei gerai pamenu, tokiu naudojausi tik kartą, kai pirmąsyk
lankiausi Barselonoje. Buvau labai žalia ir sunkiai besiorientuojanti turistė,
be to, labai susitaupė laikas. Tačiau, jei gerai susiplanavus lankomus
objektus, tokio autobuso gali ir nereikėti – vaikščiosit tik nedideliame plote,
kur dalis objektų dažniausiai yra vienas šalia kito. O ir pamatyti taip galima
daug daugiau bei susitaupo bent keli eurai...
Internetas. Šalyje esant ilgesniam laikui, verta pirkti jų papildymo
kortelę. Dažniausiai planai nekainuoja daug (Ispanijai šitas negalioja...), o
jūs visada turėsite galimybę susisiekti su šeima ar draugais. Be to, turėsite
internetą, kuris kartais, nori ar ne, bet išgelbsti kailį, ypač dėl
navigacijos. Keliaujant tik kelias dienas, internetą rasite didžiojoje dalyje
kavinių ar prekybcentrių. McDonalds ir visos kitos kavos įstaigos taip pat
ganėtinai dosnios šiuo atžvilgiu – šalia McDonals internetas veikia net naktį. Kas
liečia kavines, tereikia paklausti slaptažodžio, jį dažniausiai maloniai
pasako, ypač jei kažką užsisakote; bet juk smagu sustoti kavos puodeliui, ar
ne?
Pakavimasis. Mano „mylimiausia“ dalis. Patarimų internete begalės. Bet kiekvienas
renkamės individualiai. Beveik visada stengiuosi keliauti tik su rankiniu
bagažu. Nematau reikalo tampytis lagamino kaip katei su pūsle, o kuprinė labai
patogu, pernelyg nesijaučia svoris, visur telpa, galima paspausti ir pagrūsti
esant reikalui... laisvos rankos. Vienintelis minusas tas, jog skrendant tik su rankiniu bagažu
vyno lauktuvėms nebeparveši, nebent iš dutyfree... ką kraunuosi? Nieko ypatingo.
Nesivežu tokių dalykų kaip šampūnas ar dušo želė. Tik papildomas svoris, be to,
jų visada galima nusipirkti vietoje. Pora porų rūbų, apatinių, kojinių visada
daugiau nei gali prireikti, ypač jei keliauju ne vasarą. Mažas rankšluostis. Nors
dabar atsiradę be galo geri kelioniniai, kurie užima labai mažai vietos. Antrus
lengvus batus – jei teks eiti kur romantiškai ar į kokią vakarienę... bent
vieną suknelę, tik, žinoma, tokią, kokios nereiktų lyginti (verkiu, kaip
norėčiau vieną pasiimti į Portugaliją, bet nei noro nei galimybių ko gero nebus
lyginti...). Užrašų knygutę/dienoraštį ir rašiklį. Higienos reikmenis. Net tualetinio
popieriaus ruloną įsimetu, patikėkit, praverčia. Drėgnos servetėlės. Vaistai nuo
skausmo, skrandžio problemų. Dar įsimetu pipirinius pleistrus – jei ilga
kelionė, nuo ilgo sėdėjimo man pradeda skaudėti nugarą... bet kas iš kartu
keliaujančių tokį reikalą užklijuotų. Įkrovikliai. Foto technika. Laidai perkelti
nuotraukoms/pasikrauti įrangai. Dokumentai. Būtinai.
Visada turėti vandens. Ne sulčių, ne limonado, tik vandens. Nėra nieko
baisiau už troškulį. Ir ne sprite‘as jį nugali.
Visos kitos problemos yra be galo lengvai išsprendžiamos, jei leidžiatės į
kelionę civilizuotoje šalyje, kurioje yra parduotuvės. Tiesiog reikia nebijoti
žmonių. Jų paklausti. O dažniausiai jie net ir patys prieis ir paklaus ar kažko
nerandat... jeigu nežinote ką valgyti – paklauskite prie gretimo staliuko
sėdinčių žmonių. Jei nežinote ar vynas jums patiks – paprašykite paragauti. Žmonės
daug geranoriškesni nei jūs manote.
Gražių pakeliavimų. Ir magijos... ir atradimų...