Birželio 23d. – TREČIA DIENA
Porto
Namuose aštuoni
žmonės, pamiegosi neilgai, kad ir kaip to norėtum. Kažkas kalba, bet pabundu
nuo kavos malimo. Ketinu vėl eiti keliauti po miestą, o vakare žinau, laukia jų
didžioji šventė – Joninės. Visi renkasi mieste pagerbti Šv. Jono krikštytojo. Esu
beveik tikra, kad pusė einančių net
nežino kodėl jie eina. Bet kuriuo atveju šventė įspūdinga ir verta joje pabūti
nors kartą gyvenime. Bet apie tai vėliau.
Taigi
ištrūkstu lauk. Pagaliau paragauju tradicinių jų saldumynų – Pastel de nata. Man
pasirodo šiaip sau, bet visad taip būna su labai išgirtais dalykais.
Vaikštau po
miestą toliau, prieinu katedrą. Romantizmo atstovė, manoma statyta jau prieš
beveik tūkstantį metų. Įspūdinga. Ir matomi miesto papuošimai bei panorama. Be galo gaila, kad šitaip apsiniaukę, ir vaizdai ir nuotraukos būtų kur kas įspūdingesni pasirodžius saulei... bet nesvarbu, vis tiek labai gražu ir dėkui Dievui - nelyja.
Einu einu, ir va prieinu antrą tiltą, o jokio
pakilimo atgal į miestą nei su žiburiu nematyt. Bandau eiti iki trečio matomo,
bet jei nebus kaip pakilti, galėsiu kaltinti tik save. Atstumas nemažas, kas
žino kaip Vilniuje išdėlioti Žaliasis, Baltasis ir kiti tiltai, tai čia
atstumas tarp jų dar kokiu trečdaliu didesnis. Prieinu trečiąjį – matau šiokie
tokie laiptai, nelabai dažno naudojimo. Bandau lipti, užlipu dalį, atsiveria
nebloga panorama. Tačiau apleisti namukai ir apgriuvę laiptai pasitikėjimo
nekelia, ypač jei teks jais leistis žemyn.
Vis tiek kylu toliau. Prasideda mažos gatvelės, praeinu pro tramvajaus liniją. Vis pasitikrinu žemėlapį, kad ten turi būti kapinės, tad judu. Dar palipus atrandu vartelius... kurie atrakinti ir išeinu į gatvę. O gerti noriu kaip savaitę negėrus, ir galų gale noriu alaus. Jaučiuosi nusipelnius. Susirandu gražią terasą, atsisėdu, paprašau alaus. O žmonės žiūri ir šypsosi. Paaiškina kur galiu rasti alaus ir palydi. Įsiprašiau į išpuoštą ir sutvarkytą privatų žmonių kiemą mat. Blondinė kokių reta. Nu ir gerai, vadinas metas į kapines. Bus to alaus po to.
Vis tiek kylu toliau. Prasideda mažos gatvelės, praeinu pro tramvajaus liniją. Vis pasitikrinu žemėlapį, kad ten turi būti kapinės, tad judu. Dar palipus atrandu vartelius... kurie atrakinti ir išeinu į gatvę. O gerti noriu kaip savaitę negėrus, ir galų gale noriu alaus. Jaučiuosi nusipelnius. Susirandu gražią terasą, atsisėdu, paprašau alaus. O žmonės žiūri ir šypsosi. Paaiškina kur galiu rasti alaus ir palydi. Įsiprašiau į išpuoštą ir sutvarkytą privatų žmonių kiemą mat. Blondinė kokių reta. Nu ir gerai, vadinas metas į kapines. Bus to alaus po to.
Pasivaikštau po man labai neįprastas, tačiau
gražias kapines ir laikas pradeda spausti – planuose alus ir grįžimas ir centrą
pėstute. O centre dar reikia nusipirkti vyno ir kažko pagraužti, nes visi esame
pakviesti į svečius. Susitinkame prie va tokio gražaus prekybcentrio:
Pavakarieniaujam ant namo stogo, atsiveria
fantastiški vaizdai. Visi į orą leidžia kiniškus žibintus, dangus mirga
marga... apie vidurnaktį planuojame pajudėti link centro.
O centre minios žmonių... mane visą dieną iš proto
varęs plaktukų garsas dar intensyvesnis, bet kadangi pati vieną gavau,
išsiliejau. Žmonės vieni kitiems daužo per galvas, ir šypsosi. Taip praleidom
visą naktį ir grįžome jau švintant pilnutėliais naktiniais traukiniais. Fejerverkai
buvo įspūdingi. Didelės dalies nebūčiau mačiusi jei ne portugalas, pas kurį
vakarieniavome – laikė mane iškėlęs, kad kažką pamatyčiau, nešiojo, kai minios
būtų mane patraiškiusios arba būčiau pasimetusi. Buvo įspūdinga naktis. Metas miegoti, nes rytoj laukia kita diena.