Trys savaitės kelyje: trečia diena

Birželio 23d. – TREČIA DIENA      

Porto
 
Namuose aštuoni žmonės, pamiegosi neilgai, kad ir kaip to norėtum. Kažkas kalba, bet pabundu nuo kavos malimo. Ketinu vėl eiti keliauti po miestą, o vakare žinau, laukia jų didžioji šventė – Joninės. Visi renkasi mieste pagerbti Šv. Jono krikštytojo. Esu beveik tikra, kad pusė einančių  net nežino kodėl jie eina. Bet kuriuo atveju šventė įspūdinga ir verta joje pabūti nors kartą gyvenime. Bet apie tai vėliau.

Taigi ištrūkstu lauk. Pagaliau paragauju tradicinių jų saldumynų – Pastel de nata. Man pasirodo šiaip sau, bet visad taip būna su labai išgirtais dalykais. 


Vaikštau po miestą toliau, prieinu katedrą. Romantizmo atstovė, manoma statyta jau prieš beveik tūkstantį metų. Įspūdinga. Ir matomi miesto papuošimai bei panorama. Be galo gaila, kad šitaip apsiniaukę, ir vaizdai ir nuotraukos būtų kur kas įspūdingesni pasirodžius saulei... bet nesvarbu, vis tiek labai gražu ir dėkui Dievui - nelyja.










Sužavėta katedros nusprendžiu leistis link Rivjeros – dar vieno miesto perliuko ir pasivaikščioti krantine. Kaip tik pataikau atsidarant mugei, nuperku šį bei tą lauktuvėms, bet dar laikausi, nenoriu prisikrauti daiktų, juk dar pustrečios savaitės laukia kelyje, jei visur viską pirksiu, ties kokia Lisabona jau nebepanešiu kuprinės. Labai gaila, bet yra kaip yra. Pakeliui nusifotografuoju prie Eifelio statyto tilto. Ir tiesiog lėtai judu paupiu.





Einu einu, ir va prieinu antrą tiltą, o jokio pakilimo atgal į miestą nei su žiburiu nematyt. Bandau eiti iki trečio matomo, bet jei nebus kaip pakilti, galėsiu kaltinti tik save. Atstumas nemažas, kas žino kaip Vilniuje išdėlioti Žaliasis, Baltasis ir kiti tiltai, tai čia atstumas tarp jų dar kokiu trečdaliu didesnis. Prieinu trečiąjį – matau šiokie tokie laiptai, nelabai dažno naudojimo. Bandau lipti, užlipu dalį, atsiveria nebloga panorama. Tačiau apleisti namukai ir apgriuvę laiptai pasitikėjimo nekelia, ypač jei teks jais leistis žemyn. 



Vis tiek kylu toliau. Prasideda mažos gatvelės, praeinu pro tramvajaus liniją. Vis pasitikrinu žemėlapį, kad ten turi būti kapinės, tad judu. Dar palipus atrandu vartelius... kurie atrakinti ir išeinu į gatvę. O gerti noriu kaip savaitę negėrus, ir galų gale noriu alaus. Jaučiuosi nusipelnius. Susirandu gražią terasą, atsisėdu, paprašau alaus. O žmonės žiūri ir šypsosi. Paaiškina kur galiu rasti alaus ir palydi. Įsiprašiau į išpuoštą ir sutvarkytą privatų žmonių kiemą mat. Blondinė kokių reta. Nu ir gerai, vadinas metas į kapines. Bus to alaus po to.









Pasivaikštau po man labai neįprastas, tačiau gražias kapines ir laikas pradeda spausti – planuose alus ir grįžimas ir centrą pėstute. O centre dar reikia nusipirkti vyno ir kažko pagraužti, nes visi esame pakviesti į svečius. Susitinkame prie va tokio gražaus prekybcentrio:


Pavakarieniaujam ant namo stogo, atsiveria fantastiški vaizdai. Visi į orą leidžia kiniškus žibintus, dangus mirga marga... apie vidurnaktį planuojame pajudėti link centro. 



O centre minios žmonių... mane visą dieną iš proto varęs plaktukų garsas dar intensyvesnis, bet kadangi pati vieną gavau, išsiliejau. Žmonės vieni kitiems daužo per galvas, ir šypsosi. Taip praleidom visą naktį ir grįžome jau švintant pilnutėliais naktiniais traukiniais. Fejerverkai buvo įspūdingi. Didelės dalies nebūčiau mačiusi jei ne portugalas, pas kurį vakarieniavome – laikė mane iškėlęs, kad kažką pamatyčiau, nešiojo, kai minios būtų mane patraiškiusios arba būčiau pasimetusi. Buvo įspūdinga naktis. Metas miegoti, nes rytoj laukia kita diena.