Lina Ever –
BERLYNO ROMANAS
Jei būčiau
žinojusi, kokia pigi ir bevertė, vargu ar būčiau ėmusi išvis į rankas. Pagrindinė
veikėja - kilimėlis kojoms. Neįdomi, erzinanti, verkianti ir viskuo
nepatenkinta. Pačiame romane buvo labai daug nereikalingų pastraipų, vis
skaitai skaitai, ir kažkoks gabalas tarsi iš oro... Skaičiau, nes pradžioje
visai įtraukė, patiko meilužio personažas, o aš laukiau, kada kažkas
neerzinančio ir įdomaus, stiprios moters įvykdomo, įvyks. Taip ir pabaigiau. Ne
man vis tik meilės romanai apie inkščiančias bobas ir su seilėjimaisiais. Oj
kaip ne man.
Sara Gruen – ŽIRGYNO
PAMOKOS
Graži, jauki
knyga apie meilę. Tėvui, dukrui, vyrui ir arkliams. Pradžioje šiek tiek erzino
visi aprašymai apie žirgyną ir arklius, bet vėliau įsiskaičiau ir knyga
visumoje labai patiko. Tik ne taip kaip šios pačios autorės „Vanduo
drambliams“. Kas dar patiko, tai buvo tai, kad nesvarbu kiek mylimi buvo žirgai,
jie nebuvo laikomi svarbesni už žmones. Nebuvo lyginami su vaikais ar vadinami
dukromis ir sūnumis, kas mūsų visuomenėje labai būdinga, šunis laikyti vaikais
ar panašiai. Visumoj – ko tikėjaus, tą ir gavau.
Jodi Picoult –
KUPROTOJO BANGINIO DAINOS
Visų pirma, labai
juntama tai, kad tai pirmoji autorės knyga. Chronologija trukdo skaityti, o ne
padeda. Nepatiko, kad svarbus kai kurių veikėjų likimas buvo atskleistas
pradžioje (ji dažnai tą daro, bet čia kažkaip kitaip buvo, jau visiškai jokios
paslapties nelikę). Ir tas non-stop kalbėjimas apie banginius vedė iš proto.
Visumoje tai tikrai patiko, skaudžios temos, painūs santykiai, stiprūs
veikėjai. O pabaiga, tokia gyvenimiška ir neteisinga, net pikta. Na bet taip
jau būna... silpnas įspūdis, bet vis tiek nesigailiu skaičiusi, sužinojau
įdomių dalykų.
Charles Frazier –
ŠALTASIS KALNAS
Skaudi istorija,
stiprūs veikėjai... labai slogus įspūdis, tačiau pati istorija pateikta labai
gražiai. Paprastai gamtos aprašymų nemėgstu, tačiau šįkart jie puikiai papildė
romaną. Tiek Ada, tiek Rubė pasirodė labai išskirtinės veikėjos, ypač Rubė.
Iškart po to pažiūrėjau filmą, kuriame jos personažas buvo kiek perspaustas, o
Ada filme nusaldinta ir padaryta ištižusi ir galvą pametusi piemenė. Knygoje
viskas atrodė kiek kitaip. Nors skaitydama ašarų neliejau, žiūrint filmą –
priešingai, graudžiai paraudojau.
Andrea Busfield –
GIMĘ ŠEŠĖLIUOSE
Kažkaip laukiau
ir laukiau visą knygą, kad kažkoks konkretus siužetas vyniotųsi, kad kažkas iš
kažko rutuliotųsi, o tai buvo tiesiog nutikimų ir įvykių kratinys. Na bent jau man susidarė toks įspūdis. Šiaip visumoje
knyga labai patiko, aprašomi gražūs santykiai, įdomiai iš visų pusių pateikta
ir religija bei papročiai, kurie mane vis labiau piktina. Ypač dėl vienos iš
svarbesnių veikėjų, kuri atsisakė visko dėl meilės, nors kažin ar kada bus taip
mylima, kaip tikisi... sunku būti nešališkai tokiais klausimais. Gaila moterų
ir tiek. Jos apsimeta, kad turi pasirinkimą ir gyvena baimėje.
Joanne Harris – LEDINUKŲ BATELIAI
Be galo patiko. Visa magija, runos, ženklai, burtai… taip
skaniai ir subtiliai įpinta į visą istoriją… Viana tokia pati kerinti, kaip ir
Šokolade… o pagalvojus apie Rudį – prieš akis iškyla J.Depp portretas… bet
kuriuo atveju, šią dalį prarijau per dieną, negalėjau net nueiti miegoti, kol
nebaigiau ir neužverčiau paskutinio puslapio. Veikėjai stiprūs ir įtaigūs, visi
įsimintini ir savotiškai žavūs – nuo storulio ir “balerinos” porelės, iki
senutės, gedinčios sūnaus ar pačių Vianos dukterų… ir tas vėjas… tarsi veikėjas, turintis ne ką
mažesnį vaidmenį nei dauguma personažų. Ir tiesiog tas elementarus moralas, kad
meilė viską nugali. Skaitau paskutinę dalį. Skanaus man.