Grįžusi pasižadėjau sau aprašyti viską... na,
rezultatas matyti – 4/21. Tada išvažiavau į Baltarusiją – liko neaprašyta iki
šiol. O dabar, bilietai kitai krypčiai rankose, o viskas vėl nejuda nė pro kur...
Lėtai judam toliau...
Birželio 25d. – PENKTA DIENA
Porto - Aveiro
Ryte palieku Porto beveik su ašaromis akyse,
Miguel pareiškia, kad aš labai faina mergaitė ir smagiai išlydi. Šįkart laukia
labai trumpas kelias. Traukinyje prie manęs prisėda diedukas, kuris man
portugališkai išsipasakoja apie savo gyvenimą, ir tai, kaip daug metų sunkiai
dirbo tabako fabrike. Kaip visa tai supratau, dievai žino. Atvykus išvystu
gražią stotį ir laukiu sekančio vaikinuko, Cesar. Jam mane pasitikus pradžioje
abu jaučiamės nejaukiai, pražioj keistai neturim apie ką kalbėti. Pradedu mąstyt,
kad va, įkliuvau, ypač susinervinu, nes rinkausi pas ką apsistoti iš kelių
variantų. Vėliau paaiškėja, kad tai nepaprasto gerumo, nuoširdumo vaikinukas...
užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad spalio mėnesį jau aš jam
aprodžiau Vilnių ir Trakus.
Taigi Aveiro – Portugališkoji Venecija. Miestas ant
kanalo kranto, su žvejų nameliais, nedaug gyventojų ir jaukiomis gatvelėmis. Cesar
man aprodo universiteto miestelį, papusryčiaujam kavinukėje prie jo namų. Saldėsiai
tokie nuostabūs, kad iš visos kelionės parsivvežiau papildomus dešimt
kilogramų. Ne bagaže.
Universiteto miestukas:
Bažnytinė plotkelė, į ją įvilktas kiaušinio trynys, išsuktas su cukrumi. Lipnu, saldu. Fu.
Senoviniai žvejų namukai. Sako, kad visi būdavo dažomi skirtingomis spalvomis, kad vyrai grįžę lengviau atpažintų namus.
Dar keli kadrai iš vakarinio pasibastymo:
Na o vakare labai jaukiai pavakarieniavom žiūrėdami futbolą ir parėjome miegoti. Pokalbiai prie alaus dar užsitęsė, tačiau rytojui turėjome planų, tad galiausiai nuėjome miegoti. Užmigau su šypsena, nes Aveiro nuostabus. Vietomis apleistas, kaip ir didžioji dalis Portugalijos, tačiau nuostabus. Gal tame ir yra visas žavesys.