šeštadienis, sausio 21, 2017

Skaitiniai 2017 - 1 dalis

Prasidėjo metai, o aš ir vėl skaitau. Įsukta į rutiną, egzaminus, ant nosies kabančią pratiką... bet skaitymui laiko atrandu. Taigi trumpai apie pirmą trejetą:

Alyssa Shelasky – Prijaukinti prijuostę

Naivoka veikėja, tačiau labai stiprus optimizmo užtaisas. Paprastai į asmeniškumus neskubu, bet kadaise, senais laikais, pati būčiau ko gero išsaugojusi santykius, jei tik būčiau pradėjusi gaminti - lygiai kaip ir pagrindinė veikėja, laukdavau vaikino pareinančio iš darbo, kad man (ir sau) paruoštų vakarienę. Sulaukiau priekaištų, tačiau kvailas feministinis požiūris, kad nebūsiu aš pririšta prie virtuvės baigėsi skaudokai. O veikėja, protingesnė, pasirodo, labai puikiai apvertė savo gyvenimą, kartu su tais makaronais, kuriuos mokėsi virti. Labai gerai nuteikianti knyga, receptai atrodo ganėtinai paprasti, kai kuriuos manau ryšiuos išbandyti (dabar tokia beviltiška nesu, nei kokia buvau praeity, nei kokia buvo veikėja).

Jana Vagner – Vongo ežeras

Tikrai nesu fantastikos žanro mėgėja, dėl ko net nekyla rankos skaityti kažko panašaus. Bet kadangi romanas "ant bangos", visi skaito ir po to giria, reikia ir man, jei daiktas geras.Visų pirma, kaip kadaise esu minėjusi, nesu labai linkusi skaityti knygų nugarėlėse esančių anotacijų - pasimokiau iš senesnių leidimų, kai visa santrauka su atomazga parašyta; tad imdama žinojau, kad bus neva apokaliptinė istorija. Ir nustebino tai, kad knyga rašyta rusės ir apie Rusiją. Nepaisant erzinančių vardų ir šiokių tokių pasikartojimų, romanas labai patiko - įdomu buvo skaityti, kad daug kas buvo pasakyta užuominomis, neatskleista iki smulkių detalių, dar patiko veikėjai. Ir kaip visad, priverčia susimąstyti, ką čia pats tokiu atveju darytum. Laukiu tęsinio ir akcijos kruopoms ir cukrui, eisiu sandėliuot, jei ką.
 
Charlotte Betts – Prieskonių pirklio žmona

Ech kaip aš pasiilgstu nenaivių ir neverkšlenančių moterų personažų. Arba tokios jau mes esam. Skani ir kvapni knyga, kurioje tiek daug sluoksnių, kad prasidėjus visoms meilėms seilėms buvau bepamirštanti daug įdomesnes, statybos ir restauracijos temas. Buvo labai įdomu skaityti apie kvepalus ir jų gamybą, apie prieskonius... ir anglišką kultūrą. Kuomet pernai ko netrečdalį perskaitytų knygų sudarė romanai (ir ne tik) apie Prancūziją, tai dabar šokia tokia atgaiva. Ir seniai nebuvau skaičiusi knygos su neblogai išverstomis sekso ar erotinėmis scenomis. Vertėjai pagarba, redaktorei/korektorei dar stuktelčiau per nagus už praleistas raides. Vertas dėmesio, lengvas, tačiau kartu labai daugiasluoksnis romanas.

penktadienis, sausio 06, 2017

Trys savaitės kelyje: septinta ir aštunta dienos


Birželio 27-28d. – SEPTINTA-AŠTUNTA DIENOS

Aveiro – Tomar - Sintra

Rytą atsikeliu, Cesar turi keliauti į darbą, o aš į kitą savo stotelę – Tomar. Vėl tolsiu nuo vandenyno, tad žinau, jog kankinsiuos ir vėl. Susikraunu daiktus, su Cesar išsiskiriame – jis keliauja į darbą, o aš ieškoti stoties. Žemėlapio neturiu, kada kitas autobusas ar traukinys net neįsivaizduoju, vėl einu vedama nuojautos. Galiausiai sustoju kavinukėje kavai (buvo skaniausia kava gerta per ilgą laiką), sumoku už didelę kavą su pienu gal aštuoniasdešimt euro centų, pasinaudoju WIFI ir susirandu, kad kitas traukinys, vykstantis į Tomar visai neužilgo, tad pajudu. Stotį randu greitai, nusiperku bilietą ir įsėdu. Persėdu Coimbra stotyje, deja, į patį miestą nusprendžiu nevažiuoti. 

Atvykus į Tomar tiesiog einu vedama nuojautos ir pataikau – matau ant kalno stūksantį vienuolyną. Su Danieliu susitarėme susitikti prie turizmo agentūros (kuri, deja, nedirba).

Tomar – miestukas pačiame Portugalijos viduryje. Buvęs prekybos centras. Įsikūręs pačioje derlingiausioje Portugalijos dalyje, auginami figmedžiai, riešutai, alyvmedžiai. Sklando mitai, kad mieste stūkso dideli Tamplierių lobiai...























Danielis turėjo reikalų, mane paliko vieną, tad nuėjau iki parduotuvės ir šiaip maliausi po miestą, nes žinojau, kad rytoj įėjimas į vienuolyną nekainuos, plius eisiu labai ankstų rytą, kai nebus didelių eilių ir taip karšta. Saulei besileidžiant grįžau į Danielio namus, vakare vyko likeriukų degustacija, įdomūs pokalbiai, dušas ir saldus miegas.

Atsibudau anksti. Metas kopti į kalną.

Įžymiausias objektas miestuke, Tamplierių ordino įkurtas Kristaus vienuolynas. Vėlai 12a. įkurdintą ant kalno tvirtovę sudaro pilis ir vienuolynas su bažnyčia. 














Aplankius vienuolyną susikroviau mantą ir susitikau su Danieliu, kuris, važiuodamas į koncertą Lisabonoje pasiūlė mane nuvežti iki jos, iš kurios aš judėsiu į Sintrą.

Sintroje atsidūriau jau vakare - kontrastas po šiaurinės Portugalijos, traukiny toks jausmas, kad vien juodaodžiai... nejaukiai pasijutau net nebūdama rasistė...  hostelyje palikau daiktus ir po miestuką pasivaikščiojau, nors buvau labai pavargusi... grįžusi užmigau nesulaukusi gal nė dešimtos...

Pasakų miestelis... ir čia tik pradžia...
















Ryt nauja diena, nauji atradimai :)