Hannah
Kent – PASKUTINĖS APEIGOS
Metų perlas. Subtiliai parašyta, skaičiau
originalo kalba ir vis tik stebėjausi kaip ne islandas sugebėjo parašyti tokį
islandišką kūrinį. Nežinau ar vis tik buvo gaila pagrindinės veikėjos, tačiau
žavėjo jos ryšys su namų gyventojais, kuriuose ji laukė tos didžiosios dienos. Tikrai
vertas perskaityti, kaip jau minėjau kitur, stebiuosi, kokia ši knyga šiuo metu
populiari, nes tikrai nėra lengva nei emociškai, nei pačiu rašymo stiliumi. Tikrai
rekomenduoju.
Jojo Moyes – VIENAS PLIUS VIENAS
Atgaiva iš moralinės pusės po apeigų. Labai
patiko tas optimizmas, nors viskas griūna, žemė slenka iš po kojų, pasitikėjimo
nelieka, o žmonės beveik be jokio savanaudiškumo nori padėti, tačiau gyvenime
taip nesiseka, kad nebepasitiki niekuo. Moyes kaip visad su puikiais dialogais,
spalvingais veikėjais ir įtraukiančiu siužetu privertė versti puslapį po
puslapiu. Optimizmo užtaisas.
Alessandro Baricco – ŠILKAS
Ir po dviejų labai puikių knygų šioks toks
nusivylimas… filmas magiškas, stiprus, o knyga visiška to priešingybė. Labai keistai
parašyta, nežinau… taip išgirta, o taip neįkvėpė kaip tikėjaus.
Diane Chamberlain – PALIKTOS PASLAPTYS
Nenustebino, nesužavėjo, siužetas toks pintas
perpintas, visi veikėjai tokie palaidūnai. Bet Chamberlain kaip visada, nors
atrodo ir nelabai įdomu, bet puslapius verti vieną po kito, o ir mesti šalin
nesinori. Šiaip visai smagiai susiskaitė, bet kaip metus užbaigiant, nebuvo
labai įspūdinga. Bet kas mėgsta šeimos dramas, verta perskaityti.