Skaitiniai 2017 - 2 dalis

Jolita Herlyn – Svaigulys
Labai lengva, paprasta. Apie įdomią moterį, įdomų jos gyvenimą, bastymąsi po pasaulį, ieškojimus ir atradimus. Toks jaukus skaitinys be didesnės išliekamosios vertės. 

Tess Gerritsen – Žaidimas su ugnimi
Labai netikėta pažintis su Gerritsen, kažkada skaičiau Chirurgą, didelio įspūdžio nepaliko, o vat ši... suvalgiau per kelias valandas be atsitraukimo. Ir prikaustė, ir holokausto tema ir visi siužeto vingiai labai sužavėjo. Buvo tikrai labai labai įdomu skaityti. 

Charles Dickens – Didieji lūkesčiai 
Kadaise buvau skaičiusi sutrumpintą versiją, tad be Hevišem (ir tai neprisiminiau jos rolės ir įtakos istorijoje) nieko neprisiminiau. Labai įdomiai, archajiškai parašytas. Įdomus vaiko mąstymas, jo menkinimas, brandos epizodai. Nesakau, kad labai patiko, tačiau labai džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Gina Viliūnė – Magdalė. Smuklės merga 
Ech, graži knyga. Įdomu skaityti apie Vilnių, ypač kai porą dešimtmečių pati gyvenau senamiestyje. Labai įsimintini veikėjai ir puikiai supainiotas o vėliau atpainiotas siužetas. 

Gina Viliūnė – Imperatoriaus meilužė
Sofija ir Aleksandras. Beveik kaip Barbora su Žygimantu. Protinga, užsispyrusi, siekianti savo. Aukštuomenės gyvenimas, jo užkampiai, vėl įdomūs miestų aprašymai. Tačiau ši pasirodė lengvesnė, silpnesnė, nors pagrindinė veikėja buvo be galo stipri. Bet meilė akla, net labai protingus paverčia idiotais. Ir labai jauki pabaiga. Kai žinai, kaip yra, žinai, kad ir jie žino, tik niekas nieko garsiai nepasako. Viliūnė įtikina. Rekomenduoju abi.

Jean M. Auel – Pirmykštė moteris. Urvinio lokio gentis 
Pakraupau, tačiau pagalvojus logiškai, sunkiai ta evoliucija vyko. Žvelgiant pro šių laikų prizmę buvo labai gaila moterų, kurios "privalo paklusti vyrams, nes tokios tradicijos".
Patiko, jog autorė gana smulkiai aprašo ginklų, maisto gamybą, žolelių rinkimą, gydymo procedūras.
Magiška romano pusė, šamanai ir genties tikėjimas dėl apvaisinimo tik kėlė šypseną. Bet kuriuo atveju knyga labai patiko, nors vietomis pasikartojimai pabodo. Rekomenduoju.

Jodi Picoult – Atpildas 
Bet tikrai, už kiek galima atleisti? Kokia yra riba? Ar atsiprašymas atperka tokio lygio nusikaltimus? Ir kaip svarbu auklėjimas, kai jaunam, naiviam ir visada šeimos spaudžiamam vaikui gavus galimybę pasireikšti, jis tampa budeliu... o sistema to tik ir nori. Ir jį giria. Labai sunki emociškai knyga, tačiau tiek Minkės, tiek Džozefo istorija, kuri yra be galo glaudžiai susijusi, sukrėtė, supurtė... Tikrai rekomenduoju, ypač mėgstantiems holokausto temą. O jei ir nemėgstat, knyga sukels daugiau klausimų moralės prasme, nei jų atsakys. Bet kuriuo atveju, Picoult kaip visada be galo įtikinama ir svariais argumentais papirks net ir skeptiškiausią skaitytoją.